Maršalas Teddy Danielsas, suvaidintas jau senokai iš romantiško Džeko odos išsinėrusio Leonardo DiCaprio, kartu su kolega Chucku, kurį suvaidino retokai kino ekranuose pasirodantis išrankusis Markas Ruffalo, atvyksta į atokioje saloje įsikūrusią psichiatrinę ligoninę. Iš jos neseniai dingo pavojinga pacientė, tad jie turi išsiaiškinti, kaip tai įvyko ir kur ji slepiasi, mat vienintelis kelias iš salos tėra retokai kursuojantis keltas, o be personalo žinios į jį niekas nepatenka. Tyrimas prasideda, ir Martinas Scorsese mus panardina į tirštai juodą kriminalinę „Kuždesių salą“.
Atributai tokiam žanrui, rodos, visi. Pirma, apgalvoti ir įsimintini charakteriai. Tai jau aktorių ansamblio nuopelnas. Savaip keistas protagonistas, šiuo atveju – įsitempęs, nervingas, haliucinacijas regintis buvęs karininkas Teddy. Susirūpinusį ir, atrodytų, praeities negandų paženklintą DiCaprio veidą matėme ir kituose neseniai su juo pasirodžiusiuose filmuose, tačiau šioje juostoje vaidyba kur kas labiau motyvuota, ne tiek perspausta. It koks Vatsonas Teddy lydi kolega Chuckas – ramesnis, santūresnis, šaltesnių nervų. Yra iš pirmo žvilgsnio ir „blogiukas“ – psichiatrinės direktorius Dr. Cawley, suvaidintas sero Beno Kingsley. Antipatiją pajauti vos tik išvydęs. Ir, žinoma, Maxo von Sydowo įkūnytas Dr. Naehringas, kurio rimtis dar labiau gąsdina. Antra, siužetą pirmyn stumia paslaptis, išaiškėsianti tik finale. Trečia, bendra nuojauta kažko blogo ir lemtingo (Šaltojo karo metai), paryškinamo už langų nuolat pliaupiančio lietaus, riksmų palatose, įtarių žvilgsnių. Nors Scorsese baugina klišiniais ženklais (kaip tas žiurkių antplūdis), užtat stilingai. Pirmiausia režisierius gerai jaučia pasakojamos istorijos laikmetį, dar daugiau – panašių juostų atmosferą, pirmiausia sietiną su klasikinio Holivudo detektyvinių, kriminalinių ar juodųjų filmų tradicija (Leonardas DiCaprio, žiūrėk, greit pataps antruoju Humphrey Bogartu).
Būtent dėmesys bendrai nuotaikai, interjero, aprangos detalėms, apskritai išraiškos planui dažnai ir gelbėja juostą iš ganėtinai nuspėjamo siužeto pinklių. Tačiau liūdnoka, išmąstyti ir išdailinti vaizdai neretai tokiais ir lieka. Teddy prisiminimai iš Antrojo pasaulinio karo, kur savo akimis matė koncentracijos stovyklas, ryškios, spalvingos haliucinacijos, kuriose pasirodo mirusi žmona (talentingoji Michelle Williams), pranašiški sapnai disonuoja su bendra neramia filmo nuotaika ir visame teksto audinyje nuskamba nusaldintai ir sentimentaliai. Siužeto lygmenyje režisierius žiūrovui leidžia kiek paspėlioti apie tikrąją įvykių tiesą, nors aišku darosi kur kas anksčiau. Tad paskutinis filmo pusvalandis, kuomet kruopščiai sudėliojami taškai ant i atrodo kiek perteklinis.
Paliekant išraiškos plotmę nuošaly, galima bandyti išgriebti filmo ištarmę. Banaloka ir ne viename filme įvairiai eksploatuota pasakojimo strategija – žiūrovo vedžiojimas už nosies – kaip man atrodo, neužgožia niujorkiečiui kūrėjui rūpimų temų. Nors ir suvaržytas Dennis Lehane‘o knygos, pagal kurią sukurtas filmas, rėmų bei elementariai dėliodamas akcentus, meistras Scorsese visgi pakyla iki universalių apmąstymų apie pasaulyje egzistuojantį žiaurumą, neramių ir kankinančių minčių apsėstus žmones, apskritai metafizinį blogį. Galima prisiminti ankstyvąjį režisieriaus kinematografą: be abejo, fatališkąjį „Taksistą“, nuožmų „Įsiutusį bulių“, grėsmingus „Gerus vyrukus“, net „Komedijos karalių“, kur žavus, nekalto veido Roberto De Niro herojus Rupertas Pupkinas pamišėliškai persekiojo „žvaigždę“.
Pirmiausia tas blogis tūno žmogaus viduje. Kaip jo kvintesencija juostoje iškyla minėtos koncentracijos stovyklos (neapsieita be Hitlerio portreto), Teddy vizijose susipinančios su žmonos netektimi praeityje bei psichiatrijos ligoninėje patiriamais įvykiais. Viena herojė jam ištaria – kas vyksta Kuždesių saloje niekuo nesiskiria nuo vokiečių koncentracijos stovyklų ar sovietinių gulagų. Po tokių žodžių galima dėti daugtaškį, mat Blogis iš esmės yra amžinas ir nesunaikinamas. „Kas geriau, gyventi būnant monstru, ar mirti geru žmogumi?“, klausia DiCaprio herojus finale. Rimtas klausimas. Tik “sušukuotame”, nuspėjamame ir, pripažinkime, kaip kino grandui gan paviršutiniškame filme nuskamba ne taip ir jaudinančiai. Po seanso dar labiau jauti nostalgiją ankstyvajam režisieriui su purvinomis ir pavojingomis Niujorko gatvėmis ekrane.
Komentarai