„Kitos knygos“ pirmoji leidyka Lietuvoje 2010 metais išleidusi dvi James Graham Ballard knygas – „Avarija“ ir „Saulės imperija“. Britų dienraštis „The Times“ 2008 m. įtraukė autorių į „50 įtakingiausių britų rašytojų nuo 1945 m.“ sąrašą. J. G. Ballard proza atveria duris į ekstremalius, daugeliui nepatirtus kraštutinius pasaulius, kuriuos įgalino technologijų, industrijos ir socialiniai pokyčiai.
Džimas perlipo išvirtusią tvorą, žengė pro kėpsančius tarp medžių sumaitotus lėktuvus. Vasaros lietuje jų liemenys išverkė rūdžių upes. Musės siuto dėl ryto šviesos, baisiausiai niršo be jokios priežasties. Palikęs lėktuvus Džimas pasuko atvira negrįsto aerodromo plyne. Viename sugriuvusiame angare pavėsyje sėdėjo grupė japonų, klausėsi šautuvų kalenimo iš stadiono, bet artėjančio Džimo jie visai nepaisė.
Jis žvelgė į betoninį kilimo taką po kojomis. Nustebo, kad jo paviršius suskilinėjęs, su daugybe alyvos dėmių, išraižytas padangų, išduobėtas ratų smūgių. Bet dabar, kai prasidėjo Trečiasis pasaulinis, netrukus bus nutiestas naujas kilimo takas. Džimas pasiekė betoninės juostos galą ir nusiyrė per žolę pietinės aerodromo ribos link. Laukas kilo iki apžėlusių senųjų apkasų gūbrių, paskui nuožulniai leidosi į slėnį, kur japonai kadaise atveždavo pastatų nuolaužų ir stogų čerpių.
Nors ir apaugusiame aukštomis dilgėlėmis, slėnyje karštoje rugpjūčio saulėje, regis, tvyrojo tos pačios pelenų dulkės. Kanalo krantai baltavo kaip upelio patvankos, kurioje prausiami mirusieji. Seklumoje pūpsojo nesprogusi bomba įtrūkusiu gaubtu, tarsi didžiulis vėžlys, užmigęs beslėpdamas galvą purve.
Suvokęs, kad pažeme nardantys „mustangai“ gali sužadinti jos detonatorių, Džimas nušliaužė prigludęs prie žemės, sklaidydamas dilgėles žurnalu. Jis mestelėjo „Spam“ skardinę į orą, sugavo viena ranka, bet antrą kartą mestelėjęs pametė ją tarp švendrių. Žvejodamas vešlioje žolėje pagaliau rado skardinę prie vandens ir nusprendė suvalgyti kapotą kumpį, kol jis galutinai neišsprūdo jam iš rankų.
Atsisėdęs ant kanalo šlaito nuplovė purvą nuo dangtelio. Kraujo lašelis iš nosies paptelėjo į vandenį ir jį išsyk užpuolė miriadai ne ilgesnių nei degtuko galvutė žuvyčių. Kai paviršių pasiekė antras lašas, užvirė įnirtinga kova, regis, įtraukusi ištisas mažų žuvyčių tautas. Jos blaškėsi po vandenį, nejausdamos saulės nušviesto paviršiaus, įnirtingai puolė viena kitą. Atsikrenkštęs Džimas pasilenkė ir paleido burbulą pūlių nuo savo užkrėstų dantenų. Jis grimzdo kaip giluminė bomba, sukėlusi paniką tarp žuvų. Akimirksniu vandenyje nebeliko nieko, išskyrus tirpstančius pūlius.
Žuvys Džimo jau nebedomino, atsigulęs ėmė žiūrinėti reklamas žurnale. Klausėsi žemo artilerijos ugnies garso. Sikavėjaus ir Hangdžou artilerija buvo vis garsesnė, mat konkuruojančios nacionalistų armijos vis glaudžiau juosė Šanchajų. Jis neabejojo, kad Beisis ir banditų gauja nė neketino grįžti į biuiką ir paliko jį dumblynėje, kad atitrauktų dėmesį, jei kinų kareiviai būtų sekę juos iki upės.
Žolėje netoliese kažkas dukart linktelėjo galva, patvirtindamas šią strategiją. Džimas gulėjo nejudėdamas su gerklėje įstrigusiu paskutiniu šokolado kąsneliu, taip išsigando vaiduoklio artumo. Kažkas gulėjo nendrėse per keletą pėdų nuo jo, žmogystos keliai beveik siekė vandenį. Tarsi bandydama padrąsinti Džimą vėl linktelėjo galva. Džimas praskyrė žolę ir įsižiūrėjo į žmogystos veidą. Apvalūs skruostai ir minkšta nosis, karo vaikystės nepriteklių išvargintas veidas buvo paauglio azijiečio, gal kokio kaimiečio sūnaus, kuris atėjo čia pažvejoti. Berniukas tysojo ant nugaros tarp žolės ir nendrių, tarsi gulėtų lovoje su baldakimu šalia Džimo ir tyliai klausytųsi jo minčių.
