Po performanso “nunu” premjeros pakalbinau Gabrielę Labanauskaitę (G), Žygimantą Kudirką (Ž) ir Darių Jurevičių (D) apie jų naują projektą ir kūrybą. Artimiausiu metu juos galėsite išvysti penktadienį Druskininkuose, festivalio “Druskomanija” metu.
Sveiki, Gabriele ir Dariau, Žygio kolkas nėra, bet kai ateis tai prisijungs iškart gyvai prie interviu. Kokie jūsų kūrybiniai slapyvardžiai?
G: Darius internete, poezijos slemuose, fotografijos pasaulyje yra žinomas pseudonimu Zaizras. Aš, Gabrielė Labanauskaitė, tačiau internete naudoju GaL pseudonimą – kad ir savo
dramaturgijos puslapyje galdrama.lt. O šiaip visada gerai turėti kažkokį trumpinį ne tik
kaip nuorodą ar galimybę būti kitu asmeniu, kūrybiniu savo pačios prototipu, bet ir
palengvinti ilgai ištariamo vardo bei pavardės grandinėlę.
D: Žygis „nunu“ projekte yra Žygimantas Mesijus Kudirka, poezijos sleme Kudirka, o
muzikinėje veikloje MC Messiah
Kas yra „nunu“?
D: Tai dirigento lazdelės vingis ore.
G: Be to, gali būti kaip priežodis raginant: „nunu!“ arba reakcija „nu-nu…“
Tai čia reikšmė, o kaip formatas ar tai – performansas?
G: Tai – atliekamosios poezijos performansas, apimantis daug laukų – tiek garsinės, tiek
audiovizualinės poezijos sferą ir dar daugybę kitų stilių, bent trumpam blykstelėjusių
šiame „nunu“ pasirodyme.
Prisijungia Žygimantas Mesijas Kudirka
Ž:Sveiki, klausytojai!
Man panašus jūsų performansas į poetinį slemą.
D: išraiškos forma panaši, bet nėra rungtyniavimo.
Ž: Prieštaraučiau – tai nėra visai slemas, yra tik užuomina į tai, kaip netipinės poezijos.
O kas yra tada poetinis slemas? Kaip jį trumpai apibrėžtumėt žmogui niekados negirdėjusio apie tai?
Ž: Slemas – tai ekspresyvi vieno žmogaus savos kūrybos poezija be jokių priemonių, savo
tekstų atlikimas. Kita vertus, kaip ir slemą, “nunu” galima išgirsti tik gyvai, o ne
perskaityti.
G: Būtent – jokių pagalbinių priemonių – muzikos, vaizdo projekcijų ir pan. Be to,
slemas man labiau asocijuojasi su gatvės poezija ir amerikietiškąja tradicija, specifiniu
atlikimo stiliumi ir t.t.
Pastebėjau jūsų diktuojamą tendenciją poetinį slemą iš individualių varžytuvių
perkelti į kolektyvinį performanso lygmenį.
G: Oho – dešimt balų už pastabą!
Ar tai yra tendencinga? Galbūt yra kažkoks slaptas konspiracinis planas?
G: Taip, yra konspiracinis planas. Tai – noras kurti, ieškoti naujų poezijos kūrybos ir
išraiškos formų. Taip pat svarbu, kad esame geri draugai ir bendraminčiai. Juokaujant
galima būtų sakyti