Captured Tracks – tai Brukline (NY, JAV) įsikūrusi leidybinė kompanija įsteigta ir valdoma Mike Snipe, kuris taip pat yra ir grupės Blank Dogs lyderis. Captured Tracks propaguoja lo-fi, garage rock, psychedelic, post-punk, noise pop, shoegaze muziką, dažniausiai su senesnio laikotarpio 60ųjų, 70ųjų, 80ųjų ar 90ųjų dvasia.
Nors Captured Tracks leidžiamų atlikėjų muzikiniai stiliai gan įvairūs, tačiau visų grupių muzika kažkuo ir panaši, visų pirma – minimalizmu, nuoširdu, tikrumu ir paprastumu. M. Snipe sugeba atrasti puikius miegamuosiuose ar garažuose grojančius atlikėjus ir pateikti šiek tiek platesniam klausytojų ratui. Beje, ir viena mistinė lietuviška grupė Šalta Kava buvo anonsuojama, kaip išleisianti albumą šioj kompanijoj, tačiau dabar jokių atnaujinimų apie tai negirdėti. Žmonės, kurie jaučia nostalgiją praėjusių dešimtmečių alternatyviajai ir nepriklausomai muzikai, Captured Tracks ras ne vieną sau patinkantį atlikėją.
Captured Tracks smarkiai susijus su kitu leiblu – Woodsist, kuris leidžia kelis tuos pačius atlikėjus, bet pastarasis daugiau krypsta link folk, freak folk muzikos populiarinimo. Dargi abi kompanijos organizuoja Woodsist / Captred Tracks festivalį Amerikoje.
Captured Tracks kompanija, pristatydama naujus atlikėjus, pirmiausiai išleidžia 7 colių, 2 dainų singlus, vėliau seka prailginto grojimo (EP) ar ilgo grojimo (LP) albumų leidimai. Taigi per truputį daugiau nei metus leiblas spėjo išleisti šūsnį riboto tiražo 7 ir 12 colių vinilinių plokštelių, kompaktinių diskų ir kasečių.
Apie įdomesnius, šviežesnius ir pakalbėkime.
BEACH FOSSILS – Beach Fossils
Beach Fossils – tai Dustin Payseur‘o, grupės lyderio, suburta ketveriukė iš Bruklino, NY, su sunkiai apibūdinamu muzikiniu stiliumi, kai kas bando juos statyt į dabar vis dar populiarius noise pop, garage rock rėmus, bet su tuo jie mažai susiję. Paplūdimio fosilijos labiau krypsta link psychedelic pop muzikos, kuri verčia prisiminti hipiškus septyniasdešimtuosius.
Balandžio 6 d. Išleistas ilgai grojantis albumas užlieja ramybės bangomis, nostalgiškais vasaros prisiminimais, nesudėtingi, bet ypač melodingi gitarų rifai greitai įlenda į galvą, o dainos įsimena iš pirmo karto. Albumas skamba senoviškai, švariai ir lengvai klausomas, reverb‘uotas nutolintas vokalas primena shoagazer‘ių The Jesus and Mary Chain, Jim Reido balsą, tik jis mažiau švelnus ir ne toks lyriškas. Dainų tekstai apie atostogas, svajones, jaunystę perpinti plačiai interpretuojamais psichodeliniais motyvais. Didelis „Beach Fossils“ LP pliusas vientisumas, kiekviena daina savaip įdomi ir skirtinga, bet taip pat ir visos kartu susideda į harmoningą visumą.
http://www.youtube.com/watch?v=83ma-3bbahQ
DIGNAN PORCH – Tendrils
Londoniečiai Dignan Porch skamba visiškai ne britiškai, o labiau primena dešimto dešimtmečio amerikietiškus alternatyviosios, lo-fi muzikos atlikėjus, tokius kaip Guided By Voices, Pavement ar The Wedding Present. Grupę sudaro broliai Sam ir Joe Walsh, bei jų mokyklos draugė Philippa Bloomfield ir vietinis barmenas Ben Goodwin, todėl čia daug nuoširdumo, jaučiamas draugiškas susigrojimas, jokio netikrumo, muzika, trykšta tiesiog iš atlikėjų širdies, vakarais, kai jie sueina į garažą arba miegamąjį ir išlieja savo svajones, dienos mintis arba prisiminimus.
Debiutinis albumas Tendrils 26 minutėse talpina 13 neilgų dainų. Jame daug melodijų, kurios skamba taip, kaip kažkur jau girdėtos, kartu ir sunku atkurti kur, chaotiškumo, šiek tiek psichodelinio eksperimentavimo. Tendrils galbūt galėjo tapti daug stipresniu albumu, jei prie jo rankas būtų pridėjęs koks nors prodiuseris, ir būtų įrašyta hi-fi būdu, albume daug potencijos, bet jaučiamas dainų neišplėtojimas, kita vertus DIY ir lo-fi suteikia savito žavesio.
