Pirmus keturis Velokino seansus praleidau, nenueiti į penktąjį negalėjau sau leisti. Filmas ispaniškas, „Jasminos sužadėtinis“ vadinasi. Apie tai, kaip dukrai vyro ieškanti motina netikėtai prisivilioja tą vyrą sau, kaip musulmonėms nesiseka mokytis ispaniškai, kaip policininkas lieka kvailio vietoje, vaikams paslėpus jo motorolerio šalmą. O gal ir ne apie tai – filmo turinys ne taip ir rūpi, kai prie „Pasakos“ didžiosios salės ekrano matai 8 dviratininkus minančius pedalus ir gaminančius elektros energiją kino projektoriui.
Mina jie išsijuosę, nes kuo greičiau – tuo lengviau. Teko tai išbandyti pačiam – važiuoji į niekur, bet su tikslu, kad ekojaunimas ir neaišku iš kur atklydusios ir vynu vaišintos damos pamatytų kaip Jasminai sekas ieškoti sužadėtinio. Dviguba pramoga – ir filmas, ir dviratis. Bet tik pirmas minutes. Po to – iššūkis, galiausiai – kančia.
Kai važiuoji gatvėje, pavargęs pailsini kojas – tegul inercija padaro savo. Velokine reikia minti visada ir 50 proc. laiko jauti, kad mini į kalniuką, o ne leidiesi šlaitu žemyn. Gali sustoti, bet tai nepatiks kolegoms – jie turės kompensuoti tavo nepagamintą energiją. Jauti kaip išpila raudonis ir trykšta prakaitas. O dar tik penkios minutės! Ką merginos pagalvos, taip anksti nulipus?
Viskas, nebegaliu. Skambinu dviračio skambučiu, pakeliu ranką – valio, yra kam mane pakeisti. Atrodo, per žiemą pakankamai užsisėdėta paskaitose, prie rašomojo stalo ir troleibusuose. Toks tas studentiškas gyvenimas. Bet čia jau kita tema.
O jie mina toliau. Kartais pasikeisdami, kartais atsigerdami vandens, kartais nusivalydami prakaitą. Skambutis, dar vienas – žmonės prisibijo, bet gal dėl smalsumo, gal dėl noro duoti pailsėti pusvalandį minančiam, lipa ant dviračio.
Dviračiai kartu sukelia daug triukšmo. Ir girdi ne įprastą, ausiai malonų stipinų sukimąsi, o elektros generatorių, gaminantį energiją. Per 82 minutes kaip reikiant išūžia galvą. Tačiau po seanso maždaug devynios dešimtys žiūrovų plojo ne menkiau, nei lietuvių keleiviai, po laimingo lėktuvo nusileidimo kur nors Karmėlavoje. Tiems, maždaug dvylikai prakaituotų entuziastų (vienas iš jų mynė viso filmo metu!) pavyko – jie parodė, kad panorėjus dviračiu galima ir elektrą gaminti ir dar ją panaudoti kultūringai.
Na o Jasmina savo sužadėtinio taip ir nerado. Turbūt.
Po seanso užkalbinau Ore.lt kolegą, Velokino iniciatorių Joną Dovydėną:
Jonai, kaip kilo idėja?
Ilgą laiką dviračių nuomoje „Velocity“, kur dirbu, elektros skaitliukas sukosi labai lėtai, kuo mes visi džiaugėmės, kol nepasirodė kad jis sugedęs ir neįstatė gero skaitliuko. Tada gavom didžiūlę sąskaitą iš RST (Rytų skirstomieji tinklai) ir tai privertė pagalvoti apie kelis dalykus. Pirmiausia pradėjom mąstyti kaip sutaupyti elektros ir pagūglinę atradom, kad dviračiais galima sugeneruoti elektrą įvairiems prietaisams. Sumanėm, kad kine tai būtų puiki pramoga, atkreipsianti dėmesį į dviračius ir ekologines idėjas. Antras dalykas, į kurį atkreipėme dėmesį buvo tai, kad pati RST remia elektros taupymą skatinančius projektus. Mūsų projektas jiems patiko ir tai buvo finansinis pagrindas Velokinui įgyvendinti.
Velokino mintis buvo originali ar slapta nuo vakariečių nukopijuota?
Internete radom ne vieną panašų dviračių pritaikymą, tačiau įgyvendinom savaip, t.y. tikrame kine su periodiškais kas savaitiniais filmų seansais.
