Vilnius Mama Jazz 2010

Penkias dienas trukęs džiazo reidas Vilniuje vyko jau devintąjį kartą. Kam džiazas mama, o kieno mama jau neprisimena kada klausėsi džiazo,- atrodo visi jie apsilankė bent viename iš koncertų. O jeigu jūsų tenai nebuvo, reiškia jūs, kaip deja ir aš, praleidote eilę metų be „mamos“…

Beveik visi koncertai vyko Rusų dramos teatre, kur sausakimšai lindo ši įvairi publika, o vėliau pratęsimo ir jamm‘o kraustydavosi į Holliday Inn. Jamm‘uose beveik nedalyvavau, bet pastebėjau kad ten lankosi daugiausia jauna imli publika, nusiteikusi nemokamai pasilinksminti ir palėbauti kone kas vakarą, arba kaip gausis taip, bet džiazuojantys tokie gyvenime bent truputį.

Taigi apie koncertus ir apie vieną iš jamm‘ų…

Trečiadienis Tamsta klube
Trečiadienį vyko vienintelis festivalio renginys, kuris vyko ne mistiniam rusų dramos teatre, o klube, kaip ir pridera džiazui. Į Tamstą nusidriekė eilė norinčių patekti ir po geros pertraukos supratau, kad įklimpau į anšlagą, nes kuo toliau, tuo labiau kaito darbuotojai prie durų, o vėliau ir prie baro, nes klubas, kaip buvo įspėta visiems perkantiems bilietus, „sausakimšas jau nėra net kur stovėti, taip kad pagalvokit“. O ką čia galvot, vadinasi verta, juk visi jau ten…

Prasibrovus prie išsvajoto tikslo pasimatė tie konservai, kuriuos užpylus pomidorų padažu (o tiksliau alumi, vyno ar brendžiu) būtų galima ramiai eksportuoti į JAV kaip „Vilniaus džiazo valgytojus“. Kaunas Jazz apdovanojimas būtent ir vadinasi „jazz eaters“, paprastai įspūdingai atrodo ir atitenka publikos numylėtai grupei. Šito, beje Mama dar nepropaguoja, o galėtų galėtų.

Prabangios išsipusčiusios publikos apsupty, muzikiniam klube, į kurį buvau tiesiog brautasi, (o iki gėrimų tai dar pasvajok…) muzika turėtų atpirkti viską. Grojo Labučio kvartetas, o t.y. du patyrę lietuviai – Vytautas Labutis (sax) ir Eugenijus Kanevičius (kontrabosas) ir du studentiškos išvaizdos austrai – Elias ir Max valdę klavišus ir būgnus. Įdomi samplaika, kvartetas groja labai dinamiškai ir smagiai, jaunuoliai tokie įsijautę, kad net gera žiūrėt į jų mimikas ir turbūt labiausiai persikreipusį būgnininką, kokį teko kada matyti, bet visa tai iš aistros (džiazui reik manyt). Grojo paeiliui visų jų kompozicijas, taigi pažinom skirtingas skirtingų asmenybių gelmes: šturmuojantį saksofoną ar net dvi „dūdas“ Labutį, Kanevičiaus (gera šukuosena visgi) VW Passat automobiliuko skleidžiamus garsus, o ką ir bekalbėt apie romantiškąjį austrų „studentą“ prie „jonikų“ ir melodikos, kurio sukurta lyrika, kaip aš spėjau, neša prie jūros, o vėliau išgirdome ilgai net nuo paties Labučio slėpą faktą, kad vienas panašių kūrinių yra apie labai lėtą žuvį, kurią išgirdom ne tik plaukiojančią ir traukiamą iš vandens saksofonu bet ir smagiai čirškinamą jau ant įkaitintų sintezatoriaus klavišų. Pabaigai sutrenkė linksmą žydiškais motyvais nuspalvintą „graikišką riešutą“ ir pasirodymu džiazo valgytojai atrodo liko visai patenkinti.

