Karštos dienos. Šaltos naktys. Mažai maisto. Daug alaus. Šūkis „Švara – tai vidinė būsena“. Begalė, begalė stogą nešančios ir smegenis lydančios muzikos bei savomis akimis pamatytų kultinių herojų: Grace Jones, Jack White, Skin, Fatboy Slim. Trimis žodžiais, “Heineken Open‘er 2010”.
Liepos 1 d.
Nors antrus metus iš eilės dalyvaudama didžiausioje šiame pasaulio pakraštyje vykstančioje muzikos fiestoje jaučiausi nebe naujokė, toli gražu negaliu prilygti savo draugams. Dalis jų į „Heineken Open‘er“ riedėjo jau penktą kartą. Ir jau penktą kartą strategavo, kuriuo keliu pirmąją festivalio dieną bandyti patekti į Gdynę pusdienio nepaaukojant kamščiams. Šių metų išvada: tai visgi neįmanoma, ypač jei lenkai būtent tuo metu nutaria paremontuoti savo greitkelius ir pagrindines miesto gatves.
Kai sukaitę, pavargę ir lengvai piktoki galiausiai pasiekėme festivalio teritoriją, laisvos vietos palapinėms jau buvo belikę tik pačioje atkampiausioje kempingo zonoje, išraustų dirvonų, žolės kupstų ir pavienių baslių draugijoje. Pasiguodusi, kad pro mano langą atsiveria vaizdas į gan nemažą kanjonėlį, kuo greičiau išmečiau iš galvos visas mintis apie buitį ir puoliau džiaugtis aplink šurmuliuojančia spalvinga minia.
Išties, jau devintą kartą susirinkusiame daugiatūkstantiniame tautų, amžių ir muzikinių skonių margumyne spalvų tikrai netrūko: daug ir garsiai besikeikiantys bei „jėzusmarją“ šlovinantys lenkai, trispalvėmis mojuojantys lietuviai, nuo galvos iki kojų oranžiniai olandai, pagal Kasabian šokinėjantys pusamžiai vyriškiai, kvadratiniai mosheriai basomis galvomis… Visur vien šypsenos ir atostogų nuotaika. Nors oficialus parduotų bilietų skaičius bent kol kas neskelbiamas, mano netreniruota akis nustatė, jog praėjusių metų 60 tūkst. lankytojų rekordas turbūt buvo sumuštas. Netgi pasklidę po didžiulę 75 ha Babie Doly teritoriją šie tūkstančiai atrodė kaip milžiniškas, dūzgiantis ir džiugiai „Heineken“ plempiantis skruzdėlynas.
Jau nuo 16 val. šis skruzdėlynas patraukė į atsivėrusią koncertų zoną, kurioje šiemet buvo penkios scenos (Main, Tent, World, Young Talents ir Burn Beat) bei dvi specialios Alter Space ir Fashion‘er erdvės. Šiek tiek apmaudu, jog net mažiausiose scenose iki šiol neatsiranda vietos lietuvių atlikėjams, tačiau tikėkimės, kad jau ne už kalnų tas metas, kai ir mūsų jaunieji talentai ar didžėjai turės galimybę koncertuoti dešimtims tūkstančių Gdynės svečių.
Apie 21 val. pasiekę koncertų zoną, atradome svarbų pasikeitimą: pernai netoli pagrindinės scenos stovėjusi antra pagal dydį Tent scena perkelta į priešingą festivalio teritorijos pusę. Tai reiškė, kad visus keturis vakarus melomanų minia kaip pašėlusi bėgiojo išilgai lauko, po porą kilometrų pirmyn ir atgal. Pirmą kartą perskuodę visą teritoriją, nugriuvome ant žolės paklausyti Yeasayer. Šie sunkiai apibūdinamo eksperimentinio roko/psichodelinio pop kūrėjai tapo vienu didžiausių mano šių metų atradimų, tad žinia, jog jie atvyksta į Gdynę, itin pradžiugino. Charakteringa dviejų krištolinių balsų dermė, lengvai įsimenančios melodijos ir netgi žiupsnis rytietiškų ritmų netruko sužavėti ir tuos žmones, kurie iki tol apie šiuos niujorkiečius nebuvo nieko girdėję. Išties puikus, šiltas, vasaros vakarui tinkamas koncertas.
