Satta Outside 2010 @ Šventoji (papildyta)

Pagal Viktoriją Rusinaitę

Bevažiuodama į festivalį, kaip ir privalu, galvojau apie „mūsų laikus“ (2009 metus, suprask), kai festivalis vyko Smiltynės jachtklube. Buvo gaila miško, jūros, laivelių, antyčių, prabėgusių jaunystės metų, bet tik įžengus į nuosekliai metalinėmis tvoromis sutvarstytą teritoriją supratau, kad viskas tik į gerą. Dydis, tiesa, pribloškia iš pirmo žvilgsnio. Įžengus į „Estrados“ sceną, įkurtą apleistam gigantiškame Šventosios amfiteatre, iš betono išstypusiems beržams siūbuojant pagal žemą bytą, VJ dinamiškai svaidantis išlūžinėjusiomis projekcijomis, garsuj vartant vidaus organus supratau, kad viskas ne tik į gerą, viskas šiaip gerėja eksponentiškai. Ir, tiesa pasakius, nieko panašaus neesu mačius savo gyvenime. Norėjau nufotografuoti ir nufilmuoti visą pasaulį aplink, sudėti jį į facebooką, užtaginti visus vardais ir pavardėmis, norėjau, žodžiu, viskuo pasidalinti su žmonija, priglausti ją prie virtualios širdies, pasakyti, kad mes čia kartu ir mums visiems čia gera, kad jūs dabar turėtumėte sėsti į savo mašinas ir vairuoti jas čia, o jei jau vairuojate, surinkti visus pakely pasimaišiusius. Tačiau tuo metu skambėjo Mweslee ir diskotekos sau tą vakarą atsakyti negalėjau.

Juolab, kad skubėti buvo kur, sekantys eilėje laukė vilniečiai The Analfists. Jų pankrokas ir grindas, manau, priverstų kuklų pogo sušokti ir ponią Kelertienę su visa jos sofa, o čia būrys gerbėjų. Ant kalno įsisiūbavo tikros linksmybės, širdys džiaugėsi kolektyviniame siautulyje ir Analfistų skambėjime per gerą garso sistemą.

Tiesa ta, kad visos line-up „pažibos“ buvo sukištos į šeštadienį, bet kaip minėjo bičiulis, jau ne pirmas festivalis kai Shtirlic.net groja vidury dienos. O norim mes jų tai naktį, nes diena pageidautume vaikščioti po pušyną, prisiminti sovietinius kurortus, prisemti pilnas kišenes ir krepšius smėlio, suvalgyti pamario dūmuose rūkytą karšį, taškytis Baltijos baloje ir vieną kartą metuose tikrai įdegti.

Neseniai sakiau, kad lietuviškuose festivaliuose maža muzikinių atradimų. Barstausi galvą pelenais. Knalpot savo drone ir virpinančiais bosais, bei dinamiškais būgnais nunešė visą festivalį ir dar kelis anksčiau įvykusius. Neaplenkė jų nei visų labai lauktas Mount Kimbie, nei toks populiarus Hudson Mohawke, kurio selekšnas vilnijo nuo dubstepo iki minimal hip-hopo iki gėjų klubų klasikos, kas, mano kuklia nuomone, nėra toks jau puikus derinys, bet auditorija neigdama viskas mano mintis siautėjo taip, kaip nesiautėjo per visą festą.

Atskirą dėmesį privalu skirti „Estrados“ VJ. Koks bebūtų pasirodymas, nuo šito akių neįmanoma buvo nuleisti, už šeštadienį ačiū Kultūriniam veiksmui ir Vodka Jugend.

Apskritai, festivalis buvo nenuneigiamo puikumo, dar kartą buvo įrodyta tiesa, kad darbas, širdis ir žinios, o ne promo ir susenusios grupės padaro gerą festivalį. Teprasmenga naftalininiai festivaliai ir tegyvuoja Satta (kitais metais su geresniu alum)!

Pagal Tomą Savickį

Žinot kokia naujausia mada lietuviškuose festivaliuose? Skųstis ir verkti. Dėl to, kad neveikia dušai; kad daug komercijos; kad neįdomi muzika; kad jūra per toli; kad žmonių daug; kad kempingas ant saulės; kad maistas nekoks; kad scenų per daug; kad vandens neduoda; kad šiais metais buvo ne taip gerai kaip praėjusiais. Ir kad tūlikų kraštai apšikti.

