Ernesta Vala: apie iliustracijų pasaulį, reklamos užkulisius ir menų sintezę

Neapsiverčia liežuvis tiesiog pasakyti: VDA ketvirtojo kurso bendrojo dizaino studentė, dirbanti reklamos srityje. Viskas yra kur kas sudėtingiau: pradedant fantasmagoriškų iliustracijų kūrimu, baigiant idėja apie interjero dizaino ir grafikos sintezę. Viso to autorė – vilnietė Ernesta Valantiejūtė, paprastumo dėlei, sutrumpinusi savo pavardę iki Ernesta Vala. Kaip dažniausiai nutinka šiame technologijų amžiuje, sužavėta autorės darbų, susipažinau ir su pačia interviu heroje.

Puikių rezultatų neretai tenka siekti metų metus, o Tavo kūrybos vaisiai jau dabar vertinami, kaip profesionalūs ir atitinkantys aukštos kokybės reikalavimus. Kada žengei pirmuosius kūrybos žingsnius?

Gal kai pradėjau vaikščioti ir į rankas pakliuvo rašiklis…? Piešti man patiko visada, tačiau vargu ar buvo kilusi mintis, jog kada nors šis užsiėmimas taps profesija. Kalbant apie kompiuterinės grafikos darbus, rimtesni bandymai prasidėjo prieš porą metų. Viena įmonė paprašė sukurti keletą virtualių desktop‘ų, tačiau nenurodė, kaip turėtų atrodyti rezultatas. Tiesą sakant, bet kokia laisvė gadina žmones, o kūrybinė – turbūt labiausiai: kai gali kurti, ką nori, gali gimti tai, kas patiks tau pačiam ir už ko užsikabinsi žymiai smarkiau nei galėjai įsivaizduoti. Šiuo atveju, iliustracijos – idėjų, emocijų ir minčių vizualizavimas, jų transformavimas taip, kaip tau atrodo gražu ir teisinga – man patiko labiau nei bet kokie anksčiau kurti darbai. Man tiesiog pasisekė – mėnuo laisvės kurti taip, kaip matau, leido pradėti visiškai naują gyvenimo etapą. Juk žmogui svarbu jausti, kad tai, ką jis daro, yra iš tikrųjų jo ir skirta jam. O jeigu tas rezultatas dar ir įvertinamas – gauname idealų piešinį, praktiškai absoliučios laimės formulę…
Sakote „puikūs rezultatai”? Galėčiau ginčytis jau vien dėl pačios sąvokos. Kiekvienas vertinimas yra subjektyvus. Be abejo, man džiugu, jog viešumoje pasirodę darbai patinka daugeliui, tačiau žvelgiant iš kitos pusės – dabar pastebiu ankstesniuose savo kūriniuose padarytas klaidas, nors jų tikrai nepamatys kiti. Perfekcionizmas, savikritika, noras padaryti viską nepriekaištingai ir išbaigtai, kad nebūtų įmanoma nei pridėti, nei atimti (net mažiausios detalės ar šešėlio) – būtent tai yra neatskiriama profesionalumo dalis. Galima išmesti viešumon pusgaminį, bet netgi tuo atveju, kai jis atrodys geriau nei daugelis kitų užbaigtų darbų, net jei bus išliaupsintas kritikų – tai tebus pusgaminis. Autorius visada žino, kiek jo darbe yra įdėta savęs ir kiek palikta. Galutinis įvertinimas ir komercinė sėkmė dažniausiai tėra atsitiktinumas: nupiešei – pamatė – patiko – įvertino – nupirko… Piešdamas ar kurdamas niekada nežinai, ar tai kam nors patiks, ar pastebės… Loterija.

Tau aktualiausia – skaitmeninė grafika ir baldų dizainas? Esi minėjusi, jog ateityje norėtum sujungti šias kardinaliai skirtingas sritis. Papasakok plačiau.

Nenorėčiau taip griežtai apsiriboti. Mane domina daug kas – fotografija, tapyba, istorija, animacija ir begalė kitų sričių. Grafika ir baldai tiesiog yra tai, kas susiję su dabartine mano veikla, o šių darbų rezultatus gali pamatyti visi. Kalbant apie baldų ir grafiškumo sintezę, tikrai taip – aš bandau jungti grafinio dizaino iliustratyvumą su baldų dizaino formomis, kurti baldus, kurie būtų ne tik funkcionalūs. Jie neturėtų susilieti su patalpa, o atvirkščiai – tapti vienu iš akcentų, gal net pagrindiniu. Grafika – dvimatė, ją gali tik stebėti, liesdamas jauti plokštumą, o tai riboja. Tuo tarpu kurdamas baldus, dirbi su trimačiais objektais, formas gali ne tik matyti, stebėti, bet ir liesti, pajusti paviršiaus faktūriškumą. Tokiu būdu, dvimatiškumas gali įgauti papildomas kokybės reikšmes – glotnumą ar šiurkštumą, šilumą ar vėsą… Vizualinė objekto perspektyva išsiplečia už popieriaus lapo ribų. Naujas 3D kokybes derinant su dvimačio pasaulio savybėmis – formomis ir spalvomis – galima konstruoti kitokius, kartais labai neįprastus realybės variantus. Be abejo, tai daugiau proto ir vaizduotės žaidimai, kurių rezultatu gali būti pvz.: „degantis ledo stalas” ar „akinanti tamsa, sklindanti iš spintos”. Tai objektai, visiškai neturintys utilitarinės paskirties, tačiau jų konstravimas padeda atsipalaiduoti, praplėsti įprastas ribas. Naujausi mano kurti baldai, eksponuoti šių metų dizaino konkurse „Neformate”, yra artėjimas link formos ir iliustratyvumo jungties idėjos įgyvendinimo. Jei ateityje teks dirbti baldų dizaino srityje, manau tolimesnis kelias bus būtent toks.

