Nuo seniausių laikų žmonės save bandė įamžinti portretuose, kiekvienoje epochoje kiti veidai ir skirtingi atvaizdai. Savo nuomonę apie portretus turi tekstilininkė Agnietė Janušaitė – Vitkūnienė, praeitų metų Kauno tekstilės bienalės laureatė, šiais metais pristačiusi personalinę parodą „Portretiniai atvaizdai“. Menininkė kurianti ne tik menininkams.
Tekstilininkės gyvenime ant audinių išnyrantys portretai nėra tik abstrakcijos ar nepažįstami personažai, tai realūs žmonės. Agnietė sutramdė natūralaus šilko medžiagą ir baltą marlę, specifine technologiją transformuodama tolygų audinį, suteikdama jam veidą. „Galbūt, žmonėms smagu žiūrėti į save“ – retoriškai klausia menininkė.
Kada ir kur kuria Agnietė Jonušaitė – Vitkūnienė?
Šiuo metu kūryba užsiimu tik laisvalaikiu, savo malonumui. Kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių, dirbu darbą ne visai susijusį su specialybe, todėl tam pasilieku tik laisvalaikį, norisi kurti, prisimenant studijų laikus, kai tam skirdavau daug savo dėmesio.
Kokias medžiagas naudojate savo darbuose, kaip jas renkatės?
Studijų metais pati ausdavau, dabar tam neskiriu tiek daug laiko, tai užtrunka. Audžiant iš karto ant rėmo, kiekvieną siūliuką iškaišant padaryti mano baigiamieji darbai, austi klasikine prancūziško audimo technika.
Transformuoti šilko ir marlės audiniai pagimdė kitus mano darbus, o vienas iš politikų portretų yra austas neklasikiniu audimu.
Kodėl „Portretiniai atvaizdai“, o ne paprasčiausi portretai?
Pavadinimas „Portretiniai atvaizdai“ kilo prisiminus savo magistrinį-teorinį darbą, kur nagrinėjau portreto temą tekstilėje ir apskritai mene nuo seniausių laikų. Man labai patiko idėja, kad ne visus portretus galima vadinti portretais. Pastarieji turi atspindėti žmogų, ne tik jo išorinius bruožus, bet ir vidų, dvasines savybes ir kiekvieną skirtingai. Per tiek amžių atsirado daug portretų, kurie ne tik kad neatspindi asmenybės, bet ir išoriškai nepanašūs. Kažkurioje iš perskaitytų knygų radau mintį, kad portretai neatspindintys asmenybės, negali vadintis portretais, tai tik portretiniai atvaizdai.
O ar mano darbai atspindi žmones? Nors juos vaizduoju, bet ne visi jie atspindi žmonių savybes, charakterio bruožus, profesiją ar dvasines būsenas. Prie kiekvieno mano darbo galima apie tai diskutuoti, leidžiu interpretuoti žiūrovui, todėl ir pavadinau parodą „Portretiniai atvaizdai“.
Viename iš parodoje pristatytų darbų yra vaizduojamos seserys – visiškai portretiniai atvaizdai, kurti pagal fotografiją, bet ar atspindi kiekvienos iš seserų vidines būsenas. Galbūt jaučiasi jų santykis, nes jos visos seserys: jaunesnė, vidurinioji ir vyriausia, čia atspindimas šioks toks santykis, kaip seserų, bet kiekvienos atskirai ne, todėl sunku pasakyti ar tai yra portretas, ar tik atvaizdas.
Kūriniuose „Panelė Agnė“ ir „Ponia Adelė“, taip pat galima rasti tam tikrą santykį – jaunos ir senos moters skirtumas. Šie darbai buvo daryti atsižvelgiant į kitų laikmečių portretus, tai, kas būdavo portrete labiausiai pabrėžiama, vaizduojama. Žvelgiant per visus laikotarpius stebėjau, kad Egiptiečių visose figūrose veidas buvo rodomas profiliu ir ryški akis iš priekio. Renesanso laikotarpiu taip pat buvo populiarus profiliniai portretai, ypatingai įdomūs moterų portretai, nes tada buvo madingos išskustos kaktos ir tai ryškiai matydavosi piešiniuose. Kurdama dėjau detales iš skirtingų laikmečių taikydama jas šiandieniniam žmogui, taip suformuodama dvi ponias, kurios nei renesansinės, nei egiptietiškos, nei šiuolaikinės – turi savotišką aurą, kuri atsiskleidžia per ryškią akį, juk sakoma, kad akys yra sielos atspindžiai.