Nežinia iš kur toks suvokimas, bet įtarimas kyla, jog tik iš išlepimo. Mieli vykstantys-į-festivalius-ir-besitikintys-namų-sąlygomis-praleisti-laiką! Uždarykite savo galvose ultra patogius „akropolius“ ir pradėkit gerai leisti laiką!

Nes “Satta Outside” organizatoriai tikrai neperkėlė veiksmo iš Klaipėdos “Jachtklubo” į Šventają tam, kad sugriautų tavo ir kiekvieno širdyse tris metus besitęsusią sentimentų virtinę. O ir idealesnio alternatyvaus varianto pajūryje turbūt neįmanoma rasti: festivalio lauką supusi ir bet kada atgaivinti pasiruošusi Šventosios upė, scena ant vieno iš jos krantų bei ta, sovietinius laikus didingai menanti ir berželiais bei pušimis apaugusi estrada su šokių baseinu ir pensininkų amfiteatru atsvėrė kone du trečdalius Smiltynės unikalumo.

Nes tik čia įmanomo erdvaus kempingo dėka galų gale galėjai pajusti tą čilinimo efektą, kai scenos ūžia nuo veiksmo, o tau norisi dar ir dar keletą minučių padrybsoti ant sulankstomų kėdučių ir pabarstyti iš burnos kokių nesąmonių aplink iškritusiems draugams. Gi ankstesnėse “Satta Outside” kempingo versijose geriausiu atveju galėjai padrybsoti tik ant palapinių virvių voratinklio.

Nes ne ką prastesnis efektas pasitiko pirmą kartą įžengus į visiškai kitą planetą Šventosios miesto centre, kuriame tvyranti unikalaus absurdo begalybė verta atskiros ekskursijos.

Dar viena šių metų tendencija – tai low-glow-flow-fi muzikos spalvos: toks jausmas, kad hardcore greičiu besisukantį gyvenimą bandoma sulėtinti stipriomis soundscape injekcijomis. Šiais metais ausyse nuolat teliuškuoja Toro Y Moi, Baths, Mount Kimbie bei Flying Lotus pelkės. O štai “Satta Outside” festivalyje tą jau galėjai pajusti pirmojo penktadienio pasirodymo estradoje metu, kur į orbitą visą amfiteatrą bandė pakelti 11tigers. Pastarasis kaip reikiant susuko galvą saulei besislepiant už nutriušusių skliautų ir tik maždaug po pusės pasirodymo tarp visokiausių atmosferinių geizerių įsileido ritmus, kurie buvo tokie pat rimti, kokie būna tie bučiniai paryčiais ant mašinos kapoto.

Po jo ne ką prastesnę raketą atsitempė ir Brokenchord, užpylęs nelogiškų ritmų ir garso plėšinių kokteilį, tuo pačiu tiek klampinusį, tiek mėčiusį į orą. Ir nors galų gale klausantis per padorią garso sistemą pasisekė išgirsti iš kokių egzotiškų ingridientų sudėtas jo korys, išryškėjo ir silpnoji pusė: pasirodyme gausu įvairovės, tačiau ji nesijungia ir panašėja į krūvoje sulipintų kūrinių esybę. Na, bet kol veide yra vietos ilgų vakarėlių vagoms, tol jis dar turi laiko ir sveikatos tobulėti.

Dar labiau tą patį penktadienio vakarą nugramzdino suomiai Clouds, kurie tiesiogine žodžio prasme pasodino ant debesų ir paleido pasroviui, tik pradžioje keliais a la dubstepiniais žingsniais užvedę valties motoriuką. Efektą sustiprino į smėlį grimstančios kojos ir jau buvau rimtai beužsisvajojęs, kol šalia prišokusi mergina nepakayrino.

Prie tos pačios srovės galima priskirti ir šeštadienio žvaigždes Mount Kimbie. Duetas išties pavarė taip minimaliai, jog turbūt net gerą mėnesį kaupiausi jų pasirodymui, bet likau nei susijaudinęs nei baigęs. Net nosinės neprireikė per “Maybes”.

Idealiausiai centrą tarp low ir hardcore sugebėjo išlaikyti Hudson Mohawke. Šitas turi ne tik gerą stoikę, bet ir visų ten šokusių merginų liemenukų vertą talentą. Per kolonėles lindo kas tik galėjo: apsiverkęs soul, beįsibėgėjantis reivas, visokio pobūdžio core, pigus r’n’b ir dar daug visokių atominių dalelyčių, tampiusių kūną bei protą aukštyn, žemyn, skersai ir išilgai. Įdomiausia tai, jog nei low nei hi pusės neužsibūdavo ilgiau nei po 2-3 minutes ir keitė viena kitą nepalikdama pėdų.