Sutik, kad dviračiai priešais kino ekraną nėra įprastas reiškinys. Kaip žmonės reagavo į tai? Pyko, kad trukdo žiūrėti, ar norėjo patys minti?
Dauguma žmonių žinojo ko tikėtis Velokino seansuose. Galbūt vienetai atėję nustebo pamatę dviračius. Tačiau iš nuostabos dar nei vienas nemirė.
O kiek tų atėjusių būdavo? Vidutiniškai.
Kaskart susirenka apie 20 savanorių, kurie mina dviračius ir jiems kino seansas nekainuoja. Be jų beveik visada būna kažkas iš spaudos, filmuoja, fotografuoja, ima interviu. Pasyvių žiūrovų nuo 10 iki 70. Darom 2010 seansas po atviru dangumi buvo labai vykęs dėl gryno oro ir susirinkusiųjų gausos, pastebėjau, kad kuo toliau, tuo daugiau susirenka ir į kino teatre „Pasaka“ vykstančius seansus.
„Jasminos sužadėtinis“ nesusijęs nei su dviračiais, nei su ekokultūra. Ant tokio pataikiau, ar visi filmai nebuvo su tuo susiję?
Net du seansus rodėme mūsų kolegų iš Čekijos filmą AUTO*MAT (rež. Martin Mareček) apie dviratininkų judėjimą Prahoje, Darom 2010 seanso metu buvo rodomas Talal Jabari „Grėsmingas signalas“ pasakojantis apie mobiliųjų telefonų keliamas grėsmes sveikatai, o ir daugumoj kitų filmų dviratis dažnai pravažiuoja.
Girdėjau kažkuriame seanse įvyko fiasko.
Vieno seanso metu teko pabaigoje pajungti projektorių prie elektros tinklo, nes buvo susirinkusi silpnesnė minančiųjų komanda ir pritrūko energijos. Bet dažniausiai savanoriai puikiai susidoroja su šiuo ne visada lengvu pasivažinėjimu. Tvyro kovinė komandinė dvasia, nepažįstami žmonės suranda bendrą kalbą, išeina linksmi ir visa tai labai įkvepia.
Ar tęsite Velokiną ateityje?
Kino seansai „Pasakoje“ artėja prie pabaigos, gegužės 6 d. paskutinis seansas, tačiau turime nemažai besidominčių ir manau kad ateityje dar matysite ir kiną, ir kitokius šios įrangos pritaikymo variantus.
Galų gale viskas susiveda į vieną – dviračių populiarinimą Lietuvoje. Pats, kaip dviračių entuziastas, ar jauti, kad tas populiarumas didėja? O gal nedidėja?
Teisingai, mums buvo svarbu, kad į dviračius būtų atkreiptas didesnis dėmesys. Iš spaudos susilaukėme didelio susidomėjimo, filmuotą reportažą parengė tarptautinė naujienų agentūra „Reuters“, norinčių paminti sąrašas siekia beveik 100 žmonių, o ir tu pats jau skleidi gerąją naujieną apie tai, kad dviračiu galima ne tik važinėtis bet ir elektrą gaminti. O apskritai dviračių ir dviratininkų akivaizdžiai daugėja ir taip bus ir toliau, juk naftos ištekliai senka, benzinas brangsta. Puiku, kad dviratis tampa madinga transporto priemone. Man dviratis teikia didžiulį gyvenimo džiaugsmą. Ir daugumai mano pažįstamų irgi.
( papildymas atsižvelgiant į šiandienos aktualijas: )
Vakar iš šalies stebėjau nenutrūkstamą Kritinės masės važiavimą Vilniuje ir man verkė iš džiaugsmo širdis. Šiandien dar labiau yra dėl ko susirūpinti. Noriu pareikšti užuojautą toje pačioje Kritinėjė masėje nukentėjusiems, o Fordo vairuotojui, partrenkusiam net penkis dviratininkus atsiprašymo ženklan siūlau kuo greičiau atiduoti savo mašinos generatorių Velokinui (ten būtent tokius ir naudojame), o automobilį priduoti perdirbti į penkis dviračius. Bet ir tai vargu ar padės.
Galerijoje – nuotraukos iš balandžio 17-osios Velokino seanso muzikos, kino ir teatro muziejaus kiemelyje ir iš Veloklinikos. Nuotrauku šaltiniai – Ekoinstitutas ir pati Veloklinika.
Komentarai