Apie ką pagalvojate, išgirdę žodį “Turkija”? Antaliją? Marmarį? Prieš išvažiuodama ten pusmečiui, žinojau tik šį tą apie Atatiurką, kebabus, jogurtą bei beviltiškai turistinius kurortus. Iš dalies buvau teisi – šių dalykų (ypač Atatiurko atvaizdų) Turkijoje tikrai gausu. Bet šalis, ilgesnė, nei jos atstumas iki Lietuvos, negali būti vienalytė ir lengvai aprašoma.
Patys Turkijos gyventojai sako, kad Turkijoje kalbama septyniasdešimt dvejomis kalbomis – oficialiąja turkų, kurdų, armėnų, zaza, arabų, lazų, graikų…
Beje, pažįstami turkai skundėsi, kad dėl Atatiurko atliktos turkų kalbos reformos (pakeisto į lotyniškąjį arabiško raidyno, pašalintų svetimos kilmės žodžių) patys turkai nebegali skaityti senovinių Osmanų imperijos tekstų. Anot jų, šimtmečiai rašytinės kultūros dabar pasiekiami tik specialistams, nes net arabišką raidyną moka tik itin religingi žmonės, ką jau kalbėti apie senąją turkų kalbą.
Turkija ir aplinkinės šalys yra tikras katilas, kuriame jau keletą tūkstančių metų intensyviai maišosi ir kuriasi naujos civilizacijos. Vakarų Turkijoje labiau jaučiama graikų kultūros įtaka, ten stovi senovinių graikų miestų griuvėsiai (pavyzdžiui, anksčiau šalia jūros buvęs Efesas) ir ne tik griuvėsiai (senosios Smirnos vietoje dabar iškilęs modernus, vakarietiškas Izmiro didmiestis).
Pavažiavę į nedažnai turistų lankomus Turkijos rytus, prie sūraus Vano ežero radome senovinės Urartu valstybės sostinę Tušpą, iš kurios likusi tik įspūdinga tvirtovė. Senasis miestas, buvęs prie jos, buvo sudegintas dvidešimto amžiaus pradžioje, dabar netoliese iškilęs daugiausiai kurdų gyvenamas Vano miestas.
Turkijos pietryčiai, netoli Hatay miesto – labiau arabiški, nei turkiški. Iki dvidešimto amžiaus pradžios ši teritorija priklausė Sirijai, kuri iki šiol ją žemėlapiuose žymi kaip savo dalį. Šiaurės rytuose labai jaučiama armėnų įtaka, didžiulę čia anksčiau gyvenusią armėnų populiaciją primena ne tik vietovardžiai, virtuvė, armėnų palikuonys, bet ir gausiai išlikusios bažnyčios. Čia stūksantis Ararato kalnas formaliai priklauso Turkijai, tačiau jis puikuojasi Armėnijos herbe. Puikiai matomas iš Armėnijos sostinės Jerevano, tačiau esantis Turkijos teritorijoje, Araratas vis primena apie šių šalių ilgametę nesantaiką.
Turkija turi kuo rūpintis ir be kaimynų. Šalyje yra apie 70 mln. gyventojų, o iš jų kone penktadalį sudaro tautinė kurdų mažuma, kurios etninės žemės driekiasi Turkijos rytuose, Irane, Sirijoje, Irake – teritorijose, kurias kalbinti kurdai vadino “Kurdistanu” – jų siekiamos valstybės vardu.
Gyvendama vakarinėje Turkijos dalyje, netoli Stambulo, mačiau tik dalį šio ilgai besitęsiančio konflikto. Oficialioji Turkijos žiniasklaida nuolat vykstančius gatvės konfliktus pateikia kaip „provokacijas“, laikraščiuose pikti vyrai su kurdiškomis skaromis priešpriešinami gražioms mergaitėms Turkijos vėliavos fone. Neoficialios interneto žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, indymedia, yra tiesiog blokuojamos – kaip ir keletas kitų populiarių puslapių, pavyzdžiui, last.fm, myspace.com. Blokuojama, beje, itin negudriai, ir kiekvienas vaikas šioje šalyje jau žino, kas yra Open DNS ir proxy serveriai.
