Niujorkas yra magiškas miestas. Milijonai, jei ne milijardai, žmonių nelabai galėtų parodyti jo vietą žemėlapyje, o vistiek nešioja marškinėlius I heart NY ar NY Yankees kepuraites net nežinodami kas yra haum ran. Daug kas žiūri pamišusio genijaus Woody Allen, ar kitoj dimensijoj gyvenančio Jono Meko filmus, ir nesusimąsto, kas alsuoja savo kultūrą į juos. Tas kultūrinis fenomenas – didysis obuolys. Miestas, kuris pradėjo post-punk revival atgimimą su auksinio jaunimo grupe The Strokes ir paruošė sceną žanro geriausiems – Interpol. Rugsėjo 13, New Yorks finests, išleidžia naują albumą europinėj daly ir pamiršta jį pavadint.
Juodoj albumo fono vakumo tamsoj grupės pavadinimas byra šipuliais ir kiekvieną kart žvilgtelėjus primena, kad Carlos D vietoj etatinio boso partijų grojimo pasirinko laisvamanybę. Po albumų įrašų Interpol liko trise ir vietoj standartinio vieno pagalbinio sintezatoriaus grojiko, dabar turi du – dar ir boso stygom tampyt. Tačiau tai viso labo smulkmenos. Svarbiau kokiu kūrybinių ieškojimų keliu suks Niujorko geriausieji – grįš prie savo šaknų, ar toliau tęs Our Love to Admire madingo/savito skambesio ieškojimus. Spaudžiam knopkę ant patys žinot ko ir aiškinamės.
Interpol – Success
Interpol tradicija albume sudėt 11 gabalų (su iTunes bonus). Kita tradicija, kad pats pirmas gabalas visada yra tas, kuris atidaro naujo albumo turo koncertus. Tas magiškas intro į naują Interpol garsą yra Success. Ir kaip visada, tai duoda puikią progą suprast, kas laukia toliau. Magija ima bliūkšti vidury gabalo, kai ausis pasitinka revizuotas Our Love to Admire bandymas melodiją sukapot gabalais ir patiekt kaip gerą. Untitled ir Next Exit albumo atidarytuvų elegancijos ir rafinuotumo likę tik kruopelės, viską gožia pastangos rast naują garsą. Ir tie ieškojimai kažkaip nelabai. Bent jau klausant albumą pirmus tris kartus. Atrodo, kad grupė pasimetus tarp savo pirmų stulbinamų hitų ir naujo skambesio ieškojimo. Ir, galbūt, truputį pavargusi nuo savęs.
Interpol – Lights
Albumą pradėjęs reklamuot singlas Lights kartu atnešė ir pažadą, kad Niujorko geriausieji, kaip ir žadėjo, grįš prie Antics skambesio ir nutols nuo bandymų visus išsprogdint simfoninio orkestro lygio pompa persipinančia su kapotų ritmų mašina. Tiesa, epinio himno užuominų liko, bet su jomis grįžo ir melodija – Dengler gitara puikiai dera su Fogarino būgnijimu, kurį papildo vargonėlių piešiamos erdvės. Tai jau truputelį primena evoliucionavusį Antics skambesį. Bet grupės nuomone tokių gręžiojimųsi užtenka ir grįžta naujos kartos gabalų kapojimas.
Interpol – Barricade
Naują albumo skambesį taip iš tikro reklamuoja antrasis albumo singlas – Barricade. Kapotas ritmas, kur Fogarino laidoja Kesler su visa gitara būgnų jūroj ir Banks quasi-dainavime. Tiek vokale, tiek instrumentuotėje jaučiamas energijos perteklius, kuris niekaip nekulminuoja. Prisiminus Roland ar PDA sporgstamą šokių aikštelės energiją, tai čia pateikiamas frustruotas fotelyje koja trepsėti pritariamai verčiantis, bet iki galo iš jo pakilt neleidžiantis skambesys. Visai kaip Empti – naujas garsas – OK, bet to senojo lengvumo likę tik trupiniai ir tai tik ten, kur žinai, kad jis buvo.
Albumą fiziniam formate pabaigia The Undoing ir Paul Banks pradeda slebizavoti ispaniškai. Toks vaizdas, kaip klausyti Clint Eastwood veblenimo rusiškai – apgailėtinas. Taip, latinos nauja auganti ir reikšminga US and A vartotojų masė, bet grupė, kuriai žodis tobula buvo sinonimas, toks auditorijos vaikymasis netinka prie vardo. Ir tada supranti, kad Interpol tiesiog jau nėra tie savim pasitikintys vaikigaliai, kurie drįso savo albumus užvadinti arogantiškiau, nei arogancija, nes jie tuo metu grojo geriausiai ir žodis kokybė buvo ne vien žodis bet ir kūnas.
Tada išlenda palyginimai su Joy Division, už kuriuos Paul Banks pasiruošęs nurauti galvą. Bet aš sakyčiau taip, jei Joy Division skamba lygiai taip pat šviežiai, kaip ir tuo metu, kai jie tik pradėjo grot, tai Turn on the Bright Lights ir Antics nepraranda aktualumo ir dabar, būtent dėl per didelio melodijos komplikuotumo nebuvimo, bet kartu rafinuotų akcentų sudėliojimo, kurie tiesiog nesensta. Nėra tų pigių, greitai ausis atakuojančių pop kablių, o Carlos D bosas žudo pozityviąją prasme. Šiandieniniai Interpol bandymai kurti naują skambesį primena 80-ųjų ekspertimentus su sintetiniais instrumentais – visi bandė, tik nedaugėliui pavyko pasiekti šedevro statusą (Kraftwerk), o visi pop birzgenimai taip ir liko pamiršti tais pačiais metais.
Aš bandau spekuliuoti, kad sunku kurti kažką kardinaliai naujo per tris metus, kai savo pirmam ilgagrojui medžiagą kaupei visą gyvenimą, o į antrą sudėjai naują patirtį. Trečiam jau pradedi ieškot naujo savęs, nes aplinka spaudžia save atrasti iš naujo, ir vietoj to, realiai gaunasi išspaust tik Niujorko darganą ir šlakelį depresijos. Subjektyviai vertinant, net atsikiri Paul Banks ir Sam Fogarino projektai turi daugiau jėgos ir išbaigtumo nei paskutinis Interpol ilgagrojis, kuriame po sudėtingumo kauke bandomas paslėpti alinantis idėjų badas. Grupė, kuri paklojo indie, post punk revival šlovės kilimą, pradeda jį po truputį vynioti.
Ore vertina 5/10.
Komentarai