Matyt, jau nereikia pristatinėti šios visiškai unikalios audiovizualinės, poetinės grupės. Tačiau šįkart – ne vien apie poeziją bei muziką. AVaspo suspėjo pasižymėti įvairiose meno srityse 2009-aisias. Bendradarbiavimas su Airida Skrickiene, dalyvavimas „ArMadoje“, klipo filmavimas bei intensyvi koncertinė veikla – ne vieninteliai grupės pasiekimai.
Taigi, jaukų sekmadienio vakarą, susėdę grupės nario Aivaro namuose, pašnekėjome. AVaspo kalba apie bendradarbiavimą su mados pasaulio kūrėjais, flirtą su įvairiomis meno formomis bei netikėtus ateities planus. Skaitykite, klausykite, stebėkite.
Kaip pradėjote bendradarbiauti su Airida Skrickiene, kinetinio šviesos kostiumo „Įelektrinta“ autore? Gal galėtumėte plačiau ją pristatyti?
Gabrielė: Buvo siurprizas, kai gavome užklausimą iš Airidos, ar leidžiame panaudoti savo eilėraštį “Įelektrinta” pirmojo kinetinio kostiumo Lietuvoje pristatyme. Ji ilgai ieškojo garso takelio tarp užsienio atlikėjų ir labai nustebo aptikusi mus. Susižavėjusi teigė, jog mūsų muzika labai atitiko jos baigiamojo darbo koncepciją. Aišku, sutikom ir pamatėm įdomų, video studijos Fresco nufilmuotą ir sumontuotą netgi labai estetišką rezultatą. Bet tai – ne pirma AVaspo kolaboracija su mados pasauliu. Aivaras taip pat yra kūręs muziką mados pristatymams.
Aivaras: Esu sukūręs garso takelius dviems Egidijaus Sidaro ir Kristinos Kruopenytės kolekcijoms „Mados Infekcijai”. Dar dariau mažą DJ setuką Egidijui Rainiui.
Kiek žinome, praėjusiais metais pasirodėte ir alternatyviame mados festivalyje Užupyje “ArMada”? Kaip ten patekote?
G. : Iš Prancūzijos į Lietuvą grįžęs Darius Laumenis apsilankė mūsų koncerte ir labai susižavėjo. Kaip vieną iš silpnųjų Avaspo vietų paminėjo išskirtinio įvaizdžio nebuvimą, todėl mūsų pokalbiai prasidėjo nuo Avaspo kostiumų kūrimo, o baigėsi pasiūlymu koncertuoti „ArMadoj“. Vienetinių savo kostiumų dar neturim, nors mane originaliais savo išradimais ir palepina draugai Benas Bogušas bei Eglė Mazeckaitė, šiemet, beje, laimėjusi ir „Mados Injekcijoje“.
Tiesiog smagu, kad mūsų muzika kažką įkvepia ir avangardiškai elegantiškos mados linijos persipina su avaspiškomis melodijomis.
KINETINIS ŠVIESOS KOSTIUMAS “ĮELEKTRINTA” from fresco on Vimeo.
Girdėjome, jog jūsų būsimą video klipą suks reklamos įmonė „Fresco Pictures“, kurie ir kūrė vizualizacijas Airidos kostiumo „Įelektrinta“ pristatymui? Ką galite pasakyti apie juos?
G.: Taip, gandai teisingi. „Fresco“ – video studija, reklamos ir renginių įmonė, dabar norinti užsiimti ir muzikinių video klipų kūrimu. Džiaugiamės šia abipuse idėja, tad klipas “Įelektrinta” bus sukurtas dvejomis kalbomis: anglų ir lietuvių.
Tęsiant apie video, baigiantis 2009 metams nufilmavote savo pirmą live klipą „No News Is Good News“ (lietuviškoje versijoje vadinamą „Žiniomis“). Įdomu, jog turėtų pasirodyti ir tuo pačiu metu nufilmuotas „Niagaros“ live vaizdo klipas…
Vladas: Filmuodami „Žinias” galvojome pasilikti rezervinio laiko antro klipo filmavimui. Taip jau išėjo, jog to laiko tikrai liko. Klipą „Niagarą“ nufilmavome per du kartus visomis keturiomis kameromis. Bet pasirinkome vienintelės kameros rakursą, nors rezultatas tikriausiai nustebins net ir mus pačius.
A. : Išgirdęs „Niagaros“ radijo įrašą Opus 3 eteryje pagalvojau, kad tai – geriausias AVaspo gabalas ir jį būtinai reikia nufilmuoti. Visgi, ne visi vieningai pritarė šiai idėjai.
