Pastaraisiais metais šis renginys tapo vienu vedlių, pažyminčių ateinančios vasaros festivalių favoritų gaires. Būtent čia gali pamatyti atlikėjus, iš kurių pasirodymų šią vasarą galima tikėtis ypatingų emocijų. Patys tapę savotišku kokybės ženklu, “Pavasario garsai” bendradarbiauja su tokiais melomanų pasaulio brendais kaip “All Tomorrow’s Parties”, “Pitchfork” ar “Vice”.
Pradėjęs nuo koncertų serijų Barselonos klubuose, vėliau festivalis persikėlė į miesto pakraštyje įsikūrusį Forumo parką. Katalonijos sostinę skersai kertančios Avinguda Diagonal arterijos pabaigoje prie jūros 2004-aisiais vyko Tarptautinis kultūrų forumas, trukęs beveik 5 mėnesius ir sukėlęs daugybę diskusijų dėl bereikalingo lėšų švaistymo. Būtent šiam renginiui pastatytas trikampis architektūrinis paminklas – konferencijų centras. 30-ies hektarų plote be šio pastato buvo įrengtos atviros auditorijos, centrinė aikštė, nedideli skverai, o virš visko iškilo įspūdingų gabaritų fotoelektros plokštė, matoma net iš Barselonos centro. Būtent šioje aplinkoje “Primavera Sound” išdėstė savo 6 scenas, čia pat tilpo ir kelios akustinės scenos, didžiulė “valgykla”, daugybė girdyklų bei prekybos taškų.
Pradėjau nuo didžiosios scenos ir pasimatymo su bulvianosiu Mark E. Smith ir jo The Fall. Prisimenu, kaip Markas su savo sėbrais slankiojo saulėtoje Piliovkėje, o vakare stumdė TV kameras “Vilnius rock” festivalyje Sporto rūmuose. Tai buvo… eh… prieš beveik 20 metų! Kartojimo roko išpažintojas liko ištikimas sau ir savo monotonijai. Nesulaukusi nieko iš senesnių hitų, pasukau prie “Ray Ban” (rėmėjų vardais pavadintos scenos – dar buvo San Miguel ir Adidas – kėlė ironišką šypseną) amfiteatro – netrukus čia užlipo 3 juodai apsirengę jaunuoliai – The XX. Vienas šio sezono atradimų atrodė visai ne kietai – tarsi praėjusio amžiaus LT popmuzikos atlikėjai. Tačiau asketiška ir nuoširdi jų muzika nepaleido iki galo. Vis dėlto “iksų” intymumas atrodė kiek per trapus aplink šurmuliuojant įsibėgėjančiai festivalio publikai.
Ramią festivalio pradžią norėjosi kiek išblaškyti, todėl Čikagos postroko klasikų Tortoise užgriebiau tik keletą akordų ir atsiradau keistokoje “Pitchfork” scenoje. Keistokoje, nes ji buvo įrengta industriniame statinyje po stogu, bet be sienų. Atidžiau pasidairiusi pastogėje pamačiau daug visokių virvių, kilpų ir tinklų – matyt, paprastai čia vyksta karstymosi atrakcionai, kokių yra ir mūsų miškuose. Čia falcetu ūkavo melodingi ir truputį judresni Wild Beasts. Truputį pašokusi nejučia vėl atsidūriau prie “Ray Ban”, kur prieš kelis metus su Band Of Horses “Roskilde” festivalyje patirtus jausmus atgaivino kanadiečiai Broken Social Scene. Panašus nuoširdus ir erdvus amerikietiškas indie su daugybe gitarų. Grupės lyderį Kevin Drew netrukus pamačiau ir “didžiojoje” scenoje kartu atgimusiais indie dinozaurais Pavement traukiantį “Why didn’t i ask?” Pastarųjų pasirodymas buvo toks atsipalaidavęs, kad vienas jau padauginęs fanas net atpylė už nugaros.
