Škotijos rašytojo Irvine‘o Welsho – kultinio romano „Traukinių žymėjimas“ (1993, liet. 2008) autoriaus – knygos pasižymi itin juodu humoru, nepraustaburne satyra, velniškai kandžiomis frazėmis ir purvinu gatvės slengu. Jų veikėjai – skurdžių Edinburgo priemiesčių liumpenai – sukasi beviltiškoje alkoholio, narkotikų, sekso ir futbolo karuselėje. Nė kiek nenudailintas socialinių apačių gyvenimo dugnas iškyla trečiajame I. Welsho romane, išleistame 1998-aisiais.
„Purvo“ herojus – tūlas tvarkos sergėtojas, Edinburgo policininkas Briusas Robertsonas –. mėgsta žaginti jaunas merginas, spardyti sulaikytiesiems galvas, plėšti senas ponias ir svaigintis nelegaliomis substancijomis. Jis būtų tipiškas I. Welsho herojus – rasistas, seksistas, alkoholikas, narkomanas, padugnė, tačiau iš jo sklinda ir sveiko proto balsas. Tai Briuso superego liekana – kaspinuotis, gyvenantis policininko viduriuose. Mirtina dviejų gyvūnų – kirmino ir kiaulės (taip vadinami britų kopai) – psichologinė dvikova ir yra pagrindinis šio romano variklis.
Pirmojo knygos leidimo viršelis ir reklaminis plakatas puikavosi stilizuota kiaulės galva su policininko šalmu. Iš kai kurių Didžiosios Britanijos knygynų plakatai buvo konfiskuoti, o autorius buvo apkaltintas „policininkų garbės ir orumo įžeidimu“.
(Ištrauka)
Prireikė galybės laiko, kol nusprendžiau, ką šįryt apsivilkti. Kerolė dėl visko kalta; jeigu jau susirengė mane palikti, tai bent galėjo iš anksto susitvarkyti su ta supista skalbykla. Buvau nusiteikęs suvynioti drapanas ir sulaukti popietės, bet aptikau flanelines kelnes, kurios atrodytų gana padoriai, jeigu nupurtytum nuo jų pleiskanas.
Šiaip esu patenkintas, nes darbe, apklausos kambaryje, manęs laukia mielos pupytės. Supistai mėgstu tardyti tokias mergaičiukes, o labiausiai man patinka jų išvieptos, nuo lūpdažių blizgančios lūpytės. Klasiškos jaunos kekšytės supranta: lūpdažių ir blakstienų tušo nebūna per daug. Mielai apklausčiau porą pupyčių ir užpildyčiau protokolus.
Kelnėse pradeda maloniai dilgčioti ir, norėdamas nusiraminti ir susitelkti, giliai įkvepiu. Gerai, kad esu supistas profesionalas ir sugebu pakilti aukščiau bet kokių kitų temų. – Taigi naktiniame klube jūs nematėte žmogaus, kurio elgesį būtų galima apibūdinti kaip įtartiną? klausiu jos. Ši mergaičiukė tikrai verta išdulkinti. Ji vardu Estela.
– Nee, išsiblaškiusi atsako ji. Akivaizdu, kad ši telyčia dabar galvoja apie kažką kita. Gretimame kambaryje Gasas tardo jos draugę, norėčiau pamatyti, kaip jam sekasi. Jau buvau pasirengęs prispausti šią įžūlią kekšytę, bet laiku prisiminiau, kad šiame kambaryje yra ir Amanda Dramond. Ji žiūri į mane ir jos nosies galiukas trūkčioja. Nekreipiu į ją dėmesio. Tuomet ji sako: – Detektyve seržante Robertsonai, ar galėčiau su jumis pasikalbėti?
Lydimas Dramond išeinu iš kambario. Supista byla. Jokio poslinkio. Praleidau beveik visą rytą apklausdamas tą vakarą klube buvusius žioplius, bet tik keli prisiminė išeinantį Vurį. Durininką krušlių Marką Vilsoną iškart atpažinau. Šis šiknius tikrai turėtų atsiminti tą vyrioką, bet apsimetinėja kvaileliu ir neatsako į klausimus. Storas kaip Leito takas. Šios dvi kekšytės, Silvija Friman ir Estela Deividson, vargu ar ką žino, bet ėmiausi jų dėl kitos priežasties. Šaunios mergiotės. Tegu dabar šiek tiek pailsi, bet vėliau, kai Dramond supistai dings iš akių, vėl jas pričiupsiu.
