Senokai pastebėjau, kad Lietuvą su kai kuriais pasaulio kraštais sieja sunkiai paaiškinami nebylios tarpusavio pagarbos santykiai. Pavyzdžiui, su Tuva. Žinia, niekas ten nevyksta su diplomatinėmis misijomis ir valstybiniais vizitais, tačiau, žiūrėk, atkeliaus Tuvos glūdumų grojikai į kokį nors folkloro festivalį – tuoj visi bėga jų pasiklausyti. Iš kitų planetų nusileis šaunioji Sainkho Namtchylak – o jos jau laukia pilnutėlė Filharmonija. Nieko keista, kad ir per kvarteto Huun Huur Tu koncertą Kotrynos bažnyčia buvo kimšte prikimšta.
Nežinau, kokios šių simpatinių ryšių priežastys. Gal tas giluminis gamtos pojūtis ir žalsvai pilkas kraštovaizdžių grožis mus jungia? Šiaip ar taip, Tuvos grojikai paprastai būna savo amato meistrai, kurių neprošal paklausyti vien dėl bendro išsilavinimo. Nors ir ištikimi savo krašto muzikinei tradicijai, jie yra labai lankstūs, lengvai leidžiasi į eksperimentus. Štai ir Huun Huur Tu griežė ir su Zappa, ir su „Cronos“ kvartetu.
O kuo Huun Huur Tu patraukė mane? Iš pradžių maniau, kad labiausiai man imponuoja subtili melodika, g6rojimo ritmingumas ir tikslumas minimaliomis sąnaudomis. Stveria Tuvos grojikas pagalį su viena styga ir griežia sau – argi ne smagu! Tačiau koncerte netikėtai gavau visai ką kita. Senoviniai kvarteto instrumentai iš tiesų, sakytum, primityvūs ir minimalūs: būgnas, dūdelė, pora strykinių-styginių (įskaitant akustinę gitarą). Tačiau nuo pat pirmos giesmės užgriuvo toks garsų margumynas ir didybė, kokią galėtų sukurti nebent orkestras su didžiuoju choru. Klausiau, rymojau ir mąsčiau, kokia ištaiginga ta Tuvos muzika, koks erdvus jos skambesys. Gergždžiantys balsai su švilpiniuojančiomis obertonų dūdelėmis viliote viliojo įžengti į neaprėpiamą Huun Huur Tu muzikos peizažą, kur prunkščia Prževalskio arkliukai, visokiausiais balsais gieda paukščiai ir čiurlena upės.
Čia norom nenorom teks pamoralizuoti ir leistis į palyginimus. Va išeina į sceną paskutiniais elektronikos laimėjimais ginkluotas asmuo, ir ką girdime? Ogi nuobodžią ir skurdžią trijų garsų kombinaciją, sukurptą vis pagal tą pačią formulę, kurią kadais sau išvedžiau po įvairiausių šiuolaikinės elektronikos renginių. Šventoji el. triada – kukurūzų spragsėjimas, lašinukų spirgėjimas ir karštų aliejaus lašelių čirškimas.
Beje, naujasis elektroninis Huun Huur Tu albumas Eternal (prodiuseris Carmen Rizzo) per daug manęs nesužavėjo. Grupės muzika čia paversta banaloka dvasine relaksacine elektronika – kažką panašaus gali išgirsti kokio nors SPA centro infraraudonųjų spindulių pirtyje. Tiesa, būtent šiame albume skamba Vilniaus publiką pakerėjusios, šilčiausių aplodismentų sulaukusios įstabios dainos „Mother Taiga“ ir „Saryglarlar Maiden“.
Prie prašmatnaus skambesio, matyt, prisidėjo ir bažnyčios skliautų akustika. Apskritai koncerto anturažas buvo gan fantasmagoriškas. Ant pakylos pūpsojo keturių muzikantų figūrėlės šilkiniais chalatais. Aplinkui – šventųjų statulos išskėstomis rankomis. Lyg skeryčiotų sutrikusios, lyg svetingai ketintų apglėbti tuos kukliai išdidžius tolimo krašto karaliukus. O kai statulas nutvieksdavo kiek nepadorus purpurinis apšvietimas, nejučiomis leisdavausi į fantazijas apie Fellinio filmo „Džuljeta ir dvasios“ buduarus…
Na, o koncerto rengėjai „Gera muzika gyvai“ ir toliau ties kosminius world muzikos kelius. Netolimoje ateityje jų dėka į Lietuvą atvyks pasaulio muzikos pasiuntiniai iš Senegalo, Ispanijos ir Malio.
Komentarai