Rugpjūtis. Prabėgo mėnuo ir laiko aritmetikoje įprastus mato vienetus – valandas ir dienas – pakeitė menulio patekėjimai, skaičiuojami kasnakt balkone, dūmais leidžiant vogtas iš motinos cigaretes. Į tvankią dykumą, be jokio įkvėpimo, išvirto dienos.
Dienoraščio puslapiuose, lyg pas Robinzoną Kruzą, įrašyta: Pirmadienis – Penktadienis, Antradienis – Penktadienis, Trečiadienis – Penktadienis, Ketvirtadienis – Penktadienis ir t.t. Ir nieko panašaus nei į Vengriją, nei į Balkanus ar Italiją čia nebeliko – tik nežmoniškas karštis ir keli neišryškinti kadrai, kurie, pro objektyvo linzę nepermaldomai besiveržiant šviesai, dyla iš atminties, palikdami baltus lopinius. Žodžiu – štilis.
Francis Fukuyama, pasibaigus Šaltajam Karui, pabandė numarinti istoriją. Tiksliai negalima pasakyti, kokios buvo tokio slebizavojimo priežastys. Kritikai visgi linkę manyti, jog mokslininką apakino Vakarų triumfo sukelta euforija, bei tikėjimas, jog tai paskutinė žmonijos kova. Jog štai geriant rytinę balintą kavą su dviem šaukšteliais cukraus ir vartant rytinį šeštadienio laikraštį, kokioje nors saulėtojo San Francisko priemiestyje esančio namo terasoje, bus galima nebebijoti, jog pirmajame puslapyje jūsų lauks žinia apie dar vieną Karibų krizę. Francis nepalikdamas vilčių rėžė – The End of the History. Vakarams laimėjus esą įsitvirtinsianti vienintelė, todėl teisinga, likusi ideologija – liberalizmas (politine ir ekonomine prasme). Pasaulis lyg priešgyna vaikas, kuris anksčiau revoliucijos opiumo paveiktas kėlė maištus, dabar jau suprato klydęs. Ir štai atėjo ta didinga dieną, kai nebeliko nereikalingų aštrių kampų – pagrindo konfliktams. O kadangi istorija, o taigi ir laikas, buvo suvokiama kaip konfliktų visuma, tokia istorijos mirties ekspertizės išvada rodėsi suprantama. Tačiau laikas, po Francio smūgio atsistojo ir bėgo toliau, gimė naujos istorijos, naujos teorijos. Laikas juk nelaukia tiesa?
„Artist don‘t go home, they just change places.“ Arba “I hate my wife, because I’m boring” – (Copy rights Budapest)
Namai. Jei perdaug į juos pasinersite, jus gali paversti Franciu Fukuyama. Namai numarina pulsą ir vienintelis, jus reanimuojantis dalykas, tai kasdienė žvilgsnio pro langą į kiemą terapija. Jie atbukina ir atima charakterį lyg kampus ir briaunas iš akmens, esančio tekančios pastovumo srovės gniaužtuose atima tekantis vanduo. Ir tampate tik dar vienu lokalizuotu, nugludintu teoretiku, braukančiu kampus “Teleloto“ oazėje. Greit atsiranda problemų su sąnariais, grynojo laiko praleidžiamo virtualioje erdvėje parametrai ištysta, ir į jūsų pasaulį pasibeldžia prostatos sutrikimai. Fazę, kai dar nori, bet jau negali, pakeičia fazė, kai tai, ko negali, pradedi neigti. Dėl prasto tendencingo apšvietimo ir nesumokėtų praeities mokesčių ypač padidėja galimybė virsti paprastuoju homofobu, kuriam bet koks išėjimas iš namų yra perversija. Homofobai tokius bastūnus mėgsta apšaukti menininkais, dažnai jiems reguliarus nebuvimas namuose yra pederastija arba kitais žodžiais tariant pedofilija. Tokie žmonės ne itin linkę bendrauti su kaimynais, už stiklinių spintos durų, skaisčiai švyti arbatos servizas, o ant televizoriaus viršaus puikuojasi rankų-nėrimo balta baltutėlė servetėlė su Rūpintojėlio statulėle. Dar galite pavirsti namudiniu nacionalistu. Geriausia, kas gali nutikti nuolat sėdint namie, – jūs pasidarysite palaimingu idiotu, kuriam nereikės net masturbuotis. Tokių baimių kamuojamas sąmoningai vengiu namų ir manau, kad kada nors labai mylėsiu savąją žmoną.
Kelias. Šįkart vingiavo po Balkanus. Kartais pučiant šiltam pajūrio vėjui, kartais svilinant 40 laipsnių karščiui. Lyg senais biblijiniais takais pramintais besitraukiančių protėvių Adomo ir Ievos, blaškausi ieškodamas kelio atgal. Bet mums, vaikams, gimusiems po didžiojo grieko viskas tėra pasakojimai, miglos, toros ir biblijos surašytos mums pranašų. Tik štai mes neskaitom jų knygų. O kam jei nesuprantam jų kalbos? Apreiškimas Karoliui Tomo, paėmus keletą stipraus alaus man išreiškia daug daugiau nei tas, Jonui, kur kiekvieną rytą sekmadieniais skaitomas. Mano rojus – akimirka. Ta pati, prieš išvemiant žemėlapius. Visuomet lūžtu taip ir nesuspėjęs pasakyti kiek laipsnių platumos ir kiek laipsnių ilgumos sudaro manąsias koordinates.
