Šiais metais dauguma meistrų filmų nebuvo blogi. Bet labai geri irgi nebuvo. Buvo tiesiog geri, bet kažko trūko. Dažniausiai apie 30 procentų gerumo išmušdavo meistrų arogancija ir egocentriškumas. Almodovaras kurė apie kiną, Tarantino apie „chuliganus“, von Trier apie antikristą – žodžiu, visi apie save. Kalbėjimas apie meistrų nuodėmes yra svarbus, nes, tarkim, Kanai šiemet jais persisotino, nepalikdami vietos atradimams ar staigmenoms.
„Seni režisieriai kaip jogurtas – greitai pašvinksta“, apibendrino mano mintis vienas kursiokas.
Lars von Trier visada rodė moteris kaip ne itin normalius sutvėrimus: iš pirmo žvilgsnio nekaltas, o iš antro pasiryžusias: dulkintis su nepažįstamaisiais dėl neįgalaus vyro fantazijų („Prieš bangas“), išžudyti nesvetingą miestelį („Dogvilis“), nužudyti kitą ir save dėl vaiko akių („Šokėja tamsoje“) ir t.t. Jei anksčiau Lars paradoksaliai tokias moteris paversdavo herojėmis, „Antikristo“ Charlotte Gainsbourg savo šėtoniškumą išlaisvina gana atvirai. Kad ir kaip norisi palaikyti filmą oponuojant reakcijai taip filmų daryti negalima (ekumeninės komisijos antiprizas, agresyvūs žurnalistų komentarai Kanų spaudos konferencijoje…), tačiau „Antikristas“ akivaizdžiai stringa netvirta nors ir labai gerų aktorių vaidyba (Charlotte asistuoja Willem Dafoe), paviršutiniškais dialogais, motyvais ir simboliais. Manau, Larsui reikėjo dar labiau atitrūkti nuo žmogiškos logikos, nerti į formų ir sapnų pasaulį. Dabar geriau šį filmą žiūrėti pergarsintą kalba, kurios nesupranti, nes dialogai daug gero neatneša.
Quentin Tarantino „Negarbingi šunsnukiai“
Žydų keršto Trečiajam Reichui fantazija „Negarbingi šunsnukiai“ išsitęsia į ekscentriškai nejuokingą pasaką. Nors smagu, kad Tarantino laisva ranka drebia ir jungia skirtingas kino nuorodas, siužetines linijas, personažus, bet rezultatas tiesiog neįtikina. Pabaigti filmą eilute This might just be my masterpiece šiuo atveju juokinga. Mylėk meną savyje, o ne save mene, sykį ne veltui tarė Stanislavskis!
Pedro Almodóvar „Šalti apkabinimai“
Po gana įkyraus ir nuspėjamo „Sugrįžimo“, Pedro Almodóvar sugrįžta į formą ir šaltai apkabina. Šaltai, nes mažiau juoko, mažiau personažų ir peripetijų. Daugiau tik kino nuorodų – nes filmas apie aklą scenaristą ir jo praeitį. Subtilu; bet anksčiau almodovariška melodrama transgresyviai sukrėsdavo kiču, ironija, tragikomiškumu. Šįkart emocijos daug normalesnės. Atitinkančios „normalius“ personažus. Žinia, Almodóvaras jau kurį laiką nebe enfant terrible.
Michael Haneke „Baltas kaspinas“
A la sugrįžkime į laikus kai dariau nubodžius filmus su vokiečiais ir alegoriškai pakalbėkime apie nacizmo vaikystę, nes nacizmas, lygiai kaip seksas, sells. Nėra taip blogai, bet spekuliavimas kafkišku absurdu ir man-tas-pats-mįslingumu yra arogantiškas. Isabelle Huppert, būdama Kanų komisijos pirmininkė, atidavė Hanekei šakelę, taip grąžindama skolą už jo šedevrą „Pianistė“ – mat ją 2001-ų Kanuose nukonkuravo banaloka italų melodrama „Sūnaus kambarys“. Primename, kad „Pianistę“ vaidino ta pati Isabelle, kuri tos pačios Kanų komisijos dėka vienbalsiai pelnė šaką.
Stephen Daldry („Bilis Eliotas“, „Valandos“) pasakoja nepatogią istoriją: Vokietijoje, po antro pasaulinio karo teisės studentas teisme sutiks jaunystėje mylėtą vyresnę moterį – ji teisiama už nežmoniškus karo nusikaltimus… Galbūt istorija dorojama per daug delikačiai, nes emocijų per mažai, o siužeto vingiai atrodo gudriai manipuliatyvūs, bet ne visada susiję su tema. Kate Winslet kuria drąsų ir išskirtinį vaidmenį, bet jos darbas paskęsta sausokoje dramaturgijoje.