Norėjosi portretą atskleisti kitaip, iš dviejų pusių – iš profilio ir iš priekio, tarsi sulaikant žmogų tokiose pozose, kad jis visas matytųsi.
Kiti darbai, naujesni, yra daryti iš šilko ir marlės. Studijų metais pastebėjau, kad vos truputį prisilietus prie marlės, ją transformavus galima gauti subtilų piešinį. Šią atrastą technologiją aš panaudojau darbuose, kur vaizduojami politikai – „Sterilūs“
Kaip marlėje atsirado politikai?
Galbūt pati medžiaga man padiktavo, kad joje turi būti pavaizduoti politikai. Ši medžiaga man asocijuojasi su švara ir sterilumu. Žinoma, galima buvo imtis vaizduoti tai, kas iš tikrųjų labai sterilu ir švaru – motinas, vaikus arba šventųjų paveikslus, kurie asocijuojasi su nekaltumu, bet aš pasirinkau visiškai priešingą dalyką – politikus, kurie tik kabutėse yra sterilūs. Kiekvienas iš mūsų yra šiek tiek panašūs į juos, bet politikai yra ryškios asmenybės, visiems matomi ir įdomus, visuomenei ypatingai svarbūs jų moralės principai, „švara“ ir sąžiningumas. Medžiaga čia padeda atsiskleisti portretuojamajam, pati marlė suteikią šiokios tokios informacijos apie vaizduojamą asmenį.
Ar po to sulaukėte daug komentarų apie savo kūrinį?
Taip. (juokiasi) Daugiausia sulaukiau klausimų apie pasirinktus politikus, kodėl Vytautas Lansbergis vaizduojamas šalia Vladimiro Putino ir George‘o W. Busho. Jis buvo pasirinktas pamąstymams apie politikų skirtumus, kuris iš tikrųjų yra švarus – tai tarsi galvosūkis kiekvienam atskirai, juk kiekvienam žmogui gali atrodyti kitaip. Vienas politikas priimtinesnis vienas, kitas kitam, trečiam – nei vienas, todėl vienas audinio gabalas buvo paliktas tuščias.
Kita medžiaga buvo šilkas, kokia jos istorija?
Praeitais metais dalyvaudama tekstilininkių simpoziume, kurio metu galerijos „Balta“ savininkė pasiūlė būtent šitą audinį, rankų darbo šilkinį audinį ji buvo parsivežusi iš Šri Lankos. Taip pirmą kartą pabandžiau šią techniką su šilku. Pats simpoziumas man buvo labai reikšmingas – buvimas su tekstilininkėm, poilsis nuo kasdieninių rūpesčių, atotrūkis. Visos moterys tekstilininkės iš tikrųjų pasirodė labai švelnios, o kartu ir tvirtos, turinčios tokias savybes kaip ir šilkinis audinys. Galima sakyti, pati medžiaga pasirinko portretus, šiuo atvejų, tekstilininkes. Aš renkuosi medžiagą, o medžiaga – ką vaizduoti (juokiasi). Pastarojoje parodoje „Portretiniai atvaizdai“ įgyvendinau savo seną idėją, pavaizduoti visas simpoziume dalyvavusias menininkes. Taip gimė ekspozicija „Šilkinės moterys“.
Šis šilkas yra gana retos rūšies, rankų darbo, bet mano technikai jis labai tiko ir lengvai „pasidavė“.
Vyrai ir moterys Jūsų darbuose?
Marlėje vaizdavau vyrus, o visur kitus dominuoja moterys. Kolegos menininkai jau klausinėja, kada jie galėtų atsirasti mano portretuose (šypsosi). Bet dar negaliu jiems nieko atsakyti, man svarbu, kad audinys tiktų vaizduojamam žmogui.
Mano kūriniuose dominuoja moterys, vyrai vaizduojami tik ekspozicijoje „Sterilūs“. Dar neatradau audinio, kuris tiktų vyrams. Šilkas tiko moterims, o kiek vyrų yra šilkinių? (juokiasi)
Vienas tapytojas klausė, kada darysiu jo portretą – galbūt tapytoją reiktų daryti iš drobės, bet nežinau, kiek toks audinys palankus mano technologijai.