Ketvirtadienis
Artūras Anusauskas pirmas stojo ant scenos Rusų dramos teatre ir pradėjo čia vykusį „džiazo maratoną“ vienas. Drąsu ir išskirtina, todėl pradėjo, kaip ir pridera tokiai stilistikai, nuo klasikinės fugos (gal be mol, o gal ir su). Iš klasikinių rėmų buvo greit iššokta gan aštriom improvizacijom. Dalį maestro pasirodymo nedavė ramybės kažkoks pašalinis lyg ir akomponuojantis garsas. Lyg ir operatoriai neišsijungę racijų, o gal kokia kolonėlė suplyšus, maža, ką, juk koncertai čia tik prasideda. Tačiau netrukus supratau, kad pats solistas akomponuoja balsu (sketina) suteikdamas dinamišką prieskonį savo ir taip virtuoziškam pirštų vyniotiniui. Keli lyriniai opusai nuteikė pasijusti lėto šokio nešamam, linksmino žaismingos kūrinių pabaigos, o tada gėlės ir bisas- džiazo garsai, klasikos vaizdai ir juodojo teatro romantika.
Visai kitokios romantikos pasiūlė jaunosios kartos atstovai JING‘A‘LING. Nebuvau jų girdėjęs, bet muzikantai tai šen tai ten matyti ir girdėti (Pieno lazeriai, Fused Marc, Magic Mushrooms, Freaks on Floor ir kt.). Vokalistė ypatingai nustebino savo artistiniais sugebėjimais ir ypač įtaigių emocijų spektru. Atrodė ji irgi neblogai – trumpa šviesai žirniuota suknele, baltom kojinėm ir krūva manieryčių. Lėtomis dainomis sugebėjo mane sugraudint, vėliau visiems grasino, kad „bėgtumėm ir slėptumėmės“ (you better run you better hide) ir tai darė įtikinamai piktai, o vėliau žaismingai sukinėjo koja mineralinio buteliuką ir grakščiais šokiukais užpildė visas savo pauzes. Ne tik ji verta dėmesio, nuostabus bosas, grooviniai klavišai, smagūs būgnai. Šiek tiek nublanko šitoj spalvingoj kompanijoj gitara, bet visom keturiom esu už tai, kad tai yra šviežienos pliūpsnis ir tikras „džiazas“ (jazz/funk/pop/rock) šiuolaikinėms ausims.

Penktadienis
Dave Samuels-Nikolai Panov Alliance. Organik band (JAV)
Jų pasirodymas atskleidė labai profesionaliai atliekamą įvairių stilių ir pakraipų mišinį. Pagrindinė razynka – net du „metalofonai“ (vibrofonas ir elektroninė marimba) scenoje ir juos klasiškai valdantis, berods psichologas. Taip pat grojo elektriniai vargonėliai, saksofonas ir būgnai. Beje būgnininkas maloniai nustebino savo gentiniu, autentišku grojimo stiliumi, tarsi tai būtų perkusija arba, kaip drąsiai spėju, Sepulturos arba tiesiog tribal grojimo fanas. Šių būgnų ir vibrofono derinys (ypač kai jie grojo dviese) – nepaprastai skambi ritmika, kurios norėjosi klausytis dar ir dar, tačiau vaišino tuo patiekalu jie gurmaniškai kukliai. Bendrai pasirodymas smarkiai neužvežė ir paliko profesionalų iki kaulų blizgesio nugludintą įspūdį. El. marimba būtų galima išgauti krūvas egzotiškai skambančių pasažų, tačiau grojo tik „medinį“ efektą ir tai labai retai, dėl šios ir kitų priežasčių man pasirodė kad jie smarkiai save varžo.