Kaip gimė kūrinys “Niagara”?
G. : Kartu su Adomu Stančiku (dabartiniu grupės Flaer vokalistu) studijų laikais Klaipėdos universiteto bendrabutyje grodavom įvairias „čiastuškas“. Atlikinėdavom jas su kompanija, žiūrėdavom į tai kaip į žaidimą ir, tiesiog, mėgavomės procesu. „Niagara“ – seniausias AVaspo tekstas, tapęs vieninteliu priedainį turinčiu „gabalu“.
V. : Vasarą, Gabrielei išvykus į Stokholmą ruoštis spektaklio premjerai, penktadieniais ir šeštadieniais vietoj to, kad eitume į miestą, kiauras naktis sėdėdavome studijoje.
A. : Procesas vykdavo vasaros naktimis. Baigę darbus, užsipirkdavom visko nakčiai ir užsidarydavom.
Rytis: Nuo aštuonių iki aštuonių – taip „Niagara“ ir gimė.
G. : Bet jie nežinojo, kokiam tekstui kūrė muziką, nes tik grįžusi iš Švedijos pritaikiau „Niagaros“ eilėraštį jų sukurtam muzikiniam takeliui. Vokalinė partija išliko nepakitusi ir autentiška nuo mano jūros studijų laikų.
V. : Buvo sunku pritaikyti psichodelinį garsą dainuojamosios poezijos maniera kadaise sukurtai vokalinei partijai.
AVASPO – No News Is Good News from ceppure on Vimeo.
Kiek girdėjom, ir jūsų būsimas albumas turės tokį patį pavadinimą – Niagara?
G. : Tai – tik darbinis pavadinimas. Bet visai norėtųsi tęsti vandens tematiką.. Tai būtų savotiška ironiška priešprieša pirmo albumo Nėra Okeano pavadinimui.
Ar antrajam albume tęsite pirmojo darbo koncepciją ar konstruosite kažką radikaliai naujo?
V. : Manau tai, ką mes darome dabar jau yra radikaliai skirtinga nuo to, kas buvo pradžioje. Tam tikru metu, atėjus naujiems žmonėms, įvyko lūžis, po kurio iš projekto tapome susiformavusia grupe. Visų žmonių idėjos susiliejo bendram tikslui. Antras albumas ir bus viso šito proceso išdava. Jis bus kardinaliai skirtingas, bent jau garso atžvilgiu. Garsas bus nebe studijinis, bet suformuotas ir išartikuliuotas tarpusavyje grojant gyvai. Tai – vienas esminių naujo albumo sąskambių.
A. : Daug naujų vėjų atnešė į grupę vasaros pradžioje atėjęs Rytis Koreniukas.
G. : Taip, Rytis tarsi užbaigė mūsų grupės komplektaciją. Pirmas mūsų albumas buvo labiau skirtingų kūrėjų jungtinis projektas. Iš pradžių net negalvojome apie jokius koncertus. Bet sulaukę tokiu pasiūlymų ir pradėję aktyviai koncertuoti, supratome, kad savaime iš projekto pamažu virstame grupe.
Gal antrame albume nusimato kokių ypatingų svečių?
V. : Buvo planas pakviesti vargonininką, kuris įgrotų gyvų vargonų partiją. Dar neaišku, ar tai bus įgyvendinta. Jau klipo “Žinios” filmavimo metu pradėjome bendradarbiauti su multinstrumentalistu bei autentiškų instrumentų kūrėju Bernardu Janausku. Manau, kad tęsime šį bendradarbiavimą. Kol kas dar aiškių planų, ką pasikviest, nėra. Garso srityje mums padės metų atradimu tapęs Tomas Verbaitis (Ve). Darbas su juo studijoje mums yra malonumas, tarp mūsų yra geras tarpusavio supratimas. Jis pasiūlo įdomių krypčių, kuriomis galima pasukti AVaspo muziką. Mūsų bendradarbiavimas vyksta labai organiškai.
Ar neplanuojate pažaisti su fiziniu albumo formatu? Kaip dėl vinilo išleidimo?
V. : Mes rimtai galvojame apie AVaspo kūrinių remiksų vinilo išleidimą. Jau netgi yra nedidelis sąrašas žmonių, galinčių mus remiksuoti. Turime minčių ir patys padaryti remiksus savo kūriniams. Gal iš tų idėjų kas nors ir išsivystys. Taigi, jei bus mūsų vinilas, jis bus tik remiksų vinilas. O būsimo albumo dizaino vizijos konkrečios dar neturime.
Ar antrame albume bus papildoma vizualinė dalis kaip buvo pirmame?