63 ilgumos:
– Aš Tau sakau, čia gi šyzą, viskas lyg… Supranti,… ir tie jonvabaliai, kur švietė naktį rodant kelią, kai lipom numigt į kalvas…
24 platumos:
* Sukumo į dešinę… Ten kelio ženklas… kelio ženklo ties posūkiu kur,…. palauk…– ir pasigirsta kaip tyliai, kūdikiškai atpili.
Mano rojus – tai akimirka. Tai nieko tikro, tik fotoniškų pajautų bangos, vis atsklindančios prasibrovus pro sienų plyšius. Disdentiškai vaduojasi nuo teorijų, dėsningų dėsnių ir tiesos tų pranašų, kurie atseit buvo amžinybėje. Kelias taip dažnai kartojasi, jog pats juo tampu. Grįžtu pas save ir daugelį kartų pravažiuoju, darau lankstas ir ignoruoju raudoną. Kelias neturi išankstinių nusistatymų, tos kontrolės, kurą primeta tikslas. Kartais pamąstau, jog tikslas iš esmės pasmerkia. Prisimenat Jarmusch‘ą? Jo filmą „Limits of control“. Tai tikslas. No limits, no goals – no control.
Kartais keliai tokie siauri ir satūs, jog norint jais pravažiuoti reikia atsikratyti nereikalingo balasto ir išankstinėms nuostatoms, stereotipams, bei griežtai suformuluotoms nuomonėms tiesiog neužtenka vietos vienoje transporto priemonėje. Kai kelionės metu pavėluoji į paskutinį tądien traukinį, prisėdęs Zagrebe prie nepažįstamojo, paklausti, gal šis turįs cigaretę, tuomet šis gali papasakoti, jog šiandien štai pralošė visus turėtus pinigus. Tiesdamas į tavo sveikatą, ką tik gurkštelėto alaus butelį, konstatuos, jog turi problemų su alkoholiu. Pavargusiu, bet nenugalėtu veidu tarstels, jog Bosnijos karo metu, tarnavo kaimelyje, kuris, pamišėliško serbų vykdyto bosniakų genocido metu turėjo būti sekanti beprotybės auka. Beprotybės, kurios ašmenimis sruvo moterų, vaikų ir senių perrėžtų gerklų kraujas. Ir akys žvelgiančios taip lyg, rodos, viską matytų ir vėl. Ir taip sutinki jų ne vieną. Jie kaip kelio ženklai.
Ekskursai. Kartais jų nepaisai. Merki koją ten, kur jau buvai arba tiesiog neklausai net pats savęs. Pats abiem rankom įsikiši kabliuką sau į žiaunas, truktelnį už valo ir pasufleruoji, kad jau laikas traukti. Taip mes papuolėm į palmėmis papuoštą didžiausią Kroatijos turizmo industrijos masalą – Dubrovniką.
Dubrovnikas! – aiktelėsite jūs, o back vocal‘u jums perversiškai šlamesiu atkartos palmės ir ošianti mėlyna jūra. Palikite šį „turistų pamėgtą Viduržemio rojų“ orų prognozės žemėlapiuose. Kodėl? Todėl, jog naktį jis būtinai privažiuos prie jūsų savo motoroleriu. Neišjungęs motoro ir nenusiėmęs šalmo – štai, koks užsiėmęs – Jums pasiūlys nakvynę. Trisdešimt eurų – labai nebloga kaina – suskubs patikinti jus. „Nebent už aštuoniolika. Ne? Na ką gi“ Jūs nužingsniuojate, nervingai ima tiksėti sekundės, nuo krantinės, pro laivus, lyg vagis, švelniai atslenka naktinis brizas. Tik tak, tik tak – “Ok ok. 18 euros” privažiuoja ir nemaloniai, lyg sparva karštą vidurdieny, suzirzia.
