Pagaliau atšilo dienos, sužaliavo žolė ir pražydo medžiai. Besimėgaudamas saulėtu vakaru lindau į Forum Palace, Galaxy užtemdytą salę pasiklausyti Recoil ir Architect elektroninių pasirodymų.
Netrukus savo aparatus užgulė vokietis Architect. Po šiuo pseudonimu slepiasi Daniel Myer, kuris apsėdęs ne vieną kėdę. Lydėdamas Recoil jis Vilniuje pasirodo jau trečiąjį kartą ir kiekvieną kartą vis su kitu projektu- ne taip seniai triukšmavo su gotų pamėgtais Covenant, o dar prieš kelis metus su šaltaisiais Diary of Dreams. Ir šį vakarą girdėjom šaltos gerdžiančios EBM elektronikos, tačiau nuotaiką, kurią kūrė architektas pulsavo ir pozityvumą, įliedamas IDM ir ambient, atmosfera tai rimo tai kaito ir vertė mano kūną susitraukinėti pagal skoningai parinktus semplus ir ritmus. Akys atskirai keliavo raudonai baltom vizualizacijom primenančiom sovietinę Vilniaus architektūrą, tačiau grečiausiai tai rytų Berlyno vaizdai suklaidino. Muzikinis atlikimas buvo įvairus, Architect ir padainavo ir su neofolkiniu užsidegimu pamušė būgną.
Greit pamiršau už sienų žydintį Vilniaus pavasarį ir nukeliavau mintimis į kokį Leipcigo Wave Gotik Treffen, kur juodi jaunuoliai panašiai bet tikiuosi daug aktyviau pasiners į garsų ir vaizdų architektūrą. Tenai Architect kartu su Recoil irgi pasirodys ir gausesniai miniai, nei saujelė čia susirinkusiųjų. Pabaigai nuskambėjo keli remiksai (dažnai pasirodydavo naujojo albumo pavadinimas, tarsi kviečiantis šūkis – consume adapt create, angl.- vartok, adaptuok, kurk), tarp jų Kraftwerk, dar gal kieno ir žinoma Depeche Mode, neslėpkime, kas susirinko į buvusio Depeche Mode nario Alan Wilder pasirodymą, kurio skoniu ir pasirinkimu renkantis apšildantį muzikantą likau daugiau negu patenkintas.
Kalbant apie klausytojus iškeitusius šiltą vakarą į šaltus dūžius, tik vienas kitas buvo ne juodai apsirengęs, o DM raidės mirgėjo tikrai daug kur. Pasirodo jų buvo daugiau nei linguojančių prie scenos, nes kai ant scenos užlipo Alan Wilder ir šypsodamasis pamojo ranka (lyg smauglys Ka beždžionėms filmuke apie Mauglį) prisirinko smarkiau apšilusi publika, matyt paragavę kažko užtikrinčiau svaiginančio už muziką. Legendiniam ir šiltai bendraujančiam Alan Wilder talkino Paul Kendall dirbęs su daugeliu Mute records iškeltų žvaigždžių, atradęs riešų ir pirštų šokį ir iš išvaizdos ir amžiaus kiek primenantis Dovydą Bluvšteiną. Ne tik narių prie pultų buvo daugiau, bet ir garso daugiau ir vizualizacijos įvairesnės, taigi ir dėmesio headlaineriai susilaukė daugiau.
Apie vizualizacijas galima daug kalbėti, nes jos mano galva buvo stiprioji pasiordymo dalis. Kelias nuotraukas įmečiau po apžvalga, tačiau buvo liaudies kuri jas ištisai filmavo. Tai labiau priminė trumpametražių filmų naktį, nes kiekvienas kūrinys turėjo savitą, priderintą ir originalų “vaizdo klipą”: H.R. Gigerio kūryba papuoštas seksualusis Recoil “Want”, džiazinio Golden Gate Quartet “Jezebel” kažkelinta versija buvo iliustruota kryžiais ir vienuoliškais kapišonais, taip pat buvo ir mėnulių ir šunų ir kareivių ir senovinės estetikos, striptizo klubo atmosfera, užsibaigusi jo žiūrovų “sukiaulėjimu” (kaip pamokoma!), ekologinė tema atvaizduota gan originaliai kaitaliojant rūkstančių kaminų ir moters kūnu besiliejantį pieną. Visa tai traukiančiai akį sukūrė Igor Dvorsky.
Pati Recoil muzika labiau priminė šokių vakarėlį nei tuos ankstyvuosius Recoil, apie kurių albumą „Bloodline“ teko girdėtį tokią istoriją, kad apsauginis klausė jo per naktį ir įsigąsdino ne ką mažiau nei žiūrėdamas siaubo filmą. Kažkada Alanas Wilderis dėjęs pamatus DM garsui ir mažiau populiariai Recoil sintetikai šiandien šypsojosi nuo pulto, retkarčiais išgerdavo alaus ir diktavo nerūpestingą madą daryti šou kojoms drąsindamas tingius lietuvius prisijungti ir šokti pagal naujuosius ritmus ir ankstyvuosius Recoil ir DM semplus. Taip Wilderis pristatė visų ankstesnių albumų rinktinę albumu „Selected“ (kaip „the best of“ bet įdomiau, ane? Kiek galima eksperimentuoti ir būti nelabai populiariu?). Iki skausmo daugeliui pažįstami DM kūrinių garsai sukeldavo publikos ovacijas ir akivaizdų pagyvėjimą, o bendras bytas nedaug skyrėsi nuo šokių muzikos, sakyčiau panašiais rūbais apvilkti intelektualesni ir įvairesni balsai.
Recoil visada garsėjo sugebėjimu vokalistais „pasikviesti“ tokias žvaigždes kaip Diamanda Galas, Moby, Douglas McCarthy iš Nitzer Ebb ir kt. O kam apsiriboti savim (Alan Wilder ir nedainuoja) ar netgi Dave Gahan? Sprendimas kadaise novatoriškas, tačiau šiandien reikia kažko daugiau. Galbūt pajudinti visus rodant gražius filmukus? O kad ir taip, kuo daugiau žmonių šoks pagal tokią muziką, tuo laimingesnis aš būsiu, bet mano emocijas ir kaulus kažkaip Architect labiau išjudino. Nepaisant mano dvejonių, Alanas Wilderis net porą kartų (po pasirodymo ir po biso) ėjo ranka rankon paliesti savo gerbėjų, o vėliau tikriausiai prisijungė prie DM fanų klubo organizuoto afterio, lietuviškai „dūzgėmis“ vadintino. Ten nepatraukiau, o grįžau į dar vis saulėtą vakarą akomponuojamą nesusintetinto saulėlydžio.
Komentarai