Drąsu yra nubraukti savo, kaip kūrėjo ir menininko, ambicijas ir nuspręsti verčiau padėti jas ugdyti ir įgyvendinti kitiems. John Hatfield, dirbantis Niujorko muziejuje New Museum (arba tiesiog šiuolaikinio meno muziejuje), pasielgė būtent taip. Anot jo, šis virsmas buvo natūralus.
J. Hatfield į Vilnių užsuko, nes gegužės 29-ąją Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatyta pirma tokia išsami knyga apie SoHo rajoną (ir Niujorko kaip miesto priešinimąsi tam) „Illegal Living“. Trumpą jo tekstą galima rasti knygos priešlapiuose, o gyvą pasakojimą išgirdom vietoje, kurios tikrai nebūtų, jei nebūtų buvę SoHo – „Fluxus ministerijoje“. Čia New Museum direktorės pavaduotojas kalbėjo apie kultūros plėtrą ir tai, iš ko ji susideda. Niujorke.
Naujoviškas muziejus
Vienintelis išskirtinai šiuolaikiniam menui skirtas muziejus Niujorke įkurtas praktiškai „iš reikalo“ – 1977-aisiais Marcia Tucker buvo atleista iš kito Manheteno giganto Whitney, kur eksponavo ne visai tinkamą tiems laikams ar vietai kūrinį. Į vienutėlį kambarį susikvietusi kolegas ir bendraminčius moteris tęsė savo misiją – po kurio laiko muziejus persikraustė į vieną apleisto SoHo pastato aukštą, o dar po poros dešimtmečių – ir į naujutėlį architektūros šedevrą visiškai greta Chinatowno. Tiesa, jau be M. Tucker, bet su stipria keliasdešimties asmenų komanda ir kelių milijonų dolerių metiniu biudžetu.
Dabartinį New Museum pastatą, beje, labai kompaktišką kaip muziejui, prieš trejetą metų suprojektavo ir tada, ir dabar labai jauna japonų architektų kompanija SANAA. 2010-ųjų pavasarį ši komanda apdovanota viršiausiu įmanomu įvertinimu – Pritzker prizu. Tarp parduotuvės ir užeigos įsprausto pastato fasadą puošia vaivorykštinė skulptūra „Hell, yes!“, ir tai yra esminis New Museum šūkis.
Formulė
Tokia buvo paskaitos pradžia, bet valanda didžiojoje ministerijos salėje nebuvo vien New Museum pristatymas. J. Hatfield kalbėjo apie galimybę ir būtinybę vystyti meno patekimą pas žmones. Paprasčiau tariant, kultūros plėtrą. „Menas pats nieko nedaro“, – skelbė viena iš skaidrių, ir su tuo neįmanoma nesutikti. Knygas reikia skaityti ir apie jas diskutuoti, filmus reikia žiūrėti, muziką reikia groti. Ne sau, žmonėms.
Kultūros plėtros formulė – tai žmonės plius galimybės plius politika plius kritinė masė plius ekonomika. Visų penkių sudėtinių dalių kokybė – sunkiai, bet tikrai įmanomas dalykas. Niujorko terpė tam ypač palanki, nes žmonės čia įpratę dirbti sunkiai ir kovoti už save. Vieno rajono Queense tautinė sudėtis – margiausia pasaulyje, nuo to mažai atsilieka ir pats miestas.
Idėjos tuo tarpu sklando ore kaip virusai – geras reikia įgyvendinti, blogas – žudyti. Atrodo paprasta, bet tam reikalinga jau minėta kritinė masė, kompanija. Nes dirbti vienam – nenašu. Ir tai nereiškia konkurencijos – tik įvairovę ir pasirinkimo galimybę, kuri leidžia uždirbti daugiau. Visiems – ir menininkams, ir meno dileriams, ir aplinkiniams restoranams, ir parduotuvėms. O pinigai, kaip bebūtų, yra viso ko garantas, tikslas ir priežastis. J. Hatfieldas net asmeniškai to visiškai neneigia. Jis visada norėjo ir nori užsidirbti. Amerika? Taip, bet jiems sekasi. Jie neverkia, jie daro.
Kultūra – vienas iš gero gyvenimo variklių. Juk negali vien tik dirbti, pirkti ir mirti, iš namų eiti į darbą ir atgal. Menas skatina emocijas, formuoja visuomenę, generuoja naujas idėjas, verčia žingsniuoti ateitin ir tiesiog gerina būtį. Keista tai girdėti iš kapitalistiškiausios visuomenės atstovo? Per geras dvi dešimtis metų JAV jos poveikis ekonomikai išaugo 86 procentais. Todėl meną remti verta. Kai kurios vyriausybės tai supranta, kai kurios dar tik mokosi.
Ką gali padaryti politikai? Pavyzdžiui, nepelno organizacijas atleisti nuo mokesčių, nes, kaip jau buvo sakyta, galiausiai uždirba ir pelno mokestį sumoka tie, kurie yra aplink. Skatinti nenaudojamus pastatus skolinti menininkams (aha, Fluxus ministerija), nors tai galiausiai tampa verslininkų reikalu. Įdėmiai klausyti gyventojų.