Toks spontaniškumas pasitiko tą patį vakarą, tik kiek anksčiau, begulinėjant po Mount Kimbie pasirodymo estradoje ir bemąstant kas čia buvo. Scenoje susijaudinę darbo ėmėsi olandai Knalpot. Pradžioje tai buvo panašiau į visiškai-neaišku-ką: būgnininkas mušė pusiau džiazo, pusiau triphopo ir dar šiek tiek epilepsijos ištiktus ritmus, o gitaristas tiesiog viduriavo stygomis ir triukšmų srautais. Tačiau po kiek laiko galvoje tai savaime susijungė, atrideno iki apytuštės aikštelės ir atpalaidavo žandikaulius, nes protas nesuvokė, bet žavėjosi. Tai buvo turbūt pats gyviausias pasirodymas didžiojoje scenoje per visą festivalį, nes negalėjai nuspėti kas laukia po sekančio trinktelėjimo į būgną ar ant kiek ims cypti ausis gitaristui dar kartą prilietus pedalą ar semplerius. Prilygo gerai išrūkytai Fuck Buttons versijai.

O štai gryno hardkoro šiemet pritrūko: atsakingai jo pataškė tik pogerius nuo kalniuko ridenę synth punk suomiai Folke Westside ir lietuviai The Analfists, kojas į smėlį privertęs šlifuoti IJO (kuris vienu ypu pasirodė turbūt visais 33 savo muzikiniais profiliais) ir dar tie, kurie sugrojo tą gerą speed garage gabalą.

http://www.youtube.com/watch?v=MnaRK8e_Ls0

Softcoro galėjai akimis prisičiulpti paplūdimyje įsikūrusioje “Beach” scenoje, kur nė kvapo nebuvo Palangai būdingų džiūvėsių, prakaitą stūmė sultingos alternatyvios lietuvaitės. Neaišku ar dėl testasterono kiekio ar dėl kaitros pagirių metu, bet visi į “RedBull” tanką įsilindę didžėjai – Mamania, Genys, Bonanu, Synthsoulsizer ir Johny Cosmos – varė tiesiog nerealiai ir tiko smėlėtajai pakrantei idealiai.

Teigiamos vibracijos nesibaigė ir trečios dienos pavakarėje, kaip oficialiai būdavo ankstesnių “Satta Outside” festivalių metu. Už idėją padaryti pilną sekmadienio programą galima organizatoriams įteikti kokią alternatyvią Nobelio premiją, nes ta trečioji naktis išties atvėrė čakras ir visas kitas skyles. Gerai varė jau visi: tiek įspūdingą mišrainę ant stalo patiekusi Mamiko Motto, tiek ausies uždegimą pasigavusį Dimlite pakeitęs Hud Mo, tiek palingavę Lapti, tiek padubhausinęs Lowbob. Na, o apie allstars “Mondayjazz” jam session neverta kalbėti, nes jungtinis Mamiko Motto, Hud Mo, Genio, Vaiperio, Quazar, Justo Fresh ir visų kitų (kurių veidų neatpažinau) pasirodymas vertė staugti, klykti, plėštis drabužius, plaukioti smėlyje ir tiesiog gerai pašokti. Muškitės į krutines, visi tie, kurie išsigando paskutinės nakties ar antradienį pasitinkančių pikto darbdavio akių.

Reziumė? The best of the best. Tik laikas iškastruoti sloganus, vairalus ir visas kitas marketingines nesąmones bei leisti veikti atmosferai ir kiekvienais metais vis labiau nusistebėti priverčiančiai programai.