Džimas atsisėdo, susuktą žurnalą iškėlė virš galvos. Pro musių gaudesį klausėsi, ar neišgirs žingsnių aukštoje žolėje. Bet slėnyje tuščia, tik musės užkėtusios skaidrų orą. Figūra krustelėjo maigydama žolę. Per daug atsipalaidavęs, kad susikibtų, įsitinginiavęs jaunuolis slydo šlaitu į vandenį. Su visu per ilgus karo metus išmoktu atsargumu Džimas atsiklaupė ant kelių, paskui atsistojo ir žengė per nendres. Stengdamasis tvardytis jis pažvelgė į šią apsnūdusią figūrą.
Priešais jį kruvinu kombinezonu su šturmo grupės ženklais gulėjo jaunojo japonų piloto kūnas.
Džimas susisielojo. Suplojęs žolę pasidarė vietos šalia japono. Lakūnas tysojo su kombinezonu, prigulęs vieną ranką. Kažkas jį pastūmė nuo šlaito į kanalą, ir jam krintant susipynė kojos. Dešinys kelis siekė vandenį, jau pradėjo mirkti kombinezono klešnė. Virš galvos Džimas pastebėjo nubrauktos žolės šliūžę, saulėje besitiesiančius žolių stiebelius.
Jis žvelgė į lakūną, bent kartą patenkintas, kad musės įsiterpė tarp jo ir šio lavono. Japono veidas buvo vaikiškesnis negu iš Džimo atsiminimo, tarsi miręs jis būtų grįžęs į tikrąjį savo amžių, į paauglystę atokiame Japonijos kaimelyje. Lūpos pražiotos, lyg lauktų, kol mama pagaliukais įdės žuvies kąsnelį; dantys išsiklaipę.
Pastėręs nuo negyvo lakūno vaizdo Džimas žiūrėjo, kaip jaunuolio keliai slysta į vandenį. Atsitūpęs ant šlaito ėmė sklaidyti Life, bandė sutelkti dėmesį į Čerčilio ir Eizenhauerio nuotraukas. Taip ilgai visas viltis jis siejo su šiuo jaunu pilotu, puoselėjo tuščią svajonę, kad jie išskris kartu, paliks Longhua, Šanchajų ir karą visiems laikais. Jam reikėjo šio lakūno – šito jo sumanyto vaizduotės dvynio, savo paties kopijos, kurią jis stebėjo pro spygliuotą vielą, – kad padėtų išgyventi karą. Jei japonas mirė, mirė ir jo paties dalis. Džimas taip ir nesuprato tiesos, kad milijonai kinų nuo pat gimimo žinojo esantys beveik mirę, o manydami kitaip apgaudinėja save.
Džimas klausėsi artilerijos ugnies iš Hangdžou ir Sikavėjaus, ratus sukančio nacionalistų ugnies koregavimo lėktuvo. Beisiui su banditais mėginant veržtis į stadioną, šaulių ginklų aidas persirito per aerodromą. Mirusieji žaidė savo pavojingus žaidimus.
Nusprendęs jų nepaisyti Džimas toliau skaitė žurnalą, bet musės atlėkė nuo lavonų palei upelį ir greitai surado jaunojo piloto kūną. Džimas atsistojo ir pačiupo japoną už pečių. Apsikabinęs už pažastų ištraukė iš vandens ir nutempė ant siauros lygios iškyšos.
Nors putlaus veido, pilotas beveik nieko nesvėrė. Bado nualintas kūnas buvo lengvutis kaip Longhua stovyklos vaikų, su kuriais Džimas mažas eidavo imtynių. Kombinezono liemuo ir kelnės permirkusios krauju. Jam smogta durtuvu į kryžkaulį, šlaunis ir sėdmenis, paskui buvo nustumtas nuo šlaito su kitais įgulos nariais.
Sėdėdamas prie kūno Džimas spragtelėjo „Spam“ skardinės liežuvėlį ir atlupo dangtelį. Suvalgęs mėsą skardine iškas japonui kapą. Palaidojęs eis į Šanchajų, nepaisys mirusiųjų žaidimų. Jeigu pamatys tėvus, pasakys jiems, kad Trečiasis pasaulinis jau prasidėjo ir kad jiems reiktų grįžti į savo stovyklą Sužou.
Kapoto kumpio drebučiai nuo karščio sumišo su ištirpusių taukų gleivėmis. Džimas nusiplovė ranką kanale ir dangteliu atsirėžė kuklų kąsnelį. Įsidėjo mėsos į burną, bet kaipmat išspjovė vandenin. Taukina mėsa tebebuvo gyva, tarsi išpjauta kvėpuojančiam gyvuliui. To gyvulio plaučiai ir kepenys virpėjo skardinėje, širdis palaikė jų gyvybę. Džimas atsipjovė antrą kąsnį ir vėl įsidėjo į burną. Lūpomis jautė pulsą, žvėries baimę prieš paskerdžiant.
