Grupę Pievos žino kiekvienas ausylesnis Mėnuo Juodaragio lankytojas, o ir nemažai kitų melomanų. Jei ši grupė galbūt kam nors asocijuojasi su gotais ir daina „Sesuo mirtie“, tai perklausius jų naująjį albumą „Paprastas pasaulis“ visas juodumas išsisklaido.
Tai antrasis šios sudėties grupės albumas, o ir kurtas buvo per patį sunkmetį. Anot leidyklos „Dangus“ ir pačios grupės, Pievos tik susirinkę į repeticijas, kurdami ir grodami sugebėjo pamiršti kasdienines negandas, muzika tapo įkvėpimo ir atsparos šaltiniu įprastam gyvenimui ir padėjo į viską pažiūrėti paprasčiau.
Grupė dar turi ir MC išleistą 1996 m., tačiau jo man neteko girdėti. O ankstesnysis jų darbas „Mėnuli baltas“ (2007 m.) buvo daugiau persmelktas niūrių nuotaikų ir širdį virkdančių tekstų bei baladžių, Jo dainų galite paklausyti Pievų puslapyje, maloniai stebinančiame ir savo web grafika (www.pievos.lt/grotuvas.php).
Grupės lyderė Virginija seniai domisi poezija, lietuvių folkloru ir turi labai skvarbų balsą, įtaigų dainavimo būdą. Iš jos ramaus stoto scenoje tiesiog trykšta baltiška gyvastis, akys žaižaruoja, draikosi juodi plaukai. Pievos gali pravirdyti, bet taip pat greitai gali sukelti ir šokio siautulį, matyt todėl yra tokios mėgstamos ir mylimos neofolk scenoje. Vilniuje Lofte vykusiame grupės albumo pristatyme susirinko nedaug žmonių, bet papaigoje beveik visi šokio apsikabinę, porom ir būreliais. Manu, kad šiltuoju metu tų šokančių būrelių gerokai pagausės.
Albumo teko laukti net trejus metus, todėl kai kurias jo dainas jau teko girdėti ir interneto platybėse ir Mėnuo Juodaragyje. Daina „Būsi liksi“ jau tapo nauju šlageriu, tiksinčiu smilkiny, „Dėl žalio žolyno“ turbūt dainuoja jau beveik visi folk ansambliai, jau šiek tiek ir pabodo. Taip pat albume išgirsime ir daugiau folko aranžuočių „Kukal rože“, „Dūno upė“, „Našloita rūta“, „Šermukšnėlis“,- visos jos skamba labai jaukiai, retkarčiais užpjaunant smarkesnėm gitarom, ypatingai „Kukal rože“ pabaiga trankiai ir įdomiai nuaidi. Susidaro įspūdis, kad „Pievos“ atmiežė savo poetiškai gilią muziką trankiu rokiniu, „Žalvarinio“ tipo folku ir taip atsirado muzika kojoms, sėkmingai papildanti koncertinę programą.
Taip pat albume išgirsime ir įvairesnės stilistikos folko: vokalinių džiazo-fanko improvizacijų („Vakare prieš lietų“), tango ritmikos („Švelnumu mane užbūrei“) ir labai keistai įsipaišančio ir labiau Varnių festivalio publikai orientuoto bliuzroko („Žalios pievos“). Spalvingose dainose liejasi puikios eilės (ne veltui grupė priskiriama ir dainuojamosios poezijos žanrui) apdainuojančios ne tik pievas ir žolynus, gamtą, bet ir egzistencinius klausimus, gerumą, švelnumą, o žodžio „meilė“ turbūt neišgirsime visame albume. Tekstai išdainuojami įtaigiai ir išjaustai, jie priduoda muzikai prasminio gylio, todėl nesuprantantiems lietuviškai albumas tikriausiai nebus toks artimas ir suprantamas. Žodžių autorių gausu: Onė Baliukonytė, Algirdas Svidinskas, Donaldas Klajokas, Ramutė Skučaitė, Vilija Šulcaitė,- o muziką (išskyrus liaudišką) beveik visom dainoms sukūrė charizmatiškoji vokalistė Virginija Skeirienė.
Albume nerasime tokių brangakmenių kaip „Sesuo mirtie“ arba „Žiūriu kaip tirpsta ateitis“, tačiau jame gausu subtilių autorinių kūrinių: vaizdinga „Vakare prieš lietų“, lūliuojanti „Kelionė“, gamtos grožį apdainuojanti „Akimirka“, filosofinė „Pasivaikščiojimas rudenėjančia pamiške“, siūbuojanti „Švelnumu mane užbūrei“ ir, be abejo, žiemiškai švelni ir paprastai nuostabi „Paprastas pasaulis“, kurios pavadinimas albumo nugarėlėj ne atsitiktinai paraudonintas į „Rastas pasaulis“.
Šis albumas – tai paprasta muzika nepaprastai giliems žmonėms. Laukta ir glostanti.
8/10
Komentarai