Noras savo akimis pamatyti, kas gi dedasi iš tikrųjų, paskatino su draugu nukeliauti į Vano miestą, esantį šalies rytuose, prie didžiausio Turkijos ežero. Kita šios kelionės priežastis buvo ypatingosios Vano katės.
Tačiau kaip tik prieš pat išvykimą Turkijos konstitucinis teismas nutarė apkaltinti ryšiais su terorizmu ir uždrausti dar vieną pro-kurdišką partiją – DTP, arba Demokratiškos Visuomenės Partiją. Tai tik viena iš kelių kurdus atstovaujančių partijų, uždrausta per porą pastarųjų dešimtmečių – anksčiau buvo negalima net kurdiškai kalbėti viešumoje ar save vadinti kurdu, ką jau kalbėti apie atvirą reprezentaciją politikoje. Partijai priklausantys Parlamento nariai prarado savo mandatus, 37 jos nariai neteko teisės penkerius metus dalyvauti politikoje. Visoje šalyje, kurioje susirėmimai su policija ir taip yra kasdien per televiziją matoma kasdienybė, kilo masiniai kurdų protestai, besitęsiantys iki šiol – Diyarbakire, Muše, Stambulo centre, tame pačiame Vano mieste.
Nepaisydami perspėjimų, sėdome į senovišką Vano ežero vardu pavadintą ekspresą Ankaroje ir nusiteikėme ilgai, trisdešimties valandų kelionei per Anatoliją – taip vadinama Azijinė Turkijos dalis. Ši Turkija nėmaž nepanaši į modernius, turistų pilnus vakarus ar į gyvą, pulsuojantį Stambulo miestą, peizažas beveik nesikeičia: kalnai, šiek tiek laukų, trobelės, dar kalnai. Kadangi esame vieninteliai užsieniečiai apytuščiame traukinyje, mumis itin domimasi – traukinio konduktorius ateina pažaisti nardais, traukinį lydintys apsauginiai pakviečia su jais pavalgyti ir išgerti Coca Colos. Kampe suremti automatai neleidžia pamiršti, kur važiuojame, tai, kad taikos čia nėra, primena ir staiga už lango išdygusi didžiulė karinė bazė su išrikiuota eile tankų.
Pats Vanas yra maždaug Kauno dydžio miestas be senamiesčio. Prieš dvi dienas pasibaigę neramumai dar juntami – gatvės ankstyvą vakarą tuščios, sankryžoje stovi šarvuotis su vandens patranka, kitoje sankryžoje ginkluoti policininkai tardo du vaikus.
Kitą dieną išsiruošiame pažiūrėti baltųjų Vano kačių veislyno, kone vienintelės vietos jų gimtinėje, kur jas galima išvysti. Pakeliui autobusiuke mus užkalbina puikiai angliškai kalbantis jaunuolis ir šiek tiek atveria širdį – pasakoja apie tai, kaip Turkijos armija prieš penkiolika metų sulygino jo gimtąjį miestelį su žeme, kaip jo mama armėnė ir jos giminė patyrė iki šiol nepripažįstamą genocidą, kaip, uždraudus minėtą partiją, kurdų elektoratas neturi kaip dalyvauti atstovaujamosios demokratijos žaidime ir jiems lieka tik kovoti. Paskui staigiai atsisveikina ir išlipa prie ligoninės kažko aplankyti – turbūt susirėmimuose sužeisto draugo, nutariame.
Vano katės – laisvėje beveik išnykusi įspūdinga rūšis. Tai vienintelė kačių veislė, mėgstanti plaukioti – manoma, kad taip joms buvo lengviau išlikti per karštas šio krašto vasaras. Jos didelės, išdidžios ir meilios, dažnai skirtingomis, žydra bei žalsva, akimis. Vane bandoma jas veisti ir apsaugoti nuo maišymosi, tam miesto universitete yra pastatytas “Kačių namas” – nedidelis namukas su pora aptvarų katėms ir katinams. Jokio baseinėlio plaukioti per karščius, galvoju, žiūrėdama į už grotų uždarytus gyvūnėlius.
