Šiąnakt pajutau tokį skausmingą sapno spyrį, kad vėliau neužmigau gerą pusvalandį. Sapnavau daininga prancūzų kalba čiulbančius kostiumuotus žmones, linkčiojančius vienas kitam, aplink sodrus rūkytų dešrų kvapas, erdvė balta, kur ne kur prisegiota konceptualių meno kūrinių. Ir tas kvapas. Ak tas dusinantis rūkytų dešrų kvapas!..
Iš tiesų tai sapnavau, kad bandau rašyti sms žinutę, tačiau vietoj raidžių ekrane vyniojasi sinusų, kosinusų ir tangentų kalba…
Politikų ir dešrų sapną sufalsifikavau nežinodama kaip pradėti kalbėti apie jau trečią kartą Klaipėdoje savo vešlius kūrybinius pajėgumus demonstruojančią Jaunųjų Europos kūrėjų (trumpiau JEK) bienalę.
Kas yra kas?
JEK yra tinkas, kuris jau nuo 2000 m. sujungia skirtingose Europos šalyse, ne sostinėse gyvenančius kūrėjus. Visų dalyvių ekspozicija apkeliauja visas šalis bienalės nares. Svečių statusą turinčios šalys gali eksponuoti atrinktus kūrėjus bienalės gimtinėje Montruže, Prancūzijoje (Montrouge). Kiekviena šalis atrenka dešimt jaunų kūrėjų (amžiaus cenzas – 35 m.). Šiemet dalyvauja devynios šalys narės – Prancūzija, Lietuva, Slovakija, Vengrija, Austrija, Italija, Katalonija, Portugalija ir Lenkija.
Dalyvavimas JEK bienalėje, anot mane po ekspoziciją Klaipėdos dailės parodų rūmuose vedžiojusios jų Dailės skyriaus vedėjos Akvilės Eglinskaitės, jauniesiems kūrėjams yra vartai, kurie gali atsiverti į užsienines ekspozicijų erdves ir pirkėjus. „Pavyzdžiui šiemet Bumbliai iškart sulaukė susidomėjimo iš užsienio“, į ne visai „patogius“ Neringos ir Mindaugo Bumblių kūrinius linktelėdama sakė Akvilė. Ji taip pat prasitarė, kad Linos Vainoraitės triptiko dalis, „Pirštas“, užsienio spaudos pranešimuose dažnai buvo naudojamas kaip pagrindinė JEK iliustracija. Tai taip pat – gera reklama kūrėjui…
Lietuva JEK pirmą kartą dalyvavo 2005 m. tuomet svečio teisėmis. Šie metai yra jau tretieji ir esame pilnateisiai bienalės dalyviai.
Kuo dėti kostiumai ir prancūzų kalba? Šiuo tuo. Miestas, norėdamas būti pilnateisiu JEK nariu turi užtikrinti finansines galimybes priimti ir tinkamai eksponuoti parodą, taip pat užtikrinti savo kūrėjų pristatymą kitose šalyse narėse. Gal dėl to bienalės atidaryme pagrindinį pjedestalą užėmė politikai – Montružo meras, vicemerė, Klaipėdos miesto meras…
Kūrėjai buvo sukviesti pačioje ceremoningo atidarymo pabaigoje, ir kaip įprasta kūrėjų tarpe, savo šviesius veidus rodė labai kukliai, nedrąsiai būreliu išsidėliodami šiek tiek nuošaliau. Natūraliai kilo klausimas, kiek JEK gyslose teka politiško teatrališkumo. Kita vertus gal nėra ko šaipytis, juk natūralu apsidžiaugti padarius gerą darbą. Šiuo atveju palaikant jaunuosius kūrėjus.
O dar kita vertus taip pat aktyviai būtų galima palaikyti ir ne tokius patogius ir ne tokius tarptautinius projektus…
Socialiai angažuoti
Akvilė išsidavė, kad jai pačiai itin patraukli bienalės naujokų, vengrų, ekspozicija. Pastaroji labai jautri ir kaip dera jaunimui – kelianti aštrius socialinius ir aplinkosauginius klausimus. Pavyzdžiui, galima paminėti mūsų skonio pojūčius stimuliuojantį maisto dažiklių projektą. Plastikiniuose buteliuose spalvoti skysčiai, panašūs į bet kokį įprastą gaivųjį gėrimą. Bet tai tik toksiškas vanduo, cheminis kokteilis. Kita vertus – esam pakankamai sąmoningi, kad suprastume, kad pirkdami butelius su etiketėmis perkame tuos pačius cheminius kokteilius tik pagardintus žiupsniu saldiklių ir skonio stipriklių.
Kita vengrų grožybė Reka Kinga Papp – video projektas, kuriame menininkė pasipuošusi raudona suknele vaikšto po turgavietę ir dainuoja perdarytą Alos Pugačiovos hitą apie rožes, „Millions millions millions slip away… „. Tokia serenada miesto merui, mat vietoj turgelio sumanyta pastatyti didelį prekybos centrą.
Daugelio akį traukė ir auksinė krūva – įvairios viename fabrike kūrėjo Andras Kiss surinktos atliekos apipurkštos aukso spalvos dažais. Kitaip tariant – glamūrinis mūsų vartotojiškumo pasmerkimas.