Tačiau finalinis pagrindinės scenos koncertas buvo dar ne pabaiga. Užsiėmusi patogią poziciją “Ray Ban” amfiteatre nekantriai laukiau vienų pastarojo laikotarpio favoritų – britų dueto Fuck Buttons pasirodymo. Nebuvo jokio ypatingo šou, tik aparatais nukrautas stalas, du vyrai vienas priešais kitą ir didžiulis veidrodinis gaublys už jų. Atlikėjai pradėjo vieną po kito tampyti atvirus nervus ir nerti iš jų vientisą garso sieną. Kai atrodydavo, kad nėra ko pridurti, jie užverždavo dar vieną kilpą ant ausų. Daug publikos stovėjo-sėdėjo-gulėjo užsimerkę tol, kol viskas baigėsi audringu garsų smūgiu, netikėtai staigia pabaiga ir lakonišku atsisveikinimu. Atsargiai su šiais “mygtukais” festivaliuose. Po jų dar nuslinkau į tolimiausią ir ilgiausiai dirbančią “Vice” sceną, tačiau po pirmojo berlyniečių Moderat gabalo kažkas nutiko su garsu ir paryčiais jau nesinorėjo kankintis su šiais neo-kraftwerk’ais, o gaila, nes vokiečių albumas paliko tikrai gerą įspūdį.
Kita diena prasidėjo nuo nepatekimo į “Rockdelux” auditoriją, kur slowcore trio Low atliko savo albumą “The Great Destroyer”. Kelių tūkstančių melomanų eilė jau kelias valandas prieš koncertą apjuosė Forumo pastatą, kuriame vyko koncertas. Vietoj to pažiūrėjau “bitlišką” ispanų Mujeres pasirodymą “MySpace” paviljone. Vietinių grupių koncertai nuolat vyko “Adidas Originals” scenoje, įrengtoje prie media zonos. Dažniausiai vieną kitą kompoziciją nugirsdavau pakeliui į vieną ar kitą sceną. Tik retos grupės koncertas susilaukė daugiau nei kelių šimtų žmonių dėmesio.
Tuomet pasukau į jaukiausią “ATP” sceną iš vienos pusės apsuptą pievelės, iš kitos – pusiau amfiteatro. Britų trio Beak> vyniojo psichodelinio kraut-roko kompozicijas, skambėjo nepretenzingai ir laiku. Susiviliojusi praeities nuopelnais nepraleidau CocoRosie koncerto – mūsų žvilgsniai susitiko užkulisiuose! Deja, sesutės iš didelio rašto, išėjo iš krašto – skambėjo pompastiškai kaip kosminė opera “Penktame elemente” arba naivokai kaip Enya blogaja prasme. Tuo metu groję Beach House turbūt būtų geresnis pasirinkimas. Nepaisant to, kitas žingsnis buvo teisingas ir vertas laukimo – melodingo post-hardcore grupė Les Savy Fav iš Niujorko atrodė kaip eiliniai muzikantai, kol nepasirodė jų vokalistas, charizmatiškas storulis barzdočius Tim Harrington, įlindęs į neaiškaus gyvūno kailį. Netrukus likęs tik su trumpikėmis ir liemene, jis spjovė tokį energijos pliūpsnį, kad technikai jau braukė per kaklą, rodydami, kad tuoj nutrauks pasirodymą. Tim’as mėtė mikrofonus, lipo scenos konstrukcijomis, brovėsi į publiką, naudojo merginą vietoje mikrofono stovo, ironiškai dėkojo sponsoriams, liepė daryti bangą kaip futbolo rungtynėse. Visą nuovargį kaip ranka nuėmė.
Po tokio geros nuotaikos koncerto Marc Almond atrodė pasenęs, tačiau patenkintas traukė savo hitus “Tainted Love” ir “Say Hello Wave Goodbye”. Širdingai dėkojo net akivaizdžiai negausiai publikai. Beveik nuolatinius “Primaveros” dalyvius, matematinio noise roko atstovus Shellac su legendiniu prodiuseriu Steve Albini priešakyje stebėjau iš tolo. The Pixies tapo neabejotinai daugiausiai publikos sutraukusiu atlikėju – net “San Miguel” scenos prieigos buvo perpildytos žmonių, kartu dainuojančių beveik visus grupės hitus. Ypač didelio dėmesio susilaukė ispaniškai atliekamos dainos. Beje, papilnėję veteranai pagrojo ir vieną naują kompoziciją. Tačiau kaip ir prieš kelis metus Pixies atrodė tik savo šlovingos praeities šešėliai. Minia aplink ir begalinis visų vaikščiojimas pirmyn atgal sukėlė fobiją ir šviežio oro poreikį. Major Lazer ir dubstep’eris Joker su MC Nomad skambėjo juokingai ir skystai, o kartais net ne visai vietoje tokiam festivaliui. Ir tuomet nutiko festivaliams būdingas netikėtumas – laiku atsirado nežinoma grupė ir privertė visus vidurį nakties pašokti į viršų. The Bloody Beetroots Death Crew 77 – šis pavadinimas garantuoja punk reivą. Kaukėmis prisidengęs trio iš Italijos surengė mišias su klasikinės ir net religinės muzikos motyvais, daftpunkišku ritmu, įvairiais semplais, triukšmingais gitarų akordais ir fūzuotu vokalu bei begaline energija. Duodu klyką, nieko nevalgiau ir net nerūkiau. Kitą dieną media zonoje visi stebėjosi, kad palyginti nežinomai grupei buvo atiduota viena pagrindinių scenų. Panašu, kad netrukus jie jau bus žinomi. Watch out!