Pasibaigus Yeasayer, šiek tiek lengvesniu žingsniu patraukėme atgal prie pagrindinės scenos, kur jau siautėjo grunge dinozaurai Pearl Jam. Na, kaip “siautėjo”… Iš pradžių pamaniusi, kad tik aš viena nesugebu deramai įvertinti amerikiečių alternatyviojo roko paveldo, lengviau atsipūčiau išvydusi lengvai nusivylusius draugų veidus. “Šiek tiek dvelkia naftalinu,” reziumavome. Tačiau nesuklyskite: ilgamečiams grupės gerbėjams tai buvo didžiulė šventė, ir minia akivaizdžiai džiūgavo. Beje, koncertui įpusėjus atlikėjai mandagiai paprašė žiūrovų pernelyg neįsisiautėti, primindami 2000 m. įvykusią tragediją, kuomet jų pasirodymo Roskildės festivalio metu buvo mirtinai sutrypti devyni žmonės.
Nusileidus saulei ir vis labiau vėstant, su nekantrumu laukėme Groove Armada koncerto, turėjusio užbaigti pirmąją festivalio dieną. Išties, kūriniai iš šiemet išleisto “Black Light” ir iš ankstesnių dueto albumų vertė kojas pačias kilnotis ir nepaliko jokios galimybės sušalti. Tik gaila, kad publika turbūt buvo išsikvėpusi po Pearl Jam arba pabėgusi į 2ManyDjs ar Tinariwen pasirodymus kitose scenose – nusivyliau išvydusi gerokai per mažai šėlsmo tokiai skaniai synthpop ir house mišrainei. Tiesa, reikalus pataisė vienas paskutinių sugrotų kūrinių – nemirtingasis “Superstylin’”, man visada primenantis auksinius vidurinės mokyklos laikus. Pliusas kviestinei vokalistei SaintSaviour už užburiančią plastiką.
Liepos 2 d.
Visą naktį miegmaišyje prakalenusi dantimis su nemaža dalimi atsivežtų rūbų, 8 val. ryto pabudau nuo nepakeliamo karščio. Tuomet dar nežinojau, kad toks scenarijus kartosis ir visas kitas naktis. Toliau diena tekėjo jau įprasta vaga: eilės prie dušų, aktyvus tepliojimasis kremu nuo visu pajėgumu plieskiančios saulės, kelionė prie jūros, 3 val. kamščiuose su mantra “Kad tik spėtume į Mando Diao…” Spėjome. Į maždaug antrą dainą. Energingieji švedai su ankstyvųjų bitlų prieskoniu žaibiškai uždegė prie Main Stage susibūrusią minią, garantuodami puikią įžangą į antrąją festivalio dieną. Šiek tiek pasimaivę ir sulaukę biso, jie visgi pagrojo ir didžiausią savo hitą, be kurio jau porą metų neapsieina nė vienas indie vakarėlis – “Dance with Somebody”. Ech, kaip visi šokinėjom!
Sulaukę paskutinių “Dance with Somebody” akordų, nuskuodėme į Tent Stage nors akies krašteliu išvysti Deivę – Grace Jones. Deja, koncertas jau buvo įpusėjęs, o palapinė – pilnutėlė, tad teko pasitenkinti lauke įrengtu ekranu ir kolonėlėmis. Na ką gi, nežinant, kad šiai ekstravagantiškai katytei jau 62-eji, iš vaizdo ekrane galima buvo ją palaikyti trisdešimtmete su korsetu ir nenusakomo ilgio kojomis. Manau, Madonna ją kasnakt sapnuoja košmaruose, o pabudusi graužia nagus ir skambina plastikos chirurgams. Tuo tarpu Lady Gaga laisvu laiku studijuoja nuo pat aštuntojo dešimtmečio šoką ir pasigėrėjimą keliančius Grace kostiumus bei sugebėjimą rengti šou visur ir iš visko. Tiesa, bent jau likusiems už didžiosios palapinės ribų įspūdį smarkiai gadino netobulas garsas. Kaip sakė pati Grace, “Somebody! Fix the sound for the baby!”
Kadangi nevykęs įgarsinimas iš Jones pasirodymo atėmė nemažą dalį žavesio, neskubėdami patraukėme atgal prie pagrindinės scenos ruoštis Massive Attack koncertui. Tenka pripažinti, kad “Mezzanine” yra vienas mano mėgstamiausių “migdomųjų” albumų, tad buvo įdomu pamatyti, kaip šis svajingas, atmosferiškas trip hopas paveiks daugiatūkstantinę minią. Ir išties, į hipnotinę būseną panirusi žmonių jūra, lėtai liūliuojanti pagal giedrą kviestinės vokalistės Martinos Topley-Bird balsą, tapo tikrai įspūdingu festivalio momentu.
