Gudijos vienuoliktukas

Su visais Baltarusijoje praėjusiais metais išleistais albumais susipažinti turėjau progą, nes geriausius metų albumus – mūsų nuomone – paprašė išrinkti muzikos recenzijų portalas Experty.by. Pas kaimynus įprasta, kad pati grupė be jokių kaprizų visą naują albumą supakuoja ir padeda kuriame nors rusiškame mp3 bylų sandeliuke. Savo tinklapyje tada skelbiamos kelios vietos – parduotuvės, kioskai, dailės galerijos, kur tuo albumu prekiaujama CD pavidalu – jei kas netyčia norėtų paremti grupę.

Reikia pripažinti, kad nors Vilnių nuo Minsko skiria vos šimtas mylių, dominuojantys muzikos stiliai gerokai skiriasi. Pirmiausia, tokios aštraus roko grupės kaip Serum ar Eden ten būtų gerai žinomos, o jau kokie My Favourite Gun – absoliutūs favoritai. Daug dėmesio skiriama ir maištingiems, kartais net tiesmukai, be ironijos tekstams. Tai galime suprasti. Nemažai atlikėjų įkvėpimo ieško ir daugiau ar mažiau autentiškoje etninėje muzikoje.

Elektroninės muzikos, tiksliau alternatyvinės elektroninės muzikos kaip mūsų kritikų topuose – nėra. Kartais susidaro (klaidingas) įspūdis, kad kažkas supirko 90-ųjų pabaigoje čia naudotus instrumentus ir pardavė juos kaimynų popsininkams. Tie juos toliau naudoja. Tačiau kaip sakoma – auksas ir pelenuose žiba… Netgi galima pasakyti, kad kai kurie baltarusių deimaičiukai žiba ir ryškiau už mūsų grupes, žiba svarbiausia savo originalumu…. Net vienuolika man labiausiai per tuos rinkimus patikusių grupių šiandien ir norėčiau pristatyti.

Surikiavau juos abecėlės tvarka, todėl pristatymą pradėsiu nuo grupės Бан-Жвірба, kuri yra iš Gomelio miesto. Apie savo naują albumą Дагары нагамі (Aukštyn kojomis) rašo, kad „jame yra baltarusiškas stuburas ir europietiškas skambesys“, o taip pat dera „liaudies išmintis, populiarioji melodika ir rokinė energetika“. Na ir tegu dera, bent jau nenuobodu klausytis.

Grupė Дзецідзяцей, kažkada žinoma ir rusišku vardu DetiDetey įrodė, kad paprastume – jėga. Kolektyvo lyderė, žinoma vietos aktorė Ana Chitrik (Ганна Хітрык) pernykštį savo albumą įdainavo gudų kalba, o pavadino rusiškai – „Рух“ („Judėjimas“). Skamba, tarsi geriausia mūsų minimalistinio indie grupė Zima būtų nenutraukusi veiklos, o surengusi idealų akustinio rokenrolo spektaklį. Beje, kol rašėme šią recenziją, patys DetiDetei ne tik sėkmingai įvykdė albumo pristatymus, bet ir paskelbė baigiantys egzistavimą. Po to Chitrik tapo mama, o dabar praktiškai tie patys muzikantai sudaro jau naują projektą «S°unduk». Va kaip būna…

Kitas kolektyvas – ne naujas. Кpасные звезды buvo aktyvūs 90-ųjų pradžioje. Galbūt todėl jų albumas Скользящие Сквозь Времена (Šliaužiantys per laikus“) tuos laikus ir primena. Jei aš būčiau kultinio rusų filmo „Assa“ platintojas, tai į jo perleidimo blue ray formatu proga vykstantį pristatymą tikrai pasikviesčiau „Raudonąsias žvaigždes“ ir jos nuostabiai atliktų bet kurį jo garso takelio kūrinį, įskaitant magiškąją „VVS“… Žemiau matote archyvinį grupės įrašą.

Toliau prasideda tikros įdomybės. Projektas Кассиопея ir jo albumas Стивен Кинг и мы. Kasiopėja iš tikrųjų nejokia ne Etiopijos karalienė ir ne išprotėjusi vokalistė, o patyrusių muzikantų Либерзон, Черепко-Самохвалов ir Соколов trio. Koncertuose jie prisistatinėja kaip Kačiukas, Ožiukas ir Bitutė Maja. Grupės muzika paprastutė, bet tekstai skamba taip, lyg būtų jie didžiausi Maskvos pižonai. Kitaip sakant, tarsi kokioje šmaikščioje apysakoje, kur 30-metis firmos vadovas darbo vietoje apsivalgė narkotikų ir prisipirkęs iliustruotų fantastikos knygelių, dabar jas varto. Yra albume ir rimtai skambančių eilių, apie Puškiną arba apie mirtį. Rusiškai viename forume gerai apibendrinta – „махровый, местами смешной бред“.

Мох “Миллиард желтых птиц” – va čia tai įdomu, ir tikrai papuoštų kokį nors vasaros festivalį, kokio nors „Satta Outside“ scenukę – ir tiktų tenais bet kuriuo paros metu. Etiketės at šito albumo užklijuotą aiški– chillwave. Realybėje šio hipnotiško pop kūrėjas vadinasi Стереочувак, o karjerą jis pradėjo grupėje Солнцецветы. Su bet kokiu liaudiškumu ar „pesniariškumu“ šis albumas neturi, ir tai labai gerai. Jei kažkas ir vežė senuosius instrumentus į Rytus, tai šitam vaikinui jų niekas nenuvežė, ir turi jis viską naują ir šviežią. Tiesiog lo fi vardan lo fi , o ne apsimetinėjimo lo fi.