Paskutinę dieną pradėjau su The Clean iš Naujosios Zelandijos, tačiau gyvai jie atrodė prasčiau nei įraše ir nesulaukusi savo hito “Are You Really On Drugs?”, palikau juos. Per apsižioplinimą (vis dėlto 3-čia diena…) vietoje Atlas Sound patekau į gana akademinį Michael Rother & Friends Present Neu! Music pasirodymą. Vėliau nusivyliau vidutinišku dancehall/reggae su The Slits merginomis. Šeštadienis pražydo su The Drums, sužavėjusiais tiek paprasta, bet ne prasta muzika, tiek tiesiog balerūnišku plastiškumu. Ar tik nebus jie viena TŲ grupių šią vasarą?
Pagrindinėje scenoje Madčesterio atstovai The Charlatans ramiai ir be priekaištų pagrojo savo albumą “Some Friendly”, tačiau per vidurį pabodo ir nuėjau padaužyti galvą į sieną su primityvistais No Age bei tarantiniškomis japonėmis Dum Dum Girls po jų. Fone grojant Pet Shop Boys, užmetu ausis pas kelis kartus jau matytą Lee “Scratch” Perry, be abejo, užsitarnaujantį pagarbos jau vien tuo, kad būdamas virš 70-ies vis dar sugeba linksminti jaunimą. Dauguma žiūrovų šaltame lede “užšaldė” eksperimentatorius Ben Frost, kas dar pajudėjo, rėkė “More ice!” Orbital skambėjo nostališkai, bet nuobodokai, įrašuose visai įdomaus techno vyniotojas The Field aka Axel Willner iš Švedijos irgi nenuskambėjo ir galų gale patekau į pačią amerikiečių Health pasirodymo pabaigą – panašu, kažką praleidau. Jausmas, būdingas daugumai festivalių…
Kadangi į dieninius koncertus Joan Miro parke nespėjau, “Primavera Sound 2010” užbaigiau perpildytame ir prirūkytame “Apolo” klube (sveikai aptrintas ir tamsesnis Vilniaus “New York” variantas) sekmadienį vakare, kur pasirodė El Petit De Cal Eril, Jeffrey Lewis & The Junkyard, Black Lips ir Graham. Prie klubo, matyt dėl Black Lips, susirangė didžiulė eilė, bet čia jau padėjo press akreditacija.
Truputį apvirškinti įspūdžiai gana dviprasmiški. Žinoma, pati Barselona ir jūra šalia suteikia festivaliui didžiulės pridėtinės vertės. Kaip ir gana kokybiškai, nors pakankamai siaurai stilistiškai, sudėliota programa. Šiek tiek nustebino, kad visi koncertai prasidėjo laiku (gal todėl nė vienas atlikėjas negrojo biso?) ir publika buvo neispaniškai rami. Neveltui sako, kad katalonai kitokie. Pačioje renginio vietoje kiek pritrūko žolės – tiesiogine prasme, nes netiesiogine jos buvo per akis. Taip pat paaiškėjo, kad pavalgyti geriau prieš festivalį mieste, nes viduje maisto pasirinkimas ir kokybė labai vidutiniški. Bene pagrindinis festivalio atributas, kurio pritrūko – palapinių miestelis. Nebuvo susivėlusių ir patinusių veidų su šiaudais plaukuose. Publika daugiau mažiau patogiai išsimiegodavo mieste ir švariai persirengusi ateidavo į festivalį. Nepaisant to, “Primavera Sound” – puikus vasaros festivalių sezono atidarymas, jei mėgsti indie muziką plačiaja prasme.
Komentarai