Kaip ir jau minėti Yeasayer bei paskutinei dienai palikti The Dead Weather, britų new rave’riai Klaxons buvo esminė priežastis, šiemet atviliojusi mane į “Heineken Open’er”. Su draugais nutarėme nebekartoti ankstesnės klaidos ir prie Tent Stage atsirasti anksčiau, nei visa palapinė prisipildys mėgėjų šokčioti aukštyn žemyn pagal visagalį roko ir elektronikos mišinį. Prasibrovę į patį minios centrą, galėjome mėgautis pačiu tikriausiu reivo vakarėliu, ir, o dangau, koks tai buvo vakarėlis! Publika siautėjo, netgi lipo palapinės konstrukciją palaikančiais stulpais, uoliai traukė “ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū aaaaa” pagal “Golden Skans”, o rankų miškas nenusileido nė akimirksniui. Klaxon’ai išties viso to nusipelnė: gausybė energijos, puikus kūrinių mišinys iš visų trijų albumų, įskaitant neabejotinai būsimą hitą “Echoes” iš rugpjūtį pasirodysiančio “Surfing the Void”. Man dar įspūdį paliko vidutinio amžiaus vyriškis, ramiai stovėjęs netoli manęs ir mąsliai žvelgęs į besilinksminantį jaunimą. Manau, jam irgi patiko.
Gerokai apduję po viso šio šėlsmo, bet vis dar nusiteikę linksmintis, jau ketvirtąkart tą vakarą nuskuodėme greitkeliu Tent Stage-Main Stage link savaite anksčiau “Be2gether” publiką sužavėti bandžiusių Empire of the Sun. Kai absoliuti dauguma mano kalbintų Norviliškių pievose apsilankiusių draugų teigė smarkiai nusivylę spalvingaisiais australais, aš tiesiog negalėjau patikėti. Juk klausant albumo jų skleidžiama sintetinio devintojo dešimtmečio dvasia atrodo visiškai neatremiama… Deja, gal dėl dar neišblėsusių įspūdžių iš nepakartojamo Klaxons šėlsmo, gal dėl nuovargio, o gal ir dėl objektyvių priežasčių Empire of the Sun man tiesiog kėlė nuobodulį. Netgi, atrodytų, iš proto varyti turintis superhitas “We Are the People” pasimetė tarp futuristinių ritmų, futuristinių šokėjų, futuristinių šviesų ir futuristiškai sustingusios vokalisto pozos. Nežinau, nežinau… Labanakt.
Liepos 3 d.
Visą dieną praleidę tobulu nieko neveikimo režimu, vakare jau buvome ištroškę veiksmo ir pasirengę šokti iki pergalingo galo. Viskas prasidėjo nuo taip pat “Be2gether” koncertavusių ir liudininkams daug geresnį įspūdį palikusių Skunk Anansie. Reikia pripažinti, legendinė Skin bendravimo su publika subtilybių galėtų pamokyti ne tik Empire of the Sun, bet ir gerokai labiau patyrusius scenos vilkus. Energija trykštanti, neaprėpiamo platumo šypsena švytinti, begėdiškai linksmai besikeikianti britė ne kartą drąsiai leidosi nešama iškeltų minios rankų, priešais Main Stage sukeldama tikrą džiaugsmo šūksnių audrą. Geresnį būdą pajusti nostalgiją dešimtajam dešimtmečiui sunku ir sugalvoti.
Tarp Skunk Anansie ir po jų Main Stage pasirodžiusių Kasabian buvo įsiterpusi žavioji raudonplaukė Regina Spektor, tačiau nutariau ne bėgti iki Tent Stage, o tiesiog užsiimti geresnę poziciją įžymiausių Anglijos Countesthorpe kaimo gyventojų koncertui. Tai – turbūt vienintelis šių metų festivalio pasirinkimas, kurio nuoširdžiai gailiuosi. Kiek girdėjau, Regina buvo tokia pat nuostabi, kaip ir visuose koncertuose nuo pat savo karjeros pradžios, o Kasabian pasirodymą gerokai pritemdė garso specialistai, kurie, kaip juokavome, turbūt žiūrėjo Ispanijos-Paragvajaus rungtynes. Beje, reikia pasidžiaugti, kad publikos tai nė kiek nenuliūdino: šokinėjo visi ir daug, įskaitant dar vieną man įsiminusį žilstelėjusį vyriškį, kuris trypė taip, kad net dulkės kilo. Biso metu grupė sugrojo jau sąlyginai neblogai įgarsintus “Vlad the Impaler” ir “Fire”, po kurių žiūrovai dar ilgai skandavo ir plojo. Turint galvoje technines kliūtis, tai buvo išties labai neprastas koncertas.