Mus į svečius priėmęs turkas apie nesenus įvykius turi kitą nuomonę. „Turime šiokią tokią problemą“, „we have this problem, you know“, – sako šiek tiek kukliai, kaip ir dauguma turkų, kalbai pasisukus link kurdų temos. Anot jo, padėtis tik blogės ir gal net pasikartos kruvini dešimto dešimtmečio pradžios įvykiai, kuomet iš principo vyko pilietinis karas. Daug kurdų kaimų buvo ištrinti nuo žemės paviršiaus ir šimtai tūkstančių žmonių turėjo palikti namus. Anot mūsų pašnekovo, konflikto priežastys yra sudėtingos ir gilios, nes kurdai skurdžiame, su Iranu besiribojančiame krašte didelę dalį pajamų gauna iš narkotikų gabenimo, ir jie nenori netekti šių pinigų. Kita vertus, Turkijos armija nori kariauti, nori turėti tikrą ar įsivaizduojamą priešą, nes tokiu būdu ji gauna didesnį finansavimą ir daugiau įtakos. Bus blogai ir dar blogiau, sako šeimininkas.
Turkijos armija verta atskiros istorijos. Tai didesnė, nei milijono žmonių, antra pagal dydį NATO karinė jėga, disponuojanti JAV paskolintomis branduolinėmis galvutėmis, tarnyba kurioje yra privaloma visiems Turkijos vyrams nuo 18 iki 60 metų. Vieši pareiškimai prieš armiją ar prieš karinę tarnybą šalyje yra baudžiami. Neretai, neatitarnavus reikiamo laikotarpio, neįmanoma susirasti darbo, išvykti iš šalies, o tradicinių pažiūrų šeimos nenori išleisti dukterų už karinės tarnybos neatlikusių vyrų.
Armija bei policija šalyje yra itin gerbiamos ir mylimos institucijos (kalbu, be abejo, apie tuos, kurie savęs nelaiko tautinėmis mažumomis). Vienas iš graudesnių matytų vaizdų buvo vaikiškos karinės uniformos mažyliams: vaikai nekariauja, tačiau nuo mažumės yra ruošiami tapti kareiviais. Armijos kultas toks stiprus, kad šeimai yra garbė, jei sūnus tampa kareiviu, teko matyti ir reportažą, kuriame žuvusio kario motina sakė esanti laiminga ir išdidi, kad jos sūnus tapo kankiniu.
Tokios įtakos priežastis yra ypatinga armijos rolė Turkijos respublikos gyvenime. Armija čia laikoma Atatiurko priesakų saugotoja, valstybės vairininke, neleidžiančia nuklysti nuo “turkų tėvo” nubrėžto kelio. Respublikos kariuomenė įvykdė bent keturis perversmus ir vis nepamiršta „pakoreguoti“ vyriausybės veiksmų, jei pasirodo, kad ši (kaip pastarajai, beje, būdinga pastaruoju metu) pernelyg nukrypsta nuo sekuliariosios respublikos principų.
Skrendame atgal, iš Vano į Stambulą. Nepavyksta pro lėktuvo langelį pamatyti debesų uždengto Ararato. Lėktuvo kaimynas, nepaisydamas mano laužytos turkų kalbos, noriai bendrauja per visą skrydį. Kažkuriuo metu jis išsitraukia pieštuką ir ant popierinio lėktuvo maišelio braižo menamus Kurdistano kontūrus.
Gali pasirodyti, kad šis straipsnis nutaikytas į vienus vartus – galų gale, itin sunku tokiame konflikte ką nors vienpusiškai kaltinti. Abi pusės turi savo nuoskaudų. Tačiau vieną dalyką galiu pasakyti – didelės tautos puikiai moka nutildyti ir užgožti mažąsias.
Komentarai