“Kino pavasaris”, sulaukęs 15-os, tampa vis keistesniu reikalu. Užmetus akį į repertuarą, lietuviškas festivalis atrodo lyg bomba, kuri turėtų vienu smūgiu nunešti Kanus, Veneciją, Berlyną ar Sundance. Bėda ta, kad tarptautinės filmų premjeros įvyko būtent šiuose festivaliuose. “Kino pavasario” programa, tenka pripažinti, neturi nei savo veido, nei atradimų. Bet Lietuvoje, kur tokių filmų nerodo nei kino teatrai, nei sinematekos (tokių kaip ir nėra?), “Kino pavasaris” tampa tikru lobiu. Europietiško kino mėgėjui, norinčiam susigaudyti pasaulinėse kino tendencijose, be jokios ironijos privalu pasiimti atostogas ir eiti į visus filmus iš eilės.
Jei atostogoms laiko neturite, siūlom pasikliauti ORE.lt kritikuotojų rekomendacijomis.
Šilkūnaitė:
“Meilutė”/ Precious (2009), rež. Lee Daniels
Meilute (Precious) filmo heroję pavadino motina. Neaišku kaip anksčiau, bet dabar penkiolikmetė mergaitė nei meili, nei precious. Meilutė tragiškai nutukus, ją prievartauja tėvas ir nekenčia motina. Turi vieną vaiką (nuo tėvo!) ir laukiasi kito. Tačiau Meilutės gyvenime figūruoja ne vien psichologinis ir fizinis smurtas, seksualinis išnaudojimas, skurdas ir liūdesys! Ne, yra ir geraširdė nesuvaldomos klasės auklėtoja (šį kartą ne Whoopi Goldberg), ir giliai susirūpinus Mariah Carey, socialinė darbuotoja. Bet ar joms pavyks Meilutę ištraukti iš tokios pelkės?
Kažkur filmo fone maišosi Lenny Kravitz. Prodiuserė – Oprah Winfrey, jos liaupsėmis puoštas filmo plakatas. Antraplanė aktorė Mo’nique laimėjo Oskarą už Meilutės motinos vaidmenį, tikriausiai dėl savo emocingo monologo socialinei darbuotojai, kur prisipažįsta, kad pavydi dukrai vyro dėmesio – “He’s supposed to be MY man, he’s supposed to love ME, he’s supposed to make love to ME!”. O ne dukrą prievartauti.
Didžiausias malonumas žiurint “Meilutę” yra stebėti kiek dar žemiau veikejai gali nusirist. Spėju, kad “Meilutė” bus metų exploitation filmas, dėl to bent turi galimybių tapti ironišku cult.
“Rimtas vyrukas” / A Serious Man (2009), rež. Ethan Coen, Joel Coen
Naujam savo darbelyje broliai Coenai nusprendė grįžti back to the roots – į septyniasdešimtųjų vidurio Amerikos suburbia, vidurinės klasės žydų bendruomenę. Istorijoj figūruoja tas rimtas vyrukas iš pavadinimo – Larry Gopnic, fizikos profesorius. Jį ir jo šeimą staiga apninka įvairios negandos, nelabai aišku ar čia kokia bausmė, ar išbandymai. Larry palieka žmona, problemos darbe, su vaikais, su kaimynais, žodžiu suburban heaven ima griūti. Galų gale mūsų herojus atsigręžia į religiją ir bando savo bėdų šaknų ieškoti pas tris skirtingus rabinus.
“Rimtas vyrukas” pagal idėją turėtų būti juodoji komedija, bet viskas taip juoda, kad nelabai ir juokinga – su veikėjais Coenai elgiasi taip žiauriai, kad nebesinori daugiau iš jų tyčiotis. Bet mysterious atmosfera padaryta efektingai, ir po truputį filmas tampa adaptuota liaudies pasakėčia. Dar gerai į naratyvą įpinta California Dreaming ir smagi pastoviai apsvaigus milf kaimynė.
“Žvaigždžių liga” / Starsuckers (2009), rež. Chris Atkins
Taip taip, čia pamatysit interviu su Valinsku ir Žilinsku. Labai tikiuosi, kad po ciniškų Arūno komentarų žiūrovai truputį pasipiktinę pašvilps – tikrai yra dėl ko.
“Starsuckers” iš esmės yra dokumentika apie tai, kaip mus visus užvaldė media ir kaip mes to nesuvokdami rinkimuose balsuojam už šoumenus ir kultūristus, kaip norim, kad mūsų penkiamečiai vaikai pakliūtų į TV arba tikim istorijom iš tabloidų, paremtom insider information. Dar filmas demaskuoja PR ekspertus ir į juos panašius. Žodžiu informacija iš esmės neturėtų nieko stebinti, visi žinom, kad vieša informacija negalima pasitikėti, kad visi esam sugadinti TV, bulvarinių laikraščių, realybės šou, selebričių kulto ir taip toliau ir panašiai.
