Kažkur giliai rūsyje, blausioje mirksinčių ir zvimbiančių lempų šviesoje, grumiasi Jack White ir Alison Mosshart, nuo jų kūnų taškosi variklio tepalas, o sužvėrėję žiūrovai daužo per plienines narvo grotas. Jiedu riaumoja, murkdo vienas kitą purve, tačiau kartkartėmis užsimiršta ir ima mylėtis. Taip tad ir skamba The Dead Weather Sea of Cowards.
Antrasis supergrupės albumas persisunkęs kliedesiais, purvu, seksualumu ir krauju iš nosies besibaigiančių vakarėlių dvasia. Gitarų rifai dega, aršios skanduotės įstringa galvoje ir atsisako pasimiršti, o White ir Mosshart balsai dera taip, lyg būtų specialiai sukurti šiam išties vykusiam šalutiniam projektui. Minimalistinis bliuzrokas, kurį Jo Didenybė Jack White įvaldęs taip pat gerai, kaip kvėpavimą ir mirksėjimą, maišomas su soul ir funk elementais, 70-ųjų vargonėliais bei plačia sintezatoriaus siūlomos kakofonijos palete. Kartais pastaroji skamba kaip Roso iš „Draugų“ muzikiniai bandymai (sveikinu, jei tokių nepamenate), tačiau dažniausiai visgi suteikia tipiškiems White-iškiems garsams naujų ir įdomių atspalvių.
Šį atvejį bene geriausiai iliustruoja trečiasis albumo kūrinys „The Difference Between Us“. Pasak paties White, jį įkvėpė ne kas kitas, kaip pati Lady Gaga. Nors artimiausiu metu turbūt ir katalikų bažnyčių chorai ims svarstyti, ar neįpynus į įprastą mišių repertuarą šiek tiek elektroninio popso ir plastikinių kombinezonų, „The Dead Weather goes Gaga“ skamba tikrai ne taip prastai kaip turėtų. Prislopintos gitaros, suvelto sintezatoriaus ir įžūlaus Mosshart vokalo derinys smogia galingu pop užtaisu, tačiau apsirikti nepavyks: šis purvinas šokis vis dar vyksta plotmėje, kur platininėms garbanoms ir dirbtinėms blakstienoms ne vieta.
Jack White neprastai drasko balso stygas ir pirmajame albumo single „Die by the Drop“, ir Deep Purple maloniai primenančiame „Blue Blood Blues“. Bet perklausius visą albumą ausyse visgi išlieka Alison Mosshart – keista, provokuojanti, aistringa ir neabejotinai kelianti siaubą tradicinės moteriškumo sampratos puoselėtojams. Tai, kaip dainoje „I Can‘t Hear You“ ji pro dantis košia: „Gonna < ...> walk you to my house / So I can hear you“, verčia sustingti ir laukti kažko panašaus į skausmingą mirtį.
Atskirai paminėti verta ir vargonų spazmais paramstytą „Gasoline“. Persipynusių gitarų kova, laukiniai, sielą draskantys Mosshart klyksmai ir užtektinai energijos apšviesti vidutinę kaimo tipo gyvenvietę – jei reikėtų išrinkti vieną albumo dainą, per mažiau nei tris minutes išreiškiančią The Dead Weather esmę, tai būtų ši.
„Sea of Cowards“ yra vienas iš tos daugybės albumų, kurį po daugelio metų muzikos žinovai rekomenduos norintiems susipažinti su gitaros genijaus Jack White kūryba. Jis nėra geriausias, tačiau The Dead Weather draugija į jį sudėjo labai daug jungtinio talento ir meilės rokui – to nepajusti tiesiog neįmanoma. O nuskambėjus paskutiniams albumo garsams kažkur smegenų kamputyje krebžda mintis: kažin kas išeitų, jei White nuspręstų giliau bristi į tą Lady Gagos liūną? Įdomu.
ORE vertina 8/10
Komentarai