Dar apie muziejus ir miestus
Kadangi viešų klausimų po paskaitos niekas neuždavė, pasisodinau J. Hatfield privačiai sesijai. Vietoj išvadų iš karto galiu pasakyti, kad Niujorkas nėra atsakymas į visus klausimus. Atsakymas yra dialogas.
– Man įdomu, kaip New Museum fiziškai ir emociškai telpa į tokią mažą savo erdvę. Ar apribotam dirbti lengviau, ar sunkiau?
– Kai sakiau, kad New Museum reikėjo užaugti, turėjau omenyje, kad fizinės pastato SoHo ribos jau buvo peržengtos – menininkai jas išaugo. O dabar vietos mums pakanka tiek, kiek jos yra, nes muziejaus programa didelių erdvių nereikalauja. Metropolitan turi dešimtis tūkstančių objektų, mes jų neturime. Muziejus mažas, bet didelės mūsų ambicijos, aukšta programos kokybės kartelė, tad nejaučiame pertekliaus.
– Ar muziejaus pastatas taip pat turi būti meno kūrinys, kad pritrauktų žmones? Taip pat – ar neprireiks po keliasdešimties metų vėl kraustytis? Gal tai taps nauju urbanistiniu iššūkiu?
– Ne, architektūrinis patrauklumas nebūtinas, bet mums naujo pastato tiesiog reikėjo, tad pagalvojome, kad išreikšti, apie ką esame, galime ir tokia forma. Ir galbūt turėtume – juk patikėjome darbą jauniems ir ne tokiems žymiems achitektams, taigi pasitarnavome jų tobulėjimui.
Be to, būti abstrakčiai pavadintu „naujuoju muziejumi“ kažkokio Brodvėjaus pastato pusrūsyje save išreikšti sudėtingiau, nei veikiant apie tai kalbančiame pastate.
O ar reikės kraustytis toliau, sunku pasakyti. Tai nėra tikslas, kitaip, nei versle – augdamas juk uždirbi daugiau pinigų. Mums tai negalioja. Žinoma, gali būti taip, kad augsime programiškai – reikės daugiau vietos ekspozicijoms, ar reikės atsakyti į besikeičiantį meno pasaulį, tada galbūt ir plėsimės. Bet tai turi būti reikiamybė, ne noras.
– Paskaitos metu sakėte, kad reikiamybė buvo ir muziejaus vieta – būtinai centras, būtinai Manheteno centras. Kodėl? Ar geras projektas negali vykti rajone?
– Istorija. New Museum visada veikė centre. Jį palikus tai būtų praradimas visų pirma bendruomenei, be to, pačios istorijos nurašymas. 2001-ųjų rugsėjo 11-oji irgi turėjo įtakos. Reikėjo pasakyti, kad net po to norime dirbti, kurti, gyventi čia.
O rajonuose taip pat gali būti puikių muziejų. Niujorke yra daug pavyzdžių. Queense, Harleme, bet kur. Yra nuostabių vietų, veikiančių savo bendruomenių labui ir palaikančių savo menininkus.
– Gal žinote, kaip dažnai vidutinis niujorkietis eina į muziejus ir galerijas? Ar daugiau, nei kitų miestų ar šalių gyventojai?
– Sunku pasakyti – neįsivaizduoju. Tiesiog manau, kad yra žmonės, kuriuos galima vadinti kultūros vartotojais. Juos domina, jie žingeidūs, o tokių yra visuose socialiniuose sluoksniuose. Niujorkas, be to – tai dar ne visos JAV ir ne visas pasaulis. Labai skiriasi kultūros vartojimo lygis čia ir St. Louise ar Amsterdame. O pas mus kultūros beprotiškai daug – dėl to žmonės čia ir gyvena.
– Minėjote, kad užsidirbti pinigų – tai visiškai normalus tikslas. Teisybė. Kaip Jums atrodo, ar „versliškesnėse“, labiau kapitalistinėse istoriškai šalyse meno yra daug ir jis vartojamas mieliau todėl, kad ir menininkai čia turi verslininko gyslelę, o darboholizmas – privalumas tiek pardavinėjant pieną, tiek tapant?
– Nekategorizuočiau žmonių į menininkus, bankininkus ar daktarus. Tai individualu ir priklauso nuo aistros savo pašaukimui. Galioja visoms profesijoms.
Sėkmingi menininkai, ir tikrai nekalbu apie finansinę reikalo pusę, dirba labai daug. Beprotiškai daug, ir juos tai „veža“. Kol draugai stengdavosi išmiegoti pagirias, Andy Warholas kūrė, ir tikrai ne veltui jo „Factory“ vadinosi „Factory“. „Bitlai“ trejus metus diena iš dienos repetavo Hamburge ir turbūt tik todėl tapo esmine grupe. Tai darbas. Lygiai taip pat stengiasi ir geri daktarai.
– Ir tiek daug talentingų ir darbščių žmonių vis dar traukia būtent į Niujorką, ar ne? Juk ir mūsiškiai Jurgis Mačiūnas bei Jonas Mekas ten atvažiavo ir nuveikė tiek daug.
– Taip. Yra trauka. Dialogo galimybė ir šansas būti išgirstam. Čia tai natūralu, nes esi apsuptas žmonių, kurie gali tau padėti ir tave įkvėpti.
Komentarai