Ištraukė kąsnį iš burnos, įsižiūrėjo į riebaluotą mėsą. Gyvas kūnas neskirtas negyvėliams maitinti. Šitas maistas praris tuos, kas bandys jį valgyti. Džimas išspjovė paskutinę skaidulą ant žolės prie japono. Pasilenkęs ant lavono pakepšnojo pamėlusias lūpas smiliumi, ketindamas įdėti kąsnelį kumpio jam į burną.
Kreivi dantys sukando jam pirštą, nubruožė odelę. Džimas šveitė mėsos skardinę, ji nusirito per žolę į kanalą. Patraukė ranką supratęs, kad lavonas tuoj atsisės ir jį sudoros. Negalvodamas ką darąs, Džimas kumščiu smogė lakūnui į veidą, paskui atsitraukė ir suriko ant jo per musių spiečių.
Lakūno burna padarė begarsę grimasą. Padrikas žvilgsnis nukrypo į dangų, bet musei geriant iš akies rainelės, vokas virpėjo. Jam buvo perdurtas pilvas ir dabar šviežias kraujas sunkėsi iš tarpukojo per kombinezoną. Siauri pečiai sutrintoje žolėje kryptelėjo bandydami atgaivinti bejėges rankas.
Džimas žvelgė į jaunąjį lakūną, iš visų jėgų stengdamasis suvokti įvykusį stebuklą. Jo palytėjimas atgaivino japoną, pražiodęs jam burną praplėšė mirtyje mažą plyšelį ir leido sugrįžti jo sielai.
Ištiesė kojas ant drėgno šlaito, nusibraukė rankas į sudriskusias kelnes. Musės suko aplink, gėlė lūpas, bet Džimas jų nepaisė. Prisiminė klausinėjęs ponią Filips ir ponią Gilmur apie Lozoriaus prikėlimą, jos tvirtino, kad tai buvęs visai ne stebuklas, bet paprasčiausias įvykis. Gydytojas Ransomas kasdien prikeldavo savo ligonius iš mirusiųjų masažuodamas širdį.
Džimas pažvelgė į savo rankas, bet buvo linkęs jomis per daug nesižavėti. Pakėlė delnus į šviesą, kad saulė sušildytų odą. Pirmą kartą nuo karo pradžios jis pajuto vilties antplūdį. Jei jis prikėlė šį mirusį japonų lakūną, galėtų prikelti ir save, ir milijonus kare žuvusių kinų, tebežūstančių kovose už Šanchajų, besivaikančių tokio pat iliuzinio grobio kaip ir turtai olimpiniame stadione. Jis prikels Beisį, kai jį užmuš stadioną ginantys Gomindano sargybiniai, tik ne kitus banditų gaujos narius, ir niekuomet neprikels leitenanto Praiso nei kapitono Sungo. Prikels savo mamą ir tėtį, gydytoją Ransomą ir ponią Vinsent, britų kalinius Longhua ligoninėje. Prikels japonų aviatorių įgulas, gulinčias grioviuose aplinkui aerodromą, ir tiek antžeminio personalo, kad pakaktų lėktuvų eskadrilei.
Japonų pilotas žioptelėjo. Jo akys kryptelėjo, tarsi bandydamos suktis, kaip gydytojo Ransomo atgaivintų ligonių. Lakūno gyvybė vos plastėjo, bet Džimas žinojo, kad teks palikti jį prie kanalo. Džimo rankos ir pečiai drebėjo, įelektrinti iškrovos tos pačios energijos – saulės ir Nagasakio bombos, kurios sprogimą pats matė. Jau regėjo ponią Filips ir ponią Gilmur, mandagiai besikeliančias iš kapo, susidomėjusias ir sutrikusias jam pasakojant, kaip jas išgelbėjęs. Įsivaizdavo gydytoją Ransomą, nusipurtantį žemes nuo pečių, ir ponią Vinsent, priekaištingai žvelgiančią į kapą…
Džimas iščiulpė kraują ir pūlius nuo dantenų ir greitai nugurkė. Paslydęs ant šlapios žolės nučiuožė į seklų kanalo vandenį. Atgavęs pusiausvyrą nusiprausė veidą. Jis norėjo atrodyti tvarkingai, kai ponia Vinsent vėl atmerks akis ir jį pamatys. Šlapiomis rankomis perbraukė jaunojo lakūno skruostus. Teks jį palikti, nes kaip ir gydytojas Ransomas, kiekvienam nekantraujančiam mirusiajam Džimas galėjo skirti tik kelias minutes.
J. G. Ballard. Saulės imperija, Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2010.
Komentarai