Esmė ta, kad “Starsuckers” nesimėto klišėmis ir nesikreipia į žiūrovą kaip į durnių su išplautom smegenim. Kūrėjai pasistengė su savo žurnalistiniais eksperimentais, ir kaip dokumentika “Starsuckers” tikrai veža. Galų gale reiktų pamatyti bent iš solidarumo režisieriui, kuris pakliuvo į visus įmanomus blacklistus.
“Mūsų viešas gyvenimas” / We Live In Public (2009), rež. Ondi Timoner
Dokumentinis apie Josh Harris, vieną iš dot-com bumo wonderboys. Užsidirbęs porą milijonų už pirmą online televiziją, Josh juos prašvilpė tokiems projektams kaip kamerų, mikrofonų ir ekranų prikištas bunkeris Niujorke, kuriam vienu metu buvo užrakinta 100 menininkų ir šiaip visuomenės marginalų, arba internete transliuojamas jo ir jo merginos namų buitekas. Pinigai aišku greit išseko, nuo nuolatinio life in public pašlijo nervai, tačiau Joshas savo idealų neatsisakė ir ar tai gyvendamas fermoj, ar tai Afrikoj slėpdamasis nuo kreditorių kuria naujas schemas ir naujus projektus.
“We Live in Public” Ondi Timoner (ta pati, kur tampėsi su Dandy Warhols per “Dig!”) filmavo 10 metų ir neblogai pažįsta patį Joshą – juo žavisi ir kartu nekenčia. Filmas tikrai nėra objektyvus, bet geras tuo, kad apšviečia truputį nublėsusią sociopatinę Josh asmenybę per love/hate relationship prizmę. Praitais metais Sundance festivalyje “Žvaigždžių liga” pelnytai laimėjo prizą už geriausią dokumentiką. Verta pamatyti – dar plius yra smurto, nudity ir sekso!
Gediminas Kukta:
“Mėnulis” / Moon (2009), rež. Duncan Jones
Jeigu filmo pradžia pasirodo labai jau pretenzingas hommage (nuo Tarkovskio su Kubricku iki Scotto su Spielbergu), įpusėjus „atsileidi“ ir pradedi mėgautis. Tyrimų stotyje Mėnulyje prieš kompiuterio ekraną, kur šypsosi žmona su dukrele iš Žemės, virkaujantis vyras – nebūtinai taip sentimentalu, jog negalėtum žiūrėti (skirtingai nei armagedoniška Liv Tyler, apraudojusi tėtį Bruce‘ą Willisą). Alegorišką pasakojimą apie metafizinę žmogaus vienatvę iki visai neblogos indie / sci-fi dramos pakylėja pagrindinį, t. y. vienintelį, vaidmenį atlikęs Sam Rockwell. Pasirodo, ir XXI amžiuje kosmosas kinui vis dar dosnus.
“Įlanka” / The Cove (2009), rež. Louie Psihoyos
„Šokas, šokiruojantis, šokiruoti“, dar spaudos konferencijoje buvo kartojama apie „Įlanką“, lyg tai būtų kokybės ir tiesioginio pasisekimo garantas. Bet palikdamas skepticizmą nuošaly, sakau – taip ir yra! Nepatogi, sukrečianti ir… šokiruojanti dokumentika apie delfinų žudynes Japonijoje privers solidarizuotis. Kinas dar gali pakeisti pasaulį atvirai ir drąsiai rodydamas tiesą. Ne ką mažiau suspenso, ne ką mažiau herojiškumo. Ir jau „oskaruotas“. Būtina pamatyti.
“Kontrolės ribos” / Limits of Control (2009), rež. Jim Jarmusch
Stiliaus meistrui Jimui Jarmuschui juodai užkniso šiandieninis materialus, šaltas, galingųjų valdomas pasaulis, tad „Kontrolės ribose“ jis neskubriai, subtiliai ir tyliai jam atkeršys. Nuaustas iš daugybės aliuzijų ir žodinio referavimo į kitų meistrų darbus, paskutinis tikrojo Amerikos nepriklausomojo kūrinys leis progą pažaisti postmodernų „spėk, koks filmas cituojamas/minimas“ žaidimą. Tiek neslepiamos meilės kinui seniai neteko matyti. Menas išgelbės pasaulį, tiki Jarmuschas, o tu patikliai kartu su juo. Tereikia pasinaudoti vaizduote.