Žvelgiant į Tavo darbus, nesunku pastebėti, jog žaviesi kontrastais. Rodos, priešingybes jungti visai nesudėtinga: ryškiaspalvis koloritas dera su pasteline spalvų gama, grakščios detalės – su bauginančiais, paslaptingais siluetais, o tikrovė su įsivaizduojamais pasauliais… Šie deriniai – atsitiktinumas ar iš anksto apgalvotas procesas?

Kontrastai… Tai daugiau įsivaizduojami dalykai ir man labai pasisekė, kad grafikos priemonių pagalba juos perteikti ir paversti suprantamais kitiems, yra gana nesudėtinga. Juoda – balta, groži – siaubas… Vargu ar gyvenime jie matomi taip akivaizdžiai. Tikrovėje per daug pustonių, per daug gradient’ų, todėl net akivaizdžios priešingybės, pvz.: juoda ir balta, susilieja į daugiau, mažiau pilką foną. Sakoma, jog kūriniai parodo autoriaus sielą, jei jis tokią turi. Galbūt tai tiesa. Kartais viduje jaučiu per daug spalvų ir jos tiesiog pačios „sugula” į mano piešinius. Man nereikia dirbtinai stengtis – aš tiesiog esu savo darbuose. Viskas atsiranda savaime.

Gyvenime irgi esi kontrastų mėgėja, besidžiaugianti juoda ir balta vienu metu?

Būtent! Jei paklaustumėt, kokiai subkultūrai simpatizuoju, atsakymas būtų „jokiai ir kartu visoms”. Niekada nežinau, kokia būsiu rytoj. Gyvenimas per trumpas, kad galėtume sau leisti kažkuo apsiriboti. Keičiasi viskas – aprangos stilius, mąstymas, matymas, elgesys… Vieni greičiau, kiti lėčiau. Gyvenimas –nuolatinis kitimas, evoliucija, tad alternatyvos keičia viena kitą kas kart stuktelėjus širdžiai, o gal ir dar greičiau. Nuolat reikia rinktis tarp juodo ir balto, niekur nepabėgsi – darau tai daugiau intuityviai, nei apgalvotai.

Tavo darbuose jaučiama šiolaikinio kino, teatro, mados, animacijos, pasakų įtaka. Ypač ryškus – siurrealistinės jausenos šleifas, lydintis didžiąją dalį kūrinių. Įkvepia būtent šios sritys?

Įkvėpimas? Jis visur ir niekur. Kartais pakanka stebėti aplinką. Galiu tiesiog eidama gatve pamatyti nuo kavinės stalo pakeltą, vėjo nešamą popierinę servetėlę ir ją sugaunantį katiną, o po akimirkos – įsivaizduoti būsimo kūrinio siluetą. O kartais ir norėdamas nieko nepastebi: žmonės, jų žodžiai ir aplinkos daiktai tiesiog plaukia pro šalį, visiškai nepaliesdami tavęs. Žinoma, galutiniam, vizualiniam idėjos įgyvendinimui daug įtakos daro tarkim, japonų anime, populiarioji kultūra ar kinas. Matyti vaizdai, sukėlę jausmus išlieka ilgam, tad bandydamas perteikti kokią nors emociją, norom nenorom prisimeni būtent juos…

Esi sakiusi, jog vadovaujiesi W.Featherio mintimi: „laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų, ar jie laimingi, ar ne”, o savo darbų bei idėjų gausa visiškai pateisini gyvenimo moto. Kaip spėji tiek daug nuveikti?

Gyvenant svarbiausia jausti, kad gyveni. Kitaip… kam viskas? Galvojimas yra didžiausia žmogaus dovana ir kartu didžiausias prakeikimas. Tarsi stiprūs vaistai ligoniui: be jų jis miršta, nedidelis kiekis palaiko gyvybę, o per didelis – nužudo. Užimtumas yra geriausias vaistas nuo perdėto galvojimo. Laiko tikrai neturiu daugiau nei kiti – 24 valandas per parą. Tenka rinktis, todėl aukojami savaitgaliai, naktys. Kompiuteris tapo bene artimiausiu draugu, o rašymas Skype jau baigia sunaikinti kalbos dovaną. XXI amžius, ką gi darysi…

Kaip atsidūrei Švedijoje, Konstfack’e (Konstfack, University College of Arts Crafts and Design)? Tai laikina stotelė ar norėtum pasilikti ilgiau?