HANOI JANES – Year of Panic
Sunku patikėti, kad Year Of Panic vieno žmogaus darbas, o Hanoi Janes vienas vienintelis asmuo Oliver Scharf iš Dresdeno, Vokietijos. Hanoi Janes maišo greitus rokenroliškus, surf ritmus, prideda gitarų, klavišinių, barškučių ir dainuoja. Muzika panaši į indie rokerių elektronikų šešeto The Go! Team darbus, tik jei tas šešetas būtų ketvertas ar trejetas. „Year Of Panic“ trunka 31 minutes ir turi 15 dainų, taigi dainos apie 2 min ilgumo, tačiau viena nuo kitos mažai skiriasi. Iš tiesų „Year of Panic“ šiek tiek nuvylė, prieš tai išėjęs „ Across the Sea“ singlas žadėjo kažką įdomaus ir spalvingo, bet pilnai grojantis albumas gavosi gan blankus ir vienodas, kurį norisi išjungti po jau penktos dainos. Geriau klausyti dvi „ Across the Sea“ 7“, nei 15 „Year Of Panic“ dainų.
http://www.youtube.com/watch?v=EVYSkgUm25c
SILK FLOWERS – As Above So Below “12 EP
Brukliniečiai Silk Flowers pateikia tamsų, šaltą, šiurpų persmelktą 80ųjų minimal wave, dark wave, post-punk bangomis 6 dainų EP. Grupė per daug nenutolsta nuo stilių šaknų ir juos įtakojusių atlikėjų, netgi daro viską labai panašiai . Vokalisto Aviram Cohen balsas ypač primena Ian Curtis tembrą ir dainavimo manierą, sukeliančią nerimą, kančios, depresijos ir užsidarymo jausmus, tamsa dar labiau aptraukia minoriniai sintezatoriaus akordai, bei lėtai pulsuojantys ritmai. Intymi savižudžių muzika. Visame albume ir išlaikyta tokia nuotaika, skiriasi tik 4 daina, „Wind Chimes“, kuri skamba labai panašiai į Public Image Ltd. (PIL) muzika, su maršo ritmu ir mykiančiu balsu, tačiau išlaikoma tokia pat baugi atmosfera. As Above So Below savo skambesiu toli nenutolęs nuo debiutinio grupės albumo, tiktai mažiau melodingas ir neturintis tokių stiprių dainų, kaip pvz. “Flash Of Light“, bet turėtų atrasti savo vietą tamsiąją muziką mėgstančių melomanų lentynose.
VERONICA FALLS – Found Love In A Graveyard” 7
Keistokai atrodo, kai pirmą britų grupės singlą išleidžia amerikietiška leidybinė kompanija. Veronica Falls – tai keturi Londone įsikūrę muzikantai, kuriantys indie pop dainas, sugrąžinančias kažkur į 80tųjų pabaigos britiško roko laikus (puikiai pritaptų prie NME C86 kompiliacijos grupių). Singlo titulinė daina „Found Love in a Graveyard“ liūdna meilės istorija, pristato grupę kaip melancholiško, tamsaus pop atlikėjus, struktūriškai – tai gan standartinė pop/rock daina, įdomumą sudaro nebent susipynęs vyriškas ir moteriškas balsas. B pusėje esantis Roky Erickson koveris „Starry Eyes“ dar labiau priverčia panirti į visokius prisiminimus, jautrus ir švelnus Roxanne Clifford balsas hipnotizuoja dainuojant uhuuhuuu, skamba netgi įdomiau ir gyviau nei originali versija. Dviejų dainų tikrai neužtenka, pilnas albumas bus vienas iš laukiamiausių šiemet.
MINKS – Funeral Song “7
Šviežiausias Captured Tracks atradimas. Grupė apie kurią tyli googlas, arba siūlo MINKS pakeist į MINSK, ir kuri turi tik virš 100 „draugų“ myspace. Tačiau pirmąkart įjungus „Funeral Song“ ji mano grotuve užstringa ir pasikartoja bent 10 kartų. Puiki nesudėtinga pop daina – nostalgija vasarai. Ištąsytas vokalas, vėliau be perstojo kartojamas priedainis, sintezatoriaus melodijos, vienodas ritmas, primena The Cure po lo-fi skraiste. Antroji daina „Drunk Punks“ labiau post-punkiška ir ne tokia melodinga, ir šiek tiek sumažiną tą efektą, kurį sukelia „Funeral Song“. Singlas tikrai sudomina ir norisi daugiau.
Visko dar daugiau: capturedtracks.com
Komentarai