Na, o po Kasabian gimė planas-chuliganas apsilankyti mosh pit’e, kurį lėmė viltis, jog graudus Hot Chip Alexio balselis atims norą itin aktyviai stumdytis. Kaip čia pasakius… Viltis išblėso vos pasigirdus pirmiesiems “Boy from School” akordams, tačiau koncertas su visa rinktine geriausių kūrinių iš naujausio “One Life Stand” ir ankstesnių albumų bent jau man vis tiek pasirodė nuostabus. Net sunku patikėti, kad ši geek’ų penkiukė gali kelti tiek pašėlusio džiaugsmo. “Over and over and over and over and over…”
Liepos 4 d.
Paskutinė festivalio dalis mums prasidėjo nuo švedų The Hives ir jų niekad neužsičiaupiančio lyderio Pelle Almqvist šėlionių. Cituojant vieną mano draugų, “Jie, matyt, išgirdo “Smells Like Teen Spirit” ir visą savo karjerą sukūrė ta linkme. O einant tokiu keliu apsirikti neįmanoma…” Išties, šį garažinį pankrokelį, pagardintą Pelle išminties perlų a la “I’m so fantastic it hurts”, ignoruoti būtų sunku. Neveltui muzikos žurnalas “Spin” geriausių gyvų roko pasirodymų tope šį kolektyvą įvardijo Nr. 8.
Labai norėjau išvysti Tent Stage grojusius keistuolius Wild Beasts, tačiau reikėjo vykdyti kitą planą. Kadangi vakarykštė patirtis mosh pit’e manęs neatbaidė, The Dead Weather koncertui keturiese ryžtingai užsiėmėme vietas maždaug trečioje eilėje nuo išsvajotosios tvoros. Kitaip sakant, hyper stilingų ir, mano sena galva, gerokai kvanktelėjusių paauglių zonoje. Kai maloniai pasiteiravome vienos koketiškai blakstienomis mojuojančios Amy Winehouse antrininkės, kodėl ji sumanė parūkyti, kai viename kvadratiniame metre aplink ją yra maždaug dvidešimt žmonių, ji dar kartą sumirksėjo, nutaisė Ingrid Bergman veido išraišką ir atsakė: “Alison Mosshart smokes all the time…” Na, ką gi galima atsakyti į tokį visa nušluojantį argumentą?
Tai buvo puikus koncertas. Toks, kuriame net seniausių ir nuobodžiausių galvų savininkai praranda sveiką protą ir klykia, šaukia, trypia… Visa ši beprotybė buvo aprimusi tik kartą: kai White su Mosshart virš mikrofono suglaudę kaktas atliko pritrenkiančiai seksualų bliuzą “Will There Be Enough Water?” Iš toliau viską stebėję žmonės sakė, kad minia atrodė visiškai užhipnotizuota. Ir dar: savomis akimis matant tuos keturis žmones scenoje, buvo akivaizdu, kad jie nebūtų to vakaro keitę į nieką pasaulyje. Ir tai turbūt kartojasi kiekvieno koncerto metu, nuo Niujorko ir apleisto Gdynės aerodromo.
Kai apduję, susirinkę visus įmanomus begalės crowdsurferių spyrius į galvą ir šiaip nusprendę greitu laiku tokios ekstremalios patirties nekartoti išlindome į saugią zoną, jau buvo beveik metas Fatboy Slim. Big beat karaliaus pasirodymas gan greitai atėmė visus energijos likučius, dar neišeikvotus per keturias šėlsmo dienas, ir paskubomis išleidę paskutinius specialios festivalio valiutos banknotus, visi paskutinį kartą patraukėme palapinių miestelio link.
Liepos 1-4 d.
Po šių keturių iš įprasto gyvenimo išplėštų dienų tenka konstatuoti faktą: kiekvienų metų liepos pradžioje kamščių, dulkių ir žuvies kvapo prisigėręs Lenkijos uostas tampa viena geriausių vietų pasaulyje. Šiemet ši taisyklė sulaužyta nebuvo. Fantastiška atostogų atmosfera, gausybė skirtingų, bet vienodai draugiškų ir atsipalaidavusių žmonių, bemaž tobulas organizatorių darbas ir nenusakomo gerumo muzika, kurią šiaip jau dauguma girdime tik per radiją. Ko dar gali reikėti?
Ir nors mano draugams – festivaliniams veteranams kasmet kyla klausimas: “O gal šiemet kur kitur?”, rezultatas visada lieka toks pat. Mes jau galvojame, kaip kitąmet reikės kovoti su tais nelemtais kamščiais. Gal apiplaukti?
Komentarai