Išeiname į koridorių. Pora dažytojų pigiais emulsiniais dažais dažo sienas. Pastebiu, kad vienas jų įsispitrijęs į beformį, kaulėtą Dramond užpakalį. – Turėtume šiandien baigti tardymą, Briusai. Po pietų mūsų laukia seminaras, primena ji. Nusuku žvilgsnį nuo dažytojo į ją. Vienas dalykas Dramond veide man patinka – į priekį atsikišę viršutiniai dantys. Tokie dantys gali sukelti nemažai bėdų, jei tik pasiektų atsikišusį kūno gabalą. Pati Dramond niekuomet nesusiprotės pasinaudoti savo dantimis.
– Kaip tik stengiausi pamiršti tą seminarą, sakau jai. Dramond nusisuka ir pradeda tyrinėti įskilusią grindų plytelę. Ji turi nepaprastą talentą išžvejoti blogas naujienas tiesiog iš oro. Ką gi, artimiausiu metu užsiėmimo šioje srityje tikrai pakaks. Aš jūsų nemaustau.
Tas supistai idiotiškas seminaras. Kuriems galams man jo reikia. Vis dėlto tenka paklusti. Paleidžiame kekšytes ir su Gasu einame į valgyklą. Priešpiečiai šiandien bus trumpesni nei paprastai. Blondinukė su dviem tokiomis pačiomis civilėmis telyčiomis sėdi prie gretimo stalelio. Jau rengiausi prieiti ir pasisveikinti, bet Dramond zuja aplinkui kaip pelikanas, ir aš suprantu, kad ji neatstos nuo mūsų, kol nenusitemps į tą supistą seminarą.
– Tuose seminaruose nematau jokios supistos prasmės. Tuščias laiko gaišimas, jeigu paklaustumėte manęs. Galimas daiktas, kad kaip tik šiuo metu kas nors Piltone žudo kokį nors vargšelį, o mes čia iš tuščio į kiaurą pilstome, sakau užgerdamas kava bandelę.
– Suteik joms šansą, Robai, mes dar net nepradėjome, sako Klelandas.
Klelas yra pirmos rūšies tipelis. Susiraukšlėjęs latro veidas, trumpi neaiškios spalvos plaukai ir amžinai raudona nosis. Nudribę žandai. Nuo jo visuomet trenkia išsivadėjusiu losjonu. Šis kvapas užgožia daugybę ydų. Žinau tai.
– Klausyk, Klelai, tik pagalvok apie tuos ilgus metus, kuriuos mudu paskyrėme tarnybai. Kokia nors kvaila kekšaitė baigia koledžą, gauna supistos sociologijos specialistės diplomą, paskui jai įteikiamas vadovaujančio personalo paruošimo vadybininkės sertifikatas, ateina į skyrių ir iškart gauna tokią pačią algą kaip ir mes, visą gyvenimą atstatydavę krūtinę kulkoms, kad šitie prietrankos nenugalabytų vienas kito. Tuomet ji sukurpia dokumentą, kuriame nurodyta, kaip privalo elgtis tvarkos sergėtojas: „Būkite dėmesingi ir malonūs juodasnukiams, pedikams ir tokioms kvailėms kaip aš.“ Ir visi ją palaiko! Paskui pasikviečia tą išsipusčiusią mažą kekšytę su amerikietišku akcentu čionai, kad ši išaiškintų, kaip mums derėtų dirbti savo darbą, kaip bendrauti su spauda! Vėliau, o stebukle, prašom užpildyti dar vieną anketos blanką! Puiku! Kaip viskas miela!
Beje, tai man primena, kad laisvu nuo darbo metu privalau užpildyti OTA 1–7 blanką.