Bet ką jau čia – suviliojom ir pametėm. Tuomet vis dar burzgiant motorui „bzur bzur bzuur!“ Dubrovnikas nusijuokia, spaudžia gazą ir toldamas, dusliai birbiant senutėlei „Vespai“, spėja pinčukiškos šypsenos nutviekstas mums sušukti „cha cha cha better in the park! Better in the paaaaaaark…!“ Dubrovnike būdavo momentų kuomet atmetęs štai tokius, dievaži, nepadoriai gundančius pasiūlymus, jausdavausi taip, lyg ką tik būtum laimėjęs pokerio partiją, turint aukštą kortą prieš karališką rūšį. Jaučiausi lyg sakmėje, lyg įsigavęs į žalčio gundytojo urvą, ir ten be jokio leidimo raškantis šiojo pažinimo obuolius, ir na zlo dar pradėdavau jais žongliruoti jam panosėj. Mums tik pasirodžius ir žalčiui vis dar miegant, pro vielinę tvorą kaišiodami rankas skynėme pažinimo apelsinus (obuolius ar apelsinus, koks skirtumas juk vaisius), į barus ėjome tik nusimyžti, o miegojome naktį siauroje senamiesčio gatvelėje. Žiaumojau vogtus pažinimo vaisius ir tokio paties kaip tu, Dubrovnike, kostiumuoto korifėjaus žodžiais tariau tau:
I’ve lived the life that’s full
I travelled each and ev’ry highway
And more, much more than this, I did it my way.
Dubrovnikas, beje, yra labai dvilypė asmenybė – it savo grožiu pragmatiškai besinaudojanti moteris. Sakytum iš dangaus tas gražumas. Ko verti vien įspūdingi savo šviesomis naktį į dieną verčiantys SPA centrai, grakštūs tiltai, prieplaukos prifarširuotos snobiškai užvadintų laivų, saulė ir mėlyna jūra… ak. Neįkandamas grožis paprastam tranzuotojui. Močiau į tą Dubrovniką ranka – trenk jį perkūnas -, tačiau prisimenu štai ką – besilankant Makedonijoje Ohrido ežero, užsukau aplankyt vieno ikonų muziejaus. Praeini dulkėta gatvele, posūkis į kairę, medinės pravertos durys ir štai toks vaizdas vidiniame kiemelyje: bizantiško tipo pastatų kompleksas, medžių paunksmėj stovi sena kiek priblėsusių akių Zastava, o greta, ant šalimais esančio suoliuko, pūpso apkūnus vyriškis. Ne šiaip sau pūpso, o su reikalu – leidžia dekretus.
Ir nors nesuprantu makedonų kalbos, bet matau kaip dukra (?) paskubom prileidžia kibirą vandens, prabėga su juo ir….šliūkšt ant tos purvinos mašinos. Vėl paraginta, bėga pildyti kibiro. Tuo tarpu iš senos bažnyčios-muziejaus išbėga garbiniuota makedonė, ir kažką garsiai, sus dideliu užsivedimu sako giminėms artai kaimynams (supratau, kad turistai nesusimokėjo už bilietą. Nemoka, kad juos kur!) Senesnioji moteriškė padeda dukrai – dabar jau abi plauna Zastavą – , o palei ikonų pastatą šmirinėja keli babmbliai. Pirštai burnoje, ir akys nepaleidžia nepažįstamo užklydėlio. Svarbiausia, be manęs daugiau jokio pašalinio asmens. Pasijaučiau nejaukiai, kai iš stebėtojo, tapau stebimuoju. Tapau paveiksliuku savo kelyje.
Dubrovnikas tave stebi ir stebisi tik tada jei mato, jog neturi pinigų.
Antroji Dubrovniko dvilypės asmenybės dalis yra turistai. Jų, galvą guldau, yra turbūt daugiau negu vietinių gyventojų. Jie yra niekšai ir daugiau apie juos neverta kalbėti.
Kroatijoje viskas palaikoma švaistūniškumo, lengvabūdiškumo, draugiškumo, bei pietietiškos iracionalios laimės mišiniu. Jokių namų! Vakarop kaimynai susirenka pažaisti kamuoliu, pasišnekučiuoti ar išlenkti butelaitį skanaus Karlovačko alaus. Zagrebas, Splitas, Dubrovnikas visur ir visomis dienomis, man būnant, kavinės buvo pilnos žmonių, lėtai gurkšnojančių alų ar kavą. Ar darbas mus padarė žmonėmis? Geriau neklausinėti nesąmonių. Namai ir tylus vakaras prie televizoriaus? Beprotybė! Juk mes ne slovėnai, tiesa? O dabar pasiimkit savo piniginę, iškrapštykit, visus turimus įvairaus nominalo savo pinigus, sudėkit juos į krūvelę, šalia pridėkite televizoriaus pultelį, bei naujausią savo Ipod grotuvą, kad viskas atrodytų kiek rimčiau, dar pridėkite ir keturis metus stenėtą perspektyvios teisės, vadybos etc. diplomą ir paklauskite savęs ar visa tai verta daugiau nei ta kroatiška beprotybė, pernakt su draugais praūžta alga, bei ir nerūpestinga žaidimo rutuliais partija vakare su savo kaimynais. Kol Jūs skaičiuosite ir mąstysite, aš dideliu greičiu pralėksiu pro Jus, berdamas jums turbūt nesuprantamus žodžius – pažinimo vaismedžio sėklas į jūsų sodą. Sakysite viskas, kas yra ant jūsų stalo, yra tikra, bet mano sėkla jau pasėta. Tik tak tik tak – tik laiko klausimas, kada jumyse sudygs abejonė.
Komentarai