Man pačiai itin patiko kuklaus formato prancūzo Aurelien Porte kūrinys. „Šūdo atspindžiai“ – minimalistinis ir subtiliai ekologiškas darbas, kuriame žaidžiama spalva, tekstūra ir tekstu.
Savitas stilius
Akvilei sakau, kad šįkart sukiodamasi JEK, pastebėjau tą patį, ką ir kitose dvejose bienalės manifestacijose Klaipėdoje. JEK turi savitą stilių, kurio pagrindinėmis dominantėmis galima įvardinti ryškumą ir šiokį tokį reklamiškumą. Svarstau, ar man vaidenasi, ar iš tiesų. Akvilė nei sutinka, nei nesutinka. Jos nuomone, paroda šiemet kaip tik įgavusi naujų bruožų. Dabar JEK ramesni, bet gilesni, daugiau ekologinės tematikos.
Taip pat bendrai apžvelgiant visą ekspoziciją galima susidaryti tam tikrą vertinančią nuomonę ir apie kultūrinius skirtumus. Kad ir ką kas bekalbėtų apie niveliuojantį globalizacijos buldozerį, Akvilė pastebi, kad Rytų Europos kūrėjai yra jautresni, labiau linkę į konceptualumą. Taip pat jiems svarbios politinės, socialinės, ekologinės temos. Galima sakyti, kad menas jiems dar vienas įrankis siekiant tam tikro pasaulio performavimo. Vakariečiai tuo tarpu yra žaismingesni, jų kūriniai kiek paviršutiniškesni.
Akvilė tik šiek tiek apgailestavo, kad Slovakų ekspozicijoje vyravo tapyba, nebandyta išskleisti žanrų įvairovės, ką darė visos kitos šalys – pristatydamos video, fotografiją, objektus… Tiesa, šiemet lietuvių ekspozicijoje taip pat nebuvo nė vieno video darbo.
Priekaištai bailumui
Per JEK atidarymą buvo pasveikintas ir bienalės „veteranas“ – rengėjas ir dalyvis. Oficialioje ceremonijoje neminėtas nei jo vardas, nei pavardė. Nieko tokio, tai, įtariu, pradžiugino į konspiraciją linkusio vyriškio širdį. Be to nebuvo sunku atpažinti dabartinį LFS Klaipėdos skyriaus pirmininką ir MeKuSa‘os pirmininką Darių Vaičekauską.
Kalbantis vėliau Darius sakė, kad jam pačiam šiemetinis JEK didelio įspūdžio nepaliko. Vyriškis manė, kad bienalės lygios atrodo šiek tiek suprastėjęs, daugiau studentiško lygio darbų – seniau, esą būta daugiau ieškojimų, daugiau aktualių, įdomių, didesnių pastangų pareikalavusių kūrinių. Kaip geriausius Darius išskyrė antruosius lietuviams JEK metus.
Darius prasitarė turįs priekaištų atranką vykdžiusia komisija, „kažkoks angažuotumas oficiozinio meno linkui – alternatyvios kontrformos ir idėjos nerado vietos“. Juk JEK galėtų būti puiki proga turint finansinį palaikymą parodyti, kad mieste esama stiprių kitoniškų idėjų, drąsių kūrėjų, „kaip galima būti jaunu menininku su 50-mečio idėjomis?“, retoriškai klausė maištingasis menininkas. Čia pat bakstelėjo pirštu į JEK katalogą, kurio viršelyje nedviprasmiškai žaidžiama ES simbolika – eksponuojant ją ant liežuvio,o peržaidus chromatinį kodą užmetant aiškutėlę aliuziją į sovietų sąjungos simboliką.
Geriausias kūrinys – nežinioje
Baigiant visai smagia gaida reikia atgręžt savo nuvargusias mintis į tas teksto pradžioje minėtas dešras… Tradiciškai JEK after-vakarėlį rėmė mėsos pramonės gigantai. Netrūko spalvingų gaiviųjų gėrimų, ir kumpių bei dešrų. Atrodo, še, broli – tradicinė pasakos pabaiga.
Tačiau iš tiesų tai – vartai į kitą JEK dimensiją, kuri gimė spontaniškai ir kurį laiką gyveno savo slaptą niekam nežinomą (išskyrus kelis išrinktuosius) gyvenimą.
Paklaustas apie jam labiausiai patikusį JEK kūrinį Darius tik nusišypsojo, „tai – kolektyvinis meno kūrinys, vakarėlis. Jis buvo filmuojamas net kelių autorių, tačiau svarbiausia – saugos kamerų. Jos objektyviai jį įamžino ir kurį laiką šis video egzistavo apsaugos archyvuose. Tai – unikaliausias šių metų JEK kūrinys“.
Saugos kamerų įamžinta šventė jau dingo.
Tačiau žengdama Dariaus pasiūlyta JEK vertinimo trajektorija siūlau pažiūrėti MeKuSa‘os autorių paieškas iš JEK. Tiesa, kolektyviai subjektyvios. Šiurpiai malonios.
Gal net europietiškos.
Misija Perkrauta 1.3
Komentarai