V. : Čia yra dilema.
G. : Esame audiovizualinė grupė, tad nesinori atsisakyti vaizdų. Tačiau daug kas priklausys nuo finansinių galimybių ir laiko išteklių. Jei ne, tada dėsime klipus arba dokumentinę AVaspo medžiagą.
Ar turite minčių pritraukti jaunus menininkus prisidėti prie jūsų vizualinės dalies? Kuria kryptimi planuojate vystyti šią dalį?
G. : Pirmajam DVD vaizdus kūrė daug skirtingų videomenininkų- Virginijus Malčius, Virginija Apšegaitė, Martynas Kundrotas, Agnė Kimėnaitė ir Aurelija Maknytė. Su pastarąja videomenininke daugiausiai šiuo metu ir dirbame. Bet paliekame atvirą galimybę bendradarbiavimui su skirtingais video kūrėjais. Taigi, esame atviri idėjoms ir maloniai kviečiame naujus žmones bendradarbiauti.
Pakalbėkime apie jūsų ankstesnę koncertinę veiklą. Tomas Verbaitis sakė, kad iki vasaros AVaspo „malė šūdą“, o nuo liepos pradėjo „varyti“ gerai? Ką jūs į tai?
G. : Iš jo girdėjom tik antrą klausimo pusę.
A. : Matyt, jis pakeitė nuomonę tada, kai pirmą kartą mus įgarsino koncerte „Skalvijoje“ – o tai ir buvo liepą.
G. : Mūsų koncertavimo istorija yra gana sena. Grojom įvairiuose projektuose su Aivaru bei Antanu Dombrovskiu. Tačiau dažniausiai kūrinius atlikinėdavome nemuzikiniuose-meno bei šiuolaikinio šokio festivaliuose. Kai mus pradėjo kviesti į muzikinius renginius, supratome, kad iš meno projekto turime virsti į kažką kitą. Kadangi nesu vokalistė, o tekstų perteikėja – tai ir buvo mano asmeninio lūžio momentas. Bet kai radau atsakymą į klausimą – „kodėl lipu ant scenos?“, baigiau abejoti. Tiesiog tvirtai tikėjau ir tebetikiu tuo, ką darau.
V. : Didelis įvykis mums buvo kvietimas groti alternatyvaus „Skif“ festivalio pagrindinėje scenoje. Iš periferijų iš karto buvome išleisti į didelę sceną, kurioje tą patį vakarą grojo Burnt Friedman, Zev bei pakankamai rimti japonų noiseriai. Žodžiu, tie žmonės, kurių muzikos mes patys klausom. Buvome labai šiltai priimti. Sutraukėm daug žmonių ir grojom pakankamai didelei auditorijai, nors ganėtinai vėliu laiku.
Beje, girdėjome, kad užmezgėte kontaktą su Burnt Friedman vadyba?
G. : Burnt Friedman vadybininkas David’as susidomėjo mūsų kūryba, susiradęs mus per MySpace tinklą. Dar neaišku, kuo visa tai baigsis. Kaip matote, mes vis dar Lietuvoje : )
O kaip jūsų bendradarbiavimas su itale Marija? Ta pažintis juk įtakojo ir jūsų akustinės programos atsiradimą.
G. : Nežinau, kaip „PramanthaArts“ galerijos kuratorė Marija mus susirado, tačiau susižavėjusi kūriniu „Piranijos“ nepagailėjo laiko ir jėgų išsiversti mūsų tekstus į italų kalbą. Šiaip stereotipiškai italams priskiriu optimistiškesnį skonį. Tačiau Vilniuje kelis mėnesius „Vartų“ dailės galerijoje stažavusiai Marijai patinka Šarūno Saukos darbai, AVaspo muzika ir panašūs marginalūs dalykai. Labai susižavėjusi pakvietė mus koncertuoti „Vartų“ galerijoje, kurioje pristatė, jos nuomone, įdomiausius Lietuvos meno procesus ir sugebėjo mus įkalbėti pirmą kartą paruošti akustinę programą.
V. : Bandėme į šitą reikalą pažvelgti konceptualiai. Galvojome preparuoti ten esantį pianiną. Bet pianino pagailo, todėl buvo susitempta daugelis akustinių instrumentų ir ivyko nedidelė avantiūra. Čia pasižymėjo Ryčio multi gebėjimai – adaptuoti instrumentus.
R. : Taip, taip. Taip su tais žaisliukais ir būna. Dažnai juos susitempus ant scenos net pačiam vietos nebelieka.
V. : Tai buvo įdomi patirtis, nes reikėjo visiškai minimalizuotis garso, bet ne instrumentų atžvilgiu.
Komentarai