Patekau atsitiktinai, pagal studentų mainų programą. Ten buvau trumpai, bet manau daug ko išmokau. Tikiuosi po VDA baigimo kuriam laikui sugrįžti į Švediją. Konstfack universitetas išties geras, vertas atskiro straipsnio ir jis tikrai netilptų į interviu rėmus.

Kartu su šio universiteto kolegomis esate surengę parodą – „What are you hiding under your lips?” (ją galite pamatyti čia). Kaip pavyko įgyvendinti idėją? Ar nebuvo sunku rasti tokius skirtingus fotomodelius?

Paroda pasisekė puikiai, nors laiko koncepcijai sugalvoti ir jai įgyvendinti teturėjom savaitę. Pavyko išlaikyti stilistinį darbų vientisumą ir pakankamai techniškai įgyvendinti projekto idėją. Modelius suradome per vieną dieną, nes universitete knibždėte knibždėjo įvairiausios išvaizdos studentų. Gal jiems ir buvo sunkoka įsijausti į mūsų sumanytus vaidmenis, tačiau kita vertus, šie žmonės pasirodė gabūs ne tik dizainui, bet ir aktorystei.

Reklamos kūrimas – tiesiog darbas ar šis tas daugiau? Sudėtinga atrasti „aukso vidurį” tarp užsakovų pageidavimų ir Tavo idėjų?

Jei reklama standartinė – darbas, o standartinė ji gali būti nebūtinai objekto ar turinio pasirinkimu. Akivaizdžiausiai tai matosi kūrimo proceso metu: gauni apdorotą, „nulaižytą”, paruoštą vartotojui svetimą idėją, kurią turi tiesiog vizualizuoti ir praktiškai nebegali pridėti nieko asmeniško. Kartais būna nuobodu ar tingu, kartais norisi lyg tyčia padaryti viską atvirkščiai, bet darbas yra darbas – tiesiog atlieki viską taip, kaip nori užsakovas, kruopščiai ir kokybiškai. Taip, kad nebūtų gėda pasakyti – „čia mano. Piešta. Tik piešta”.
Žinoma, yra ir kita medalio pusė! Nūdienos mados šauksmas – partizaninė rinkodara, „paslėpta reklama”: netiesioginiai žaidimai su pasąmone, emocijomis ir netgi pirminiais instinktais. High-end –komercinė reklama, kurios pavyzdžius galima kabinti ant sienos kaip meno kūrinius, žiūrėti kaip trumpametražius filmus ir kurios, deja, pas mus kol kas net su žiburiu nerasi. Tai konceptai, priverčiantys pirmiau pamąstyti, o tik po to pirkti. Reklama gali būti „gera”, „bloga” ir „jokia”. Mano nuomone, „bloga” geriau negu „jokia”, tačiau daugelis užsakovų nori „jokios”. Gal nacionalinis charakteris kaltas: „kad tik neišsiskyrus iš konkurentų konteksto”, „kad tik kas nepastebėtų” arba tas senas ir nuvalkiotas „ką žmonės pasakys”… Ir taip laidoji idėjas vieną po kitos – be didelio gailesčio ir ilgų atsisveikinimų. Klientas visada teisus, so „be it”. Kol kas dar labai sunku įtikinti žmogų, jog žinai ką, kam ir kaip darai ir, kad būtent taip bus geriau ir jam ir tau, net jei idėja šios dienos kontekste atrodo visiškai crazy. Manau, bėgant laikui padėtis keisis, bet kol kas – yra kaip yra. Belieka pasidžiaugti, kad atsiranda ne tokių baikščių užsakovų ir kartais pavyksta įsiūlyti nestandartinį variantą.

Turi idėjų naujiems projektams?

Planuoju surengti asmeninę parodėlę „Užprogramuotieji”, bet vis pritrūksta laiko užbaigti paskutinius piešinius, todėl terminai tampa neapibrėžti. Neseniai pradėjau naują projektą, o greitu metu turėtų išaiškėti – klaida tai bus ar ne. Kol kas dar per anksti detalizuoti. Jei pavyks – pamatysite visi, jei ne – numirs tyliai. Nenoriu kažko vidutinio, čia – viskas arba nieko.

Manai, kad jau atradai „savo kelią”? O gal yra naujų sričių kurias trokšti išbandyti?

Esu pakeliui iš punkto A į punktą B, kaip ir visi kiti. Nieko skrupulingai neplanuoju. Gyvenime per daug atsitiktinumų ir nepaaiškinamų, nenumatomų dalykų, kad galėtum nuspėti ateitį, o tuo labiau – planuoti. Šiuo metu susidomėjau studijine fotografija, pamažu atsiranda galimybės tapti kompiuterinių žaidimų dailininke. Norėčiau išvažiuoti dar pasimokyti. Nespėliosiu – bus matyti. Taip įdomiau. Kai viskas kasdien – tarsi pirmą ir paskutinį kartą.

Daugiau Ernestos darbų galite pamatyti:
Ernesta Vala
Flickr
Foto Kūdra