Woody Allen „Kad ir kas benutiktų“
„Kad ir kas benutiktų“ palieka gerą įspūdį, nes jo silpna vieta yra pradžia, o ne pabaiga. Į kamerą atsisukęs niurzgantis niujorkietis Borisas Jelnikovas aiškina savo gyvenimo būdą, bet žiūrovui juokinga tik puse lūpų ir į galvą ima dygti mintys, kad Allenas tragiškai paseno. Paseno, bet ne tragiškai, tuo labiau, kad šio filmo scenarijų Woody parašė dar 70‘aisiais. Mizantropiško senuko ir jaunos, bei kvailos merginos santykiai, įvairios jų rokiruotės ir kombinacijos – banalu, bet juokinga. Woody Allen niekada nepristato savo filmų konkursinėse festivalių programose; kino kritikai jam nerūpi. Tai kodėl tiesiog nenuėjus pasijuokti į sąmojingą ir neinfantilų filmą?
Terry Gilliam „Daktaro Parnaso fantazariumas“
Tobulėjant šiuolaikinėms technologijoms, kinas gali tapti narkotikais be šiuolaikinio poveikio. Sunku įsivaizduoti kitą Terry Gilliam įkvėpimo šaltinį, nei narkotinės vizijos. „Daktaro Parnaso fantazariume“ ne tik paskutinį kartą miršta ir atgyja Heath Ledger bei jo personažo antrininkai – Johnny Depp, Jude Law, Collin Farrell. Fantazariume vaikštai ant milžiniškų kojūkų, pasileidi nuo spalvingos čiuožyklos ar plauki romantiška valtele. Tokių narkotikų visai užtektų, bet erzina banalios dramaturgijos fragmentai tarp jų. Matyt tai ir yra tas šalutinis poveikis.
Christophe Honoré „Neisi šokti, mano mergaite“
Christophe Honoré Lietuvoje pristatytas „Žiemos ekranuose“ („Paryžiuje“, „Meilės dainos“) ir „Kino pavasaryje“ („Gražus žmogus“). 39-erių metų režisierius dar, žinoma, tik perspektyvus, bet jo naujausias „Neisi šokti, mano mergaite“, kaip ir „Gražus žmogus“ jau palieka šiokį tokį nekruopštumo, skubėjimo įspūdį. Chiara Mastroianni vaidinama depresuota moteris kenčia dar labiau, kai ją pataisyti bando buvęs vyras ir šeima. Jos depresija nervina aplinkinius, o kartais ir žiūrovus. Vis dėlto Christophe turi tokį jautrumą/stiliaus jausmą, kokio šiuolaikiniam prancūzų kinui trūksta.
Tom Tykwer („Bėk Lola, bėk“, „Kvepalai“) pasirinko nebanalių aktorių duetą – Clive Owen ir Naomi Watts – elegantiškam trileriui šaltuose modernios architektūros koridoriuose. Interpolo agentas ir prokurorė atskleis bankų sąmokslą, apraizgiusį pasaulio finansus. Įspūdinga susišaudymo Guggenheime scena, stilingi miestai ir šiek tiek labiau nei įprasta abejojantys personažai išskiria „International“. Bet siužetas dažnai užstringa, kartais net sukelia juoką. Todėl daug potencijos turėjęs filmas lieka netobulas.
Alain Resnais „Laukinės žolės“
Prancūzų kino grandas Alain Resnais pelnytai vertinamas už šokiruojančią dokumentiką „Naktis ir rūkas“; prie Naujosios Bangos klijuojamus, bet kartu visai kitokius „Hirošima, mano meilė“ ir „Paskutiniai metai Marienbade“. Paskutiniais metais jo filmai tapo keistai konservatoriški ir ekscentriškai nuobodūs. „Laukinės žolės“ padrikai ir kankinančiai pasakoja apie vyrą, kuris radęs pamestą piniginę, prisikabina prie jos savininkės. Prancūzų kritikai begėdiškai vadina šitą Christian Gailly romano „Atsitikimas“ adaptaciją šedevru. Likęs pasaulis kukliai nutyli tiesą.
Bus dar: Geriausi 2009 metų filmai
Komentarai