Kardinaliai priešingai elgėsi EIVIND AARSET „Sonic Codex 4tet” iš Norvegijos.
Čia jau džiazu nepavadinsi. Absoliutus beveik visko ką galima išgaut gitaromis organiškas derinys. Į Rusų dramos jaukią salytę nežinia kaip ir iš kur nusileido Pink Floyd, Mike Oldfield ir eilės roko gitaristų vienasmenė inkarnacija – šviesiai ilgais plaukais ir neatpažįstamai jaunai atrodantis 49 metų EIVIND AARSET. Pirmoji mano pažintis su juo buvo pamačius nuotrauką – „ne, šitas tai tikrai ne džiazas“. Vėliau scenoje pamačiau DJ stalą nukrautą gitariniais efektais, laidais ir kompu. Kai prie jo priėjo gitaristas, tai supratau kad čia arba žaidėjas arba Žaidėjas. Kiti jo grupės nariai irgi verti pagyrų multiinstrumentalistai – puikiai valdantis gitarą bosistas, taip pat grojantis ir el. vargonais, dar vienas gitaristas dažniau sėdantis prie havajų gitaros, suteikiančios bent jau man itin daug asociacijų su Pink Floyd ir new age muzika, būgnininkas perkusininkas irgi stebino savo pribumbasais- viduramžišku styginiu mušamuoju instrumentu, elektrinėm kanklėm, šiaudų šluotelėm. Tai tiek rakandų meniu, tačiau svarbiausia – muzika.
Maišėsi krūva emocijų ir stilių, kurių išvardinti būtų neįmanoma. Man labiausiai įtiko ambient ir netgi dark ambient dvelkiantys ramybės ir minimalios eksperimentikos kerai, kurių buvau nešamas negrįžtamai toli. Kartais tai buvo vienalytės meditacijos, kiti kūriniai peraugdavo į ritmingą, trankų roką arba „vyniojančią“ psichodeliką arba shoegaze būdingas gitarų sienas. Girdėjosi ir surf rock smagumynų ir daug senojo klasikinio, hipių roko. Jausmas kad esi blaškomas nuo vieno laikmečio į kitą, ir protas ir siela kutenama garsais iššaukiančiais vidinius vaizdus, o kartais net užimanti kvapą.
Publika reagavo skirtingai – vieni ekstazėj kinkavo galvas, kiti įsirašinėjo pasirodymą (tikriausiai ateinančioms kartoms arba namudinėm kelionėm į žvaigždes), treti matyt jautėsi ne ten patekę ir skubėjo pro duris. Tačiau manau nemažai buvo ir tokių, kurie kaip ir aš svaiginosi šiuo „garsų kodeksu“ nuo pradžios iki galo ir dar ir dar suko savo išvyniotą esmę, kaip sapną po sapno sunkiai leisdami išsivadėti tarpgalaktinei patirčiai.

Šeštadienis
Jan Maksimowich Group
Šis bendas – tarsi dvi skirtingus stilius grojančios grupės susimetusios į vieną kolaboraciją. Du džiaziniai pūtikai ir du roko atstovai. Kalbu apie puikų derinį, kuriame tai visi kartu tai atskirai atsiskleidžia Jano Maksimovičiaus saksofonisto (ir spėju kad vadybininko visus suburti) talentas, Dominyko Vyšniausko gausiai programuojami pučiamieji, Pauliaus Adomėno bosinė gitara ir Manto Augustačio iš sunkiai atskiriamo Augustaičių brolių būgnininkų klano būgnų pasažai. Čia dažnai skambėdavo bendras labai free improvizacijų kratinys, kuris galbūt ne visiems, bet man tikrai patiko nes buvo daug „kilpų“, ryškaus ir dinamiško boso, puikiai derančio su laisvais būgnais. Kartais skambesys nukrypdavo į rokinę pusę, bosistas ir išvaizda labai britpopiškas bet nepaisant labai jaunos išvaizdos, puikiai valdo instrumentą. Užbūrė mane savo ritmika ir laisvumu eksperimentuojant, tačiau skambių publikos šūksnių ir biso nebuvo, matyt dėl radikalesnės „fryvuchos“ (vulg.latin – free jazz).

Robert Glasper Trio
Man! Čia tai buvo juodžių invazija pirmiausia į sceną (nepaisant tvarkingų marškinių, džinsai „gatviniai“ su geležais kažkokiais, pianistas su žiemine kepure, liaudyje vadinama „gandonke“), o tada jau ir į protus, galiausiai į slapčiausius jausmus. Manyčiau jie mus padarė…

Laisvumas pasirodė esąs ne tik kelnėse bet ir visiškai atsipalaidavusiam grojime. Robertui palietus fortepiono klavišus išgirdau kažką sunkiai protu suvokiamo, bet kartu labai ritmiško ir darnaus. Jis tiesiog taipino, bėrė klavišus minties greičiu, stebėtinai darniai žerdamas kratinį virstantį darnia kompozicija. Kai jau atrodė, kad TAIP IR BUS visąlaik, koncertas persivertė absoliučiai žemyn galva – lėti melodingi išjausti gabalai, verčiantys atlikėją linguoti nuo svaigulio, o jau tikriausiai turbūt prieš tai patrikdytą publiką suošti nuo lyrinio palengvėjimo. Nepagalvokit, kad nebuvo kitų muzikantų – kontrabosas ir būgnai spinduliavo tą patį laisvumą ir atsidavimą muzikos garsams. Stebint ir klausant šių muzikantų, susidarė įspūdis, kad jie žaidžia, play‘ina tikrąja to žodžio prasme. Jų muzika visiškai nusineša pasiimdama pakeliui ir mus. Tame labai daug ne tik žaismės, bet ir kažkokios erotikos. Žaidimai kartais nutraukdavo muziką tarp gabalų Robertui pasiginčijant, kas turėtų groti- bosistas ar būgnininkas ar jis pats, arba puldavo tikrint ir žiūrėt persivertęs, tarsi neskamba fortepijono styga. Tačiau man pokštas Nr.1 buvo kai absoliučiai lyrišku į R‘n‘B nešančiu stiliumi išgirdau grojant Nirvana „Smells Like Teen Spirit“. O ką? Jie sau leidžia ir tai, ir net kelis kartus pareklamuoti pirkti ne tik šio sąstato diskus bet ir kito hip-hop, funk, alternative rock ir takdaleje bendo (kuriame Robertas irgi neabejotinai puikiai) dalyvauja įrašus. Vėliau to pačio vakaro jamm‘e Robertas sėdo ir prie būgnų, leisdamas fortepijonu pasireikšti kitiems ir šiaip smagiai dalyvavo šiame lietuviško jaunimo vakarėlyje, nepaisydamas Grammy nominacijų, bendrų projektų su repo, R‘n‘B ir popso žvaigždėmis ir kt. Respektas jam ir jo grupės nariams.

