Ewert And The Two Dragons – tai indie folk trio iš Estijos, vietinei publikai jau girdėtas Švyturio Meno Doko atidaryme gegužės 1-ąją. Vis labiau skleidžiantys žinią apie save Baltijos šalyse (tarp grupės vasaros planų yra ir Positivus festivalis Salacgrivoje, o su Lietuva reikalai taip pat dar neužrišti), Ewert’as ir du jo nepikti drakonai praėjusių metų gale išleido savo debiutinį albumą “The Hills Behind The Hills”.
Patys grupės nariai tvirtina, kad albumas esąs labai asmeniškas; kūrybinio proceso metu atsiriboję nuo kasdieninio gyvenimo ir praleidę dienas naktis įrašinėdami, į dainas sudėjo krūvą “niežtinčių” išgyvenimų. Iš to gimė subtiliai lyriškas įrašas, kuris pakankamai stipriai suvirpina tas sielos ertmes, kur cinizmo nėra tiek jau daug.
Pagrindinis epitetas, apibūdinantis “The Hills Behind The Hills”, vis tik, būtų naivus. Sudėtinga originaliai pateikti savo mintis ir jausmus, susijusius su ypač artimomis ar aktualiomis temomis, ypač, jei žūtbūt nori, kad tave suprastų teisingai; su tuo Ewert’o kompanijai vietomis susidoroti sekasi sunkiai. Kaltę galima suversti tam pačiam jaunatviškam maksimalizmui, bet vaikinų potencialas akivaizdus; jei “Cornered Love” – savotiškas skundas apie patriotizmo propagandą – skamba kaip mažo vaiko maištas prieš mokyklos taisykles, o “What You Reap Is What You Sow” (“Ką pasėsi, tą ir pjausi”) – eilinis nepasitenkinimas požiūriu į jauną žmogų. Kita vertus, tai tik viena albumo pusė; kai kuriuose kūriniuose kompanija netikėtai sužiba. Truputį ironiškai pažiūrėdami į meilę svinguojančioj “All Rise” (”Buckets of cold water is everything you need”) ar labai soundtrack‘iškai skambančioje “I Can See Your House From Here”. Nežinia, kiek čia realios asmeninės patirties, bet čia viena tų dainų, kur kažkam bus “Baaa, čia juk apie mane”.
Melodiškai Ewert And The Two Dragons pasiekia savo tikslą skambėti paprastai, bet solidžiai. Apsiriboję neperkrautu kiekiu akustinių instrumentų, grupė sukuria pakankamai jaukią ir emociškai santūrią nuotaiką, palikdami likusį vaizdą susikurti klausytojui. Nepaisant to nušlifuoto grožio, jautrumo ir viso kito, ką tolesnis lindimas į menus dažniausiai aplaužo, Ewert And The Two Dragons yra pavyzdys grupės, atsiradusios laiku ir vietoj. Nors po pirmųjų perklausymų atrodo, kad albumas šimtus sykių girdėtas (neprireikia daug laiko jam perprasti), iš tiesų jis išlaikęs savotišką jaukų unikalumą, kuris leidžia protu suvokti, kad štai, pagaliau, Baltijos šalyse stiprėjam ir vejamės vakarietišką lygį. Estija jau kurį laiką galėjo girtis pakankamai stipria muzikine scena, o tokių grupių atsiradimas ir girdimumas tik įrodo, kad šalyje yra vietos ir tokiam ne mainstream‘ui, kuriam gali atleisti šiokius tokius netobulumus. Mainais į gurkšnį katiniško švelnumo.
O pasistengti vasarą kur nors pagauti Ewert And The Two Dragons grojančius gyvai, vis tik verta. Jei albumas vietomis išprovokuoja keletą mini priekaištų, jau baigiamasis takelis “Pastorale” ar į vidurį hipnotizuojančiai įterpta lopšiniška “Interlude” sukirbina norą pamatyt, kiek šito jausmo galima pagauti pamačius ne įrašytą variantą. Long live indie-folk. Bent kartais.
ORE vertina: 8/10
Komentarai