Yellow Brick Road mūsų šalies klausytojams jau prisistatė ne kartą ir visaip sėkmingai. Tiksliau sakant – gal greičiau taip vadinamai indiscenai , bet tai nesvarbu. Honeymoon tai antrasis grupės albumas, ir faktiškai tai yra žingsnis nuo „Fender“ stiliaus prie „Les Paul“ stiliaus. Arba nebijojimas prisipažinti, kad Led Zeppelin veža labiau. Pasaulio pop muzikos istorijoje yra daug pavyzdžių, kaip baigėsi tokie bandymai „nuo 60ųjų revivalo prie 70ųjų revivalo arba pabūdi ledzapais“, kurie grupėms atnešdavo pašaipą ir karjeros pabaigą (neišskiriant netgi Stone Roses). Tačiau šioje vietoje, manau Yellow Brick Road ryžtas pasiteisino, klausyti įdomu ir pirmą kartą, ir vėliau. Nes pagal naujųjų gitarų klasę grupė stipri ne tik savo šalies, bet ir Rytų Vidurio Europos kontekste.

Rahis ir jų diskelis “Сшытак з тэкстамі ў малюнках” („Sąsiuvinys su tekstais vaikams“) atidainuotas baltarusių kalba, mane papirko nuoširdumu. Ant albumo viršelio – trijų litrų stiklainis, į kurį sumestas senas „Siemens“ telefonas – tokių nebegamina, raudonas Londono autobuso modeliukas – turbūt svajonė apie kelionę, nubrūžinti „kauliukai“… Kažko aš čia daugiau apie viršelį, ne apie muziką ir tekstus. Berods, grupė jau grojusi ir Lietuvoje, su grupe Arbata… Tai va, tai ir mūsų studentiškos grupės į savo arbatą galėtų įvarvinti po taurelę slaviško paprastumo. O jei tai išdainuojama dar dviem balsais, tai tik geriau.

Pabaigoje artėjame prie to, ko dar neturime, bet gal ir turėsime. The Silicon „Desert Storm“ ir kambarys pakvipo nežinia iš kokios spintos iššokusiu senelio brolio stileivos skeletu. Surfas gyvas, vaikinai ir merginos, ir ant albumo viršelio ošia jūra (kad prie jos nėra priėjimo čia nejuokausime, nesvarbu). The Shadows! Papildomas balas – muzikos negadina vokalas. Ir visai “Facebook” kartai, besižavinčiais “sovietinių stiliagų” laikų prisiminimais, nuotrupomis, teksto nuotrūpa ar sakso nata, čia visa pramoga sudėta, apgrota gitara ir supakuota vienoje vietoje – “Bandcamp” peidže!

O štai visai jauna grupė The Stampletons, kurios albumas pavadintas nesudėtingai The Stampletons tikrai nudžiugins širvintiškius The Indepedent. Ne jūs vieni The Who klausėt! Jei rimtai, tai pas musiškius ir šukuosenos geresnės, ir ritminė sekcija geriau groja… Bet kokiu atveju „Vaikų iš Amerikos viešbučio“ laikai sugrįžta, ir manau šis bigbytas jų senelius tikrai pradžiugintu.

Antra charakteringa žymė mūsų kaimynų muzikoje – tai gilus „folko“ rėžis. Kažkas ir jiems pasakė, ar net sakyt nereikėjo, kad originalumo reikia ieškoti savyje, ir jie jo ieško. Kartais gaunasi kičas, kartais tiksliniai patriotiniai projektai kaip N.R.M. (dabar jau buvusio) vokalisto Liavono Volskio perdainuotos gudų trubadūrų dainos (tarp kurių, yra beje ir tokios kaip „Заснаваньне Вільні. 1322 г.“).

Autentiškiausias iš jų mums pasirodė projekto Testamentum Terrae darbas Angleza – vien dėl to, kad ten galima išgirsti ir senosios muzikos ansamblio valdomą дуды – gudišką atsaką Labanoro dūdai. Šalia daugelis kritikų stato ir projekto Hvarna albumą Koła Viartańniaŭ. Jis atrodo, kapsto dar giliau – autentiškoje krivičių muzikoje, bet aš girdžiu per daug Deep Forest. Bet kokiu atveju, manau, „Mėnuo Juodaragiui“ labai tiktai abu, bent jau pagal muzikinę liniją.

Tai va, turėjo būti dešimtukas, o gavosi visas vienuoliktukas. O dar specialaus paminėjimo nusipelnė grupės, kurias buvo labai sunku vertinti – konkurentų Baltarusijoje jos neturi, tačiau bendrame kontekste viską keičia kalbos barjeras. Už autentiško hip hopo kūrimą pas kaimynus pagyrų nusipelnė PANaNieba “На Балоце“, fanko ritmu pianiną kirkinoPavel Arakelian & The Outsiders, o visiškai iškrentantį iš lentynos gryno bliuzo albumą Drifting Among The Crowd įrašė Gomelio bardas Aleksandras Cyganokas (Александр Цыганок).

Tai tiek įspūdžių iš egzotiškų Rytų, už keliasdešimt kilometrų nuo mūsų!