Pagal Direktorių

Pagrindinis leitmotyvas prieš šiemetinę “Sattą” buvo “Kaip gaila jachtklubo ir Smiltynės”. Buvo du keliai – tapti nedideliu ir labai brangiu elitiniu festivaliu su ribotu vietų skaičiumi kaip “All Tomorrow’s Parties” Anglijoje arba plėstis kuria nors kryptimi. Pasirinktas antrasis ir…

…ir mes turime: tikrai erdvų kempingą, aplink vingiuojančią vėsią ir swimmable Šventąją, parduotuves ir kabakus 5 minutes nuo festivalio (fail festo maitintojams ir girdytojams, bet sėkmė vartotojui), tą pačią drugną Baltijos jūrą panašiu atstumu bei nostalgiškai pasakišką betoninę estradą su amfiteatru (sako, savo laiku čia koncertavo ir Rusijos primadona Ala Pugačiova!). Jachtklube tiek žmonių ir pramogų būtų niekaip netilpę… O kur dar galimybė gyventi protingu atstumu nuo festo kokiuose nors apartamentuose ar bungale, kaip rašo didžiausio tiražo žurnalas.

Nauja vieta organizatoriams sukėlė papildomų rūpesčių dėl logistikos ir visa ko išdėstymo, todėl pradžioje buvo kilę šiokių tokių nesusipratimų, tačiau visi atlikėjai atvyko (išskyrus susirgusį Dimlite) ir pasirodė laiku, kolonėlės pumpavo dažnius, prožektoriai švietė, žmonės linksminosi.

Sako, kad festivalyje apsilankė iki 5 tūkstančių žmonių ir tai buvo, ko gero, kokybiškiausia publika Lietuvos festivaliuose. Žavėjusi savo nuostabiomis formomis, sattanoriškumu, įvairiaspalviškumu. Kai kas skundėsi, kad “per daug žmonių”, bet, žmogau, čia gi open air festivalis, kuris be publikos būtų niekas. O publika noriai rinkosi iš anksto – jau ketvirtadienį vakare buvo tiek žmonių, kiek užtektų vidutinio kalibro festivaliukui.

Speciali padėka Gamtai – turėjom 3 naktis nuostabių dangų raižančių žaibų, įvairiausių formų debesų ir tik keletą valandų lietaus.

Kadangi “Šventoji” ir “Estrada” pakankamai išsamiai apžvelgtos kolegų, norėtųsi keletą žodžių apie “Pievos” sceną. Būtent čia nuotaikingas Mood Seller Band orkestrėlis pradėjo festivalio gyvų pasirodymų programą. Visą vakarą grojo instrumentiniai kolektyvai: MekasDuo, latviai Silards, sprogstantys energija punk-rave Folke Westside iš Suomijos ir vieninteliai The Analfists su vokalistu, kurio, tiesa, nelabai girdėjosi. Per paskutines kelias grupes riba tarp muzikantų ir publikos visiškai išsitrynė – beliko saugoti aparatūrą nuo šokėjų. Tiesa, ant kalnelio pastatyta scena, užlipus prie scenos keliasdešimt žmonių, tapdavo judančių nugarų siena ir tai kiek trukdė bendram vaizdui.

Antros dienos popietę valdė regis su Ministry Of Echology ir Eazystyle bei Shidlu ir Geniu. Žvaigždes iš Kalifornijos Fashawn ir Exile puikiai apšildė “Ritmo kovos” – big up nugalėtojui! Nors amerikiečiai atvyko ne geriausios nuotaikos dėl užtrukusios kelionės, savo šansą pamojuoti rankomis jie išnaudojo puikiai, o jau kitą dieną smagiai leido laiką Šventojoje. Despotin Fam surinko visus savo emigravusius muškietininkus Vaiperį, Šmėklą ir Liežuvį ir skėlė gyvą koncertą. Sceną uždarė paslaptingas projektas Who Is A Winner?, kuriam garso takelį improvizavo grupės Empti instrumentinis flangas, o scenoje rangėsi daugybė įvairaus stiliaus šokėjų.

Sekmadienio vakaras buvo nostalgiškas ir kiek liūdnas, kad jau greit reikės palikti Šventosios vingius. Gal todėl prieš tai audringame pliaže prie Šventosios scenos buvusi mėsmalė pavirto sėdinčiais ir į vieną tašką žiūrinčiais reiveriais. Tiesa, tai truko ne ilgai, nes per Toto “Africa” buvo tiesiog neįmanoma nusėdėti. Paradui vadovavo Mamiko Motto, o po Mondayjazz All-stars vėliava grojo visi, kas dar buvo gyvi. Smagu buvo matyti poilsiautojus, kurie pagaliau gavo progą pamatyti, kas jiems nedavė miegoti visą savaitgalį. Policija važiavo ir važiavo, kol, galų gale, užlipo ant scenos ir pasakė “No more!” Tuo metu buvo jau po 3am…