Romas Zabarauskas:
“Švytinti žvaigždė” / Bright Star (2009), rež. Jane Campion
Jane Campion filmas sklendžia išvengdamas dirbtinumo (kurį nesunku pajusti režisierės “Pianine”). Kaip poezija, kai imi matyti erdves už ekrano ar raidės. Poeto John Keats ir verčiau gražiai (kaip gražiai!) apsirengti mėgstančios kaimynės meilės istorija gaubia romantika, nors siužetas kartais nuobodžiai užstringa.
http://www.youtube.com/watch?v=Y7IwhVQa8Uk
“Iltinis dantis” / Kynodontas (2009), rež. Giorgos Lanthimos
Kanų festivalio “Ypatingo žvilgsnio” laureatas pasakoja apie vaikus, užstrigusius tironiškų tėvų šeimoje. Jie augina savo vaikus pagal daug griežtesnius įstatymus, nei homofobiškas “Nepilnamečių apsaugos”… Sadistiškai ir moderniai sukaltas filmas sukrenta į dailią alegoriją.
“Virtuvė sielai” / Soul Kitchen (2009), rež. Fatih Akin
Turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akin savo filmais “Galva į sieną” ir “Iš kitos pusės” žaibiškai užsidirbo įdomaus ir originalaus europietiško kino režisieriaus vardą. Naujausias jo filmas – nepretenzinga komedija su socialiniais ir kulinariniais prieskoniais. Prieš filmo premjerą Paryžiuje (įvykusią tik kovo 9-ą) Fatih Akin teigė, jog tai vis tas pats “jis”, tik kuriant “Galvą į sieną” jis buvo piktas, “Iš kitos pusės” – melancholiškas, o “Virtuvę sielai” – pašėlęs ir linksmas. Arba alkanas, pridūrė koprodiuserė, nes filmas sukasi apie nuotykius bandant išlaikyti apleistą restoraną.
Tomas Tengmark:
“Akvariumas” / Fish Tank, rež. Andrea Arnold
15-metė Mia su mama ir sese gyvena britiškame darbo klasės priemestyje. Mia gyvenimas – nuolatinė kova su motina. Viskas apsiverčia, kai pasirodo mama susiranda vaikiną (Michael Fassbender). Arnold režisūra, ypač sulėtintos scenos, pagilina filmo personažus iki geriausio 2009-ųjų metų filmo.
“Pranašas” / Un Prophète, rež. Jacques Audiard
Istorija prasideda Maliko areštu. 6 metai kalėjimo. Ką darytum? Malikas tampa gangsteriu. Kodas po kodo, jis išmoksta manipuliuoti, tarpininkauti tarp kalėjimo grupuočių – narkotikų kontrabandininkų. Bet kylant Maliko statusui, jis ima norėti žaisti žaidimą pagal savo taisykles. Filmo premjera įvyko “Kauno kino festivalyje”.
“Mažylė” / La Pivellina, rež. Tizza Covi, Rainer Frimmel
Patrizia ir Walter, vyresnio amžiaus cirko artistų pora, gyvena karavane už miesto. Ieškodama savo šuns Patrizia ranka mažą pamestinuką, 2 metukų Aziją. Iš jos kišenės ištraukusi desperatišką raštelį, Patrizia parsineša vaiką ir nusprendžia juo rūpintis, tikėdamasi surasti motiną. Atmosfera filme konstruojama pilkomis sienomis, liūdnais planais, pabrėžtais nenustygtančia steady-cam kamera. Modernus itališkas neo-realizmas, su šilta širdim.
“Plačiai atmerktos akys” / Eyes Wide Open, rež. Haim Tabakman
Aaron, gerbiamas Jeruzalės ultraortodoksų žydų bendruomenės mėsininkas, susituokęs su Rivka, myli savo keturis vaikus. Vieną dieną jis sutinka Ezri, žavią 22 metų studentą, ir greitai jį įsimyli. Tada ima pervertinti savo šeimos ir bendruomenės gyvenimą, nublokštą meilės ir geismo šiam vaikinui. Filmas atskleidžia, kaip tikra meilė gali nesiderinti su ultraortodoksine religija… Vienas iš praeitų metų Kanų perliukų.
“10 prie 11” / 10 to 11, rež. Pelin Esmer
Filmas – tikra Mithat, aistringo kolekcionieriaus, istorija. Vieną dieną Mithat kaimynai nusprendžia perstatyti namą, kuriame jis gyvena, norėdami jį paversti saugesniu nuo žemės drebėjimų, bet taip pat padaryti jį patrauklesniu ir pelningesniu. Čia prasideda Mithat kova dėl savo kolekcijos. Mačiau pusę “Kino pavasario” konkursinės programos filmų, ir “10 prie 11” yra vienintelis, kurį rekomenduoju pažiūrėti. Lėtas, dokumentinio stiliaus filmas – daugelios kritikų favoritas.
Komentarai