Šeštadienio vakare dalyvavau vieninteliam jamm‘e, kur žibėjo lietuvių jaunoji senojo džiazo ir lindyhopo puošmena Rhythm Junkies. Puikus charizmatiškas vokalas, tarkinis ir barškalinis ritmas, labai ritmiška ir smagu, papuošta stepo pasirodymais. Dažnas juos turbūt bus sutikęs kur gatvėje lindyhopą šokančio jaunimo apsupty.
Taip pat vėliau rinkosi jamm‘inti minėtieji šios dienos herojai bei kitos dienos muzikantai kartu su lietuvių pučiamųjų šaika, įpūdinguoju bosistu Aleksa, lyg broliai atrodančiu ir susigrojančiu su dreduotu juodžiumi Rick James. Ir muzikantai ir publika taškėsi, muzikantai nuolat keitėsi, virė gerą šiuolaikinę džiazo košę be ribų ir su daugybe ingridientų.

Sekmadienis
Deja, praleidau Jay Phelps, Sebastian Weiss, Robin Aristorenas, Rick James, Marijus Aleksa pasirodymą, kurių paklausiau tik kelis paskutinius gabalus. Tai irgi buvo vienas įsimintinųjų pasirodymų. Šiuos muzikantus plius-minus girdėjau per šeštadieninį jamm‘ą tegaliu pasakyt kad jie puikūs, reik turbūt dėkot lietuvių būgnų virtuozui Marijui Aleksai už tokią chebrytę aplink jį.

Gerald Clauton Trio
Nuoširdumo, taikos ir publiką apimančio gerumo aktas buvo tai. Labai jaunas, labai dreduotas, pietietiškų bruožų fortepionistas, indusas kontrabosistas ir juodaodis būgnininkas mus lydė į bedrą meditaciją. Improvizuoti standartai, originalūs kūriniai, jausmingos Geraldo padėkos, kalbos ir tikros ašaros. Vienu metu netgi visi uždainavo, priversdami dar labiau jais žavėtis. Ši jauna žvaigždė demonstravo laisvę ir eleganciją savo grojimu, spinduliavo jausmingą gėrį ir padėkojo susirinkusiems, kad mes remiam džiazą ir gyvą muziką savo buvimu šiame festivalyje, pasauliui reikia dvigubai tokių žmonių, kurie domisi ir remia muziką.

Galbūt koks verslininkas ir pasakytų, kad visiems reikia, kad jo klausytų, lankytų koncertus ir pirktų įrašus, bet nesutikti su tokiais iš paties kūrėjo ir atlikėjo festivalio baigiamaisais žodžiais aš negaliu. Atrodo, kad Lietuvoje po truputį auga naujos džiazo viltys, skinasi kelią užsienyje ir taip pritraukia dar daugiau kokybiško džiazo atlikėjų atvykti į Lietuvą. Džiazas tampa vis patrauklesniu didesnei ir įvairesnei klausytojų publikai tapdamas asmenybės laisvės ir kūrybos palydovu. Mamajazz festivalis man pasirodė ypač gausiai lankomas, remiamas (kas šiais krizės laikais jau truputį net darosi keista) ir visa tai matyt yra ne tik apsukrumo, bet ir kokybės bei pripažinimo ženklas.

Kaip pasakė šio festivalio viena iš ryškiausių žvaigždžių Robert Glasper po savo pasirodymo: THANK YOU MAMA!

www.vilniusmamajazz.lt