Ką dar norėtumėte pavaizduoti savo paveiksluose?
Kol kas norėčiau pavaizduoti dar keletą tekstilininkių. Kadangi trys portretai, kurie buvo eksponuojami Kauno viešojoje bibliotekoje, dingo, tai dar norėčiau ir juos pakartoti, galbūt ne identiškai, bet tas pačias portretuojamąsias.
Pasikeitė mano asmeninis gyvenimas, todėl ir kūryba šiek tiek gali keistis, bet ateitis dar parodys (šypsosi). Viskas kol kas yra „gal“ lygyje, bet mąstau kurti kažką naujo, ne portretus.
Ar turite kokią nors išskirtinę kūrybos filosofiją?
Ne. Neturiu jokios filosofijos ar gilių įžvalgų, man patinka paprasti ir lengvai suprantami dalykai. Asmeniškai aš, nesuprantu tapybos, kurioje vaizduojama abstrakcija arba kai kurių konceptualių menų, kur neaišku kas pavaizduota ir kam. Kartais matosi, kad jie padaryti labai paprastai, neįdedant daug pastangų ir darbo. Man priimtinesnis apčiuopiamas menas, suprantamas paprastam žmogui.
Kokie turi būti žmonės, kad būtų pavaizduoti Jūsų darbuose?
Nesinori rinktis bet kokio žmogaus, jis turi sukelti kažkokią mintį, sudominti ir visai nesvarbu, ar tas žmogus sutiktas gatvėje, ar senas pažįstamas.
Ar be portretų, daugiau nieko nevaizduojate tekstilėje?
Šiuo metu ne. Studijų metais teko vaizduoti įvairių objektų, bet pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriu portretams, jie man priimtinausi. Norisi savo kūriniais kažką pasakyt, kad tai nebūtų tik estetiškai gražu.
Man labiausiai patinka vaizduoti portretus, manau, žmogui smagu žiūrėti į save. Džiaugiuosi, kad mano darbais gėrini visai paprasti žmonės, ne tik patys menininkai. Svarbu, kad visi suprastų kūrybą, kuria bando kalbėti kūrėjas. Kurti vien dėl kolegų menininkų, manau, jau užtenka. Paprasti žmonės, nesusiję su menais, dažniausiai nesigilina į tai ar paveiksle yra koncepcija, politikai sterilūs ar ne – jie tiesiog mėgaujasi reginiu.
Šiuolaikinės parodos reikalauja koncepcijos, o kiek yra daug menininkų, kurių darbuose nėra to, jie daro gražius estetiškus dalykus, kurie patinka paprastiems žmonėms, bet yra nevertinami tarp pačių menininkų. Dabar vyrauja tendencija, kad tam tikros specifikos kūrėjai kuria vieni kitiems, bet ne žmonėms – menininkai menininkams, poetai poetams ir panašiai. Atsiranda savotiškas atotrūkis nuo paties kūrėjo ir skaitytojo ar žiūrovo.
Ar kuriant susiduriate su kokiais nors netikėtumais?
Man patinka nuoseklumas ir aiškumas, viską darau apgalvotai, todėl pavyksta išvengti netikėtumų. Kartais, darbo eigoje, matosi, ko reikėtų pridėti, o gal kažkas yra bereikalinga. Su šilku buvo įdomu dirbti, nes identiško paveikslo jau nepadarysi, kiekvienas šio audinio gabalėlis yra vis kitoks.
Ar likote patenkinta savo paroda „Portretiniai atvaizdai“, šių metų Kauno bienalėje?
Taip. Man laikas prabėgo labai greitai. Norėjau ją padaryti šiek tiek kitokią, buvau pradėjus austi dar vieną klasikinį gobeleną, bet tas darbas reikalauja daug laiko ir įdirbio, todėl atidėjau kitai parodai. Jis turėjo papildyti ir sujungti eksponuojamas technologijas. Vis tiek esu labai patenkinta šia paroda.
„Meno parko“ galerija mes dalinomės su menininkėmis „Baltos kandys“, manau, kad jų darbai labai tiko prie manųjų, ar mano tiko prie jų (juokiasi). Savo „kaimynėmis“ buvau labai patenkinta. Abi ekspozicijos šiek tiek papildė vena kitą – žmogus ir jo gyvenime vyraujančios tradicijos.
Komentarai