Tie, kas jau spėjo atrasti ir patyrinėti kosminėmis svajonėmis alsuojantį debiutinį kolektyvo mmpsuf albumą Expeditors, žino, kad nesusižavėti futuristiškai jaukiomis jo melodijomis ir sodriu Eglės Sirvydytės balsu išties sudėtinga. Kartu su Egle ypatinguosius mmpsuf garsus kuria dar du ekspeditoriai – prAnza ir Aivaras Ruzgas. Būtent Aivaras apsiėmė Ore.lt papasakoti šiek tiek daugiau apie Expeditors, įkvėpimą, pasiekimus, uosius ir kitus reikalus.
Nuo ko jūs visi trys pradėjote savo muzikinius bandymus? Kokie kūriniai, žmonės ar reiškiniai jus įkvėpė? Kaip tie įkvėpimo šaltiniai laikui bėgant kito?
Iš pradžių kūryba buvo tarsi reprodukcija – saviraiška, paremta gyvenimo reiškinių atliepimu, savo forma primenanti antifikciją, apsiribojant semplavimu, garso įrašymu ar apdirbimu ir primityviu rankų darbu kokiame nors tracker’yje. Tuomet kūrybos akstinas buvo pats procesas, pasitenkinimas atrandant sąskambį, jį sugebant užfiksuoti ir pažaboti.
Vėliau muzikinė raiška priartėjo prie metafikcijos, tai tapo ištisų istorijų apie neegzistuojančius fantomus kūrimas. Tai iki šiol neišsemiama forma, tereikalaujanti atpalaiduotos vaizduotės, privengiant išmintų vieškelių, o procese – daugiau erdvės atsitiktinumui, klaidoms, randomizacijai (šiek tiek programuotai), daugiau gyvo grojimo (klavišiniais ar gitara). Taip gaunasi itin gyvi kūriniai, nors aiškios struktūros, bet kiekvieną kartą vis kitaip pasišiaušę ar besielgiantys. Tad šiuo metu akstinas yra džiaugtis tuo gaivalu, kūrinio gyvenimu ir klaidžiojimu. Mieliausios ir brangiausios gyvenime klaidos.
Jei reikėtų pasirinkti vieną savo pasiekimą muzikoje, kuriuo didžiuotumeis labiausiai, kas tai būtų?
„Pasiekimai muzikoj“ – skamba juokingai, visai kaip “pasiekimai meilėj” – juk tai ne darbovietė. Kiekvienais metais sukuriu aibę projektų, eskizų, ir išbaigtų, ir nesibaigiančių kūrinių – galbūt į juos įmanoma pažvelgt kaip į savotiškus pasiekimus. Turiu metų favoritus, pvz., visų 2010-ųjų favoritas – mmpsuf „Space too small“ – jo klausant kiekvieną kartą manyje gimsta lėėėėtas sprogimas po kojomis, išpurtantis iš pasaulio balasto.
Kai kas (daugiausia tie, kurie klauso radijo ir žiūri televizorių) sako, kad lietuvių muzika merdi. Kurie iš jūsų kolegų, tavo manymu, yra labiausiai verti pagarbos ir už ką?
Nežiūriu TV ir neklausau radijo – argi iš tiesų vyrauja toks požiūris, kad merdi lietuviška muzika? Jei taip, galbūt tai vangi asmeninė TV žiūrovų ir radijo klausytojų projekcija? Gal tai kokybinis medijos pjūvis? Nepaisant to, kokią lietuviškos muzikos versiją pateikia TV ir radijas, muzikos šaltinių yra nesuskaičiuojamas kiekis, o ir cirkuliuoja ji šviesos greičiu, tereikia išleisti ir įjungti savo antenas.
Kai Vilniuje rengiama Gatvės muzikos diena, gi išbėgi į miestą, išgirsti pačią įvairiausią muziką ir supranti, kad išklausyti viso prikurto paveldo jau yra fiziškai neįmanoma! Lietuvos muzikinis landšaftas yra itin įvairus – turime ir stebuklingų kompozitorių (pvz., Albertas Navickas), ir grupių. TV-žiūrovą-radijo-klausytoją, matyt, klaidina tai, kad šie kūrėjai ar susivienijimai Lietuvoje taip ir nėra išleidę savo „albumų“ CD pavidalu: Fusedmarc, M.I.R., Left I Right, Spooky Campfire Stories, jau norėjau sakyti InSearch, bet jie išleido… Lietuvoje yra marios žmonių, kuriančių muziką, ir visi jie verti epo!
Apie ką pasakoja albumas Expeditors? Ar jame yra kažkas, ko klausytojui šiukštu negalima pražiopsoti?
Naratyvo esmė perteikta dedikacijoje („visiems gyviesiems kosmoso ekspeditoriams, kuriems nebuvo leista mesti по-морскому, atminti”, – aut. past.), o „Human-un-kind“ bei „Space too small“ yra tos dvi ašys, apie kurias sukasi visas darbas.
„Human-un-kind“ – nuoširdi kontempliacija apie žmogaus santykį su gyvūnais, pradedant didžiulėmis beširdėmis maisto ir daiktų industrijomis (žmogus – analogiškas gyvūnas industrijos skerdykloj), baigiant gyvūnų armijomis, išsiųstomis į kosmosą, didžiulėmis varlių centrifugomis, orbituojančiomis aplink Žemę misijoms be ordinų.
Ši beveik romantiška viso ko pusė yra ir žiauriausia tam tikra prasme – visas romantizmas dingsta, kai pagalvoji apie save išmestą į atvirą erdvę su ekspedicija, kurios tau neduota suprasti. Taip prieiname „Space too small“. Ekspeditoriai palieka savo dėžutes, tuščiomis išvyksta iš savo erdvių, per ausinukus ir ausis katapultuojasi skirtingomis kryptimis, visi skirtingais tikslais, tačiau visi, nes taip reikia.
O pražiopsoti negalima Eglės balso, vat ką aš pasakysiu!
Ką planuojate ateičiai?
Pasodinti ąžuolą Borgesui, kaštoną Pavičiui ir uosį mmpsuf‘ams.
Ar artimiausiu metu gerbėjai galės jus išgirsti ir pamatyti? Jei taip, kur ir kada?
Mes tikrai nesislapstom, galimybių išgirsti ir pamatyti yra visada. Galbūt online, galbūt kur nors tarp medžių vasariniame festivalyje. Pakartosiu Eglės mintį – tegul žinios sklinda iš lūpų į lūpas, bučiuojantis.
Jei praleidau kokį nors esminį dalyką, kuriuo norėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais ir savo klausytojais, koks jis?
Jis pats svarbiausias ir pats gražiausias, jį paliekame ir juo dalinamės, tačiau žodžiu neįvardijant, kad žalčiai to ant uodegų neišsineštų.
Foto: Gintaras Jonaitis ir Darius Jurevičius
Komentarai