– O, taaip, sako Gasas Beinas, – Škotija yra baltųjų žmonių kraštas. Visuomet toks buvo, visuomet toks bus. Tokia yra mano asmeninė nuomonė, o aš jau per senas, kad pasikeisčiau, pašaipiai prunkšteli jis. Geras vyrukas tas Gasas.
– Taip, Gasai. Prisimenu, kaip mudu su Kerole ir mažąja Steise ėjome į kiną žiūrėti „Narsiosios širdies“. Ar daug pakistaniečių ir juodukų jūs matėte su kovojančiųjų už Škotiją vėliavomis? Tą patį pamatytumėte žiūrėdami „Rob Rojų“ ir „Briusą“.
– Taaip, sutinka Endis Klelandas, – bet tai buvo seniai.
– Būtent. Mes sukūrėme šią supistą šalį. Nei juodukų, nei geltonųjų nebuvo Banokberne ar Kalodene, kai reikalai klostėsi tikrai sunkiai. Tai mūsų kraujas, mūsų žemė, mūsų istorija. Dabar jie nori įsliuogti čionai pro skylę, pasinaudoti mūsų laimėjimais ir dar pagėdinti mus už praeitį! Juk mes buvome supisti vergai dar prieš tai, kai šitą supistą šutvę sugrūdo į laivus ir nugabeno į Ameriką!
Salėje mus pasitinka kostiumėliu vilkinti ir verslininkę primenanti siauraakė San Jung, ar kuo ji ten vardu. – Ką gi, iš pradžių noriu duoti jums laisvųjų asociacijų pratimą. Kalbėkite, kas tik šaus jums į galvą.
Ji nusisuka ir parašo ant lentos: KĄ JUMS REIŠKIA SĄVOKA „RASIZMAS“?
Pirmas sušunka Klelas: – Diskriminacija.
Mažoji siauraakė kekšytė akivaizdžiai susijaudinusi linkteli ir greitai užrašo tą žodį lentoje.
Gilmanas užkaista, mažoji kekšytė jam nepatinka: – Konfliktas, pareiškia jis.
Kol siauraakė vėl rašo žodį lentoje, Klelas sako: – Gal vis dėlto ne konfliktas. Gal tai harmonija. Gilmanas jį ignoruoja.
Gasas Beinas sako: – Tu pamanei apie plaukų laką.
Įsiterpiu: – Ši mergaičiukė nesinaudoja „Harmonijos“ plaukų laku.
Vaikinai juokiasi, netgi Dougis Gilmanas šypsosi.
Siauraakė kiniukė pakelia balsą: – Manau… jūs vardu Endis? Klelandas linkteli, – Aš manau, kad Endis ką tik pateikė reikšmingą pastabą. Dėl savo darbo specifikos mes, policininkai, įpratę matyti visuomenę draskomą rasinių konfliktų, bet iš tikrųjų Britanijoje rasiniai santykiai daug harmoningesni.
– Tai labiausiai paplitusi plaukų lako rūšis, sakau. Šį kartą niekas nesijuokia, ir jaučiuosi izoliuotas kaip koks kekšius.
Galų gale mažoji kekšytė susierzina, o to tik ir reikia. Ji žvelgia tiesiai į mane ir klausia. – O ką žodis „rasizmas“ reiškia jums… ji pažvelgia į kortelę su mano vardu, – …Briusai?
– Nieko jis man nereiškia. Aš į visus žiūriu vienodai.
Įkaušęs Beinas atkiša žandikaulį ir demonstratyviai ploja rankomis.
– Ką gi, pagirtina, sako siauraakė kiniukė, – bet ar jūs nemanote, kad kiti yra rasistiškai nusiteikę?
– Nee. Tai yra jų požiūris į supantį pasaulį. Mes atsakome tik už savo elgesį, o ne už kitus, atsakau jai. Esu patenkintas. Šitos kvailelės kalba sava nuasmenėjusia kalba bei išmoktu žargonu ir man beveik pavyko prie jų prisitaikyti, be to, man atrodo, kad San, ar kuo ji ten vardu, pati panašiai mąsto. Tuomet įsiterpia Dramond: – Bet akivaizdu, kad, kaip įstatymus ginantys pareigūnai, mes privalome atkreipti dėmesį į socialines problemas ir prisiimti atsakomybę. Aš pasakyčiau, kad šio teiginio net nereikia įrodinėti.
Tu esi maža kvaila kekšelė ir tai, sakyčiau, akivaizdu. Tau, supista žioplele, niekaip nepavyks sumauti paties B. R. Tą patį, mergaičiuke, galima pasakyti ir apie daugumą čia esančiųjų. – Aš kalbėjau kaip individas, išreiškiantis savo asmeninę nuomonę. Manau, kad būtent šito jūs ir tikėjotės. Nesislėpdami už savo profesinių vaidmenų mes privalome elgtis kaip asmenybės, kaip buvo pasakyta paskutiniame skyriaus pasitarime. Kaip įstatymus saugantis pareigūnas pripažįstu, kad mes privalome vykdyti šiuos įpareigojimus.
Geltoniukę aiškiai sutrikdė mano pareiškimas ir ji išvengė atsakymo. Standartinė taktika, kurios taip dažnai griebiasi supisti nusikaltėliai. Ir tai yra policija? Cha! – Gera pastaba, Briusai, globėjiškai sako ji, – ar kas nors norėtų ką nors pridurti?
– Didžiausia problema yra ta, sako Gasas, – ir aš žinau, kad jums nepatiks tai, ką dabar pasakysiu, – kad didžiąją dalį nusikaltimų įvykdo juodukai, paskui jis pasisuka į mane, – Tu dirbai Londone, Robai. Paaiškink jiems.
– Ką gi, galiu kalbėti tik apie tą laiką, kai pats dirbau Stroude, šaltakraujiškai atsakau ir žiūriu į Rėjų Lenoksą. Jo veidas bejausmis, bet akyse juntama įtampa. Statau keturis prieš vieną, kad tas šiknius kankinasi. Jau spėjo prisiuostyti.
Kiniški apatinukai nuo susijaudinimo suprakaituoja, – O kas dėl Stroud Grino?
– Manau, kad nekorektiška būtų svarstyti vieno regiono problemas kitame regione, išrėžiu jai.
– Gerai, neryžtingai sako kiniukė. Mergaičiokei sprigtelėjo per nosį ir jai tai aiškiai nepatinka. Bet, žinoma, tikroji problema slypi kitur. Jeigu mes liausimės šnekėti, šios pisliukės tuojau pat pasinaudos proga užpildyti spragą savo tarškėjimu. Galiausiai mes klausomės nuobodžiausios paskaitos, skaičiuojame minutes, likusias iki pertraukos kavai, ir beveik snūduriuojame paveikti radiatorių šilumos.
Pagaliau sulaukiame pertraukos, bet prie kavos mums patiekia tik kažkokius sušiktus sausainius. Paprastai aš nusiperku bandelę valgykloje arba ką nors iš kepyklėlės, bet šiuo metu viskas pamiršta ir apleista dėl tos jų meilei juodukams skirtos paskaitos. Jiems nerūpi jokio kito šikniaus darbotvarkė, tik jų pačių. Pasiimu kavą ir atsistoju šalia Klelo. Tyčia laikausi atokiau nuo Gaso. Geras vyrutis, bet jo galvoje tai, kas ir ant liežuvio galo. Jam trūksta atsargumo, apdairumo, o šioms kekšelėms tik to ir reikia. Štai Lenoksas viską supranta.
Mes visi tikime, kad jaunasis Lenoksas daug pasieks. Jokių supistų abejonių.
Klelas, Gilmanas ir aš stovime kartu, ir prie mūsų prisijungia ta maža mergaičiokė su įmantriu anglų jankių akcentu, kuris supistai lengvai keičiaisi. Tikriausiai lankė prašmatnias mokyklas visose pasaulio pakampėse. Nekenčiu šių privilegijuotų šiknių. Visi kiti, jų akimis žiūrint, yra supista tuščia vieta, jeigu jiems tavęs ir prireikia, tai tik kad išvalytum jų paliktą mėšlą, ir dažniausiai jie būna teisūs. Tik vieno dalyko jie nežino: jūs visuomet sėlinate tamsoje. Jums tikriausiai taip ir nepasitaikys galimybė kirsti jiems, bet tu visuomet esi kažkur šalia pasirengęs. Šiaip, dėl visa ko.
Geltonsnukės kekšaitės burna neužsičiaupia, vis čiauška. Problemų mums sukelia apleistas senamiestis. O, taaip, tu esi supistai teisi, lėlyte, su tokiu akcentu net nemėgink pasirodyti kokiame nors apleistame miesto rajone. Postringaudama ji griebiasi standartinės taktikos, mėgindama patraukti mus į savo pusę, priversti atsiverti, išsikalbėti, bet mes laikomės tvirtai. Tiesa, Klelandas vis dar atsakinėja į jos klausimus, bet sako tik tai, ką ji nori išgirsti, ir liežuvį paleisti prisibijo. Visą laiką išdidžiai žvilgčioja į mus su Gasu; kalės vaikas tiesiog mėgina įsijausti į vaidmenį. Manau, kad turint reikalų su tokiais šikniais pats geriausiais būdas – apsimesti kelmu. Protingiausi kriminaliniai nusikaltėliai gerai žino: tiesiog pasiųsk visus ir laikyk liežuvį už dantų. Geltoniukė vis dar tarška, o aš žiūrėdamas jai į akis linkčioju ir, stebėdamas, kaip juda jos lūpos, galvoju, kas yra po jos sijonu.
Supistai mielai išdulkinčiau ją kartelį. Nieko ypatinga, bet kūnas neblogas. Užpakalis figūringas, dailiai išlenktas. Laikausi vienos taisyklės: niekada nežiūrėk į židinio atbrailą, kai kurstai ugnį; tai yra mano moto ir aš jo laikausi. Taisyklės visur vienodos.
Atrodo, kad ji gali skaityti mano mintis, nes staiga parausta ir pažvelgia į laikrodį. – Ką gi, sako ji, – manau pats laikas tęsti…
Palauk dar vieną supistą minutę, kekšyte. Žaidimas tikriausiai dabar tik prasideda.
Lenoksas kalbasi su Amanda Dramond. Neabejotinai planuoja įlįsti į ją, purvinas pislius. Nors Lenokso pagaliukas, be abejo, vargu ko vertas. Dramond pastebi, kad aš spoksau į juos, ir nusisuka. Aš į ją taip pat įkiščiau, bent jau tam, kad užmuščiau šiek tiek laiko. Pavyzdžiui, tualete, jei tik rasčiau laisvą minutę tarp kryžiažodžio ir pertraukos. Lenoksas trina smiliumi savo snapą. Jis yra šaltakraujiškas kalės vaikas, bet juk visko nesukontroliuosi, o šis judesys išduoda, kad Lenis šiuo metu yra nervų kamuolys.
Taip, Lenoksai, tu kekšiau, tu dar sužinosi.
Mes grįžtame į salę. Klelas vaizduoja mielą šiknių, Gasas jam pritaria, o aš apsimetu pusgalviu. Patalpoje karšta ir mane pradeda šiek tiek pykinti bei krėsti drebulys. Viduriuose atsiranda šioks toks sunkumas. Nemalonus jausmas. Jaučiuosi taip, lyg manyje kažkas yra, tas kažkas auga ir stiprėja. Gal tai toks pat auglys, nuo kurio mirė mano mama. Mūsų šeimoje visi turi polinkį į tai. Bet ji buvo… Pradedu smarkiai prakaituoti, paskui kaip visuomet patiriu panikos priepuolį.
Šakės.
Užsikrušt.
Aš jums ne Besbis ar koks kitas nugeibėlis, nesugebantis suvaldyti streso. Šie šikniai niekuomet nieko nesužinos, niekada nieko nesupras, nes aš esu geriausias, šaunesnis už juos visus, stipresnis už visą tą supistą kompaniją kartu sudėjus.
Atsiprašau ir einu į šikinyčią. Mane purto drebulys, kalena dantys. Atsisėdu ant unitazo dangčio. Kaip niežti subinę. Reikia ją sterilizuoti: karštu vandeniu arba aštriu skausmu, tik taip atsikratysiu šito. Tualetinis popierius tam pakankamai šiurkštus. Supisti kekšiai! Kaip jie gali tikėtis, kad aš…
Kasausi kaip pamišęs, kol net akys pradeda ašaroti. Skausmas skatina susikaupti. Kvėpavimas pamažu lėtėja, skausmas slopsta. Pamėginu nuleisti į kumštį įsivaizduodamas apsinuoginusias tai siauraakę, tai Amandą Dramond, bet nieko neišeina. Reikėjo pasiimti su savimi žurnalą. Nežinau, kokia kekšytė buvo nufotografuota trečiame puslapyje; anksčiau nebuvau jos matęs.
Taip ir neapsiraminęs grįžtu. Visi sužiūra į mane.
– Nekaip atrodote, Briusai, sako Amanda Dramond, – ar gerai jaučiatės? Ar jums viskas gerai?
Geriausia gynyba – puolimas. Žvelgiu jai tiesiai į akis. – Jausčiausi daug geriau, jei žinočiau, ką čia veikiu. Kaip ir kiti mano kolegos, aš įtrauktas į nužudymo bylos tyrimą: mėginu išpainioti bylą, kuri susijusi su etninių mažumų atstovo nužudymu. Mane atitraukė nuo darbo, kad veltui praleisčiau laiką čia. Visa tai sakau tokiu tonu, kad Dramond aiškiai suprastų, jog jos aš tikrai nelaikau mūsų komandos nariu. – Atsakykite, jeigu galite, man štai į kokį klausimą: kas labiau prisidėtų prie rasinių santykių harmonijos – šis seminaras ar nusikaltimo atskleidimas? Trainiodamiesi čia, sesute, mes tikrai neišspręsime šios nužudymo bylos, sakau jai.
– Būtent, būtent! plodamas delnais sušunka Gasas ir keli vyrukai paseka jo pavyzdžiu. Piteris Inglisas sušvilpia.
Kiniukė visiškai sutrikusi. – Klausimo esmė nėra „taip arba kitaip“, mums rūpi abi šalys… sutrikusi sako ji, paskui šiek tiek energingiau priduria: – Visa tai aiškiai išdėstyta dokumente, kuris apibūdina mūsų veiklos strategiją.
Štai mes jau prakalbome apie strategiją apibūdinantį dokumentą? O aš susirūpinau, kada prie šito mėšlo prisikasime. Ką gi, kekšaite, dėkui tau, savo namų darbus aš paruošiau. – Džiaugiuosi, kad jūs tai paminėjote, nes tuomet galiu pacituoti ištrauką iš dokumento, kuris susijęs su šiuo aplinkraščiu. Cituoju: „Šiuolaikinėje organizacijoje, tokioje kaip policijos pajėgos, nėra šventųjų karvių. Viskas reikšminga, viskas yra prioritetas.“
– Būtent. Tas faktas, kad jūs esate čia, rodo, kas yra jūsų prioritetas, išdidžiai plyksteli mergiotė.
– Būtent, bet teisingas ir priešingas požiūris. Tas faktas, kad jūs esate čia, o ne ten, kur tiriama jaunuolio nužudymo byla, byloja, kad tai nėra prioritetas.
– Būtent, būtent! Šaukia Dougis Gilmanas. Vulgarokas tipas tas Dougis, bet tardyti moka. Vienas iš nedaugelio, kurie galėtų tapti grėsmingais priešininkais. Be to, nesiekia inspektoriaus posto. Gerbia hierarchiją.
– Mes visi taip galvojame, kriokteli Gasas.
Ne viskas vyksta pagal šių dviejų žiopliukių scenarijų, tai akivaizdu kaip šūdas ant jūsų pusbačių. Dienos gale jos atrodo kaip dvi kekšės, ant nugaros atidirbusios savo pamainą. Rimtai.
Irvine Welsh. Purvas. Iš anglų kalbos vertė Donatas Stačiokas/ Dzainas: Marija Mlinkauskaitė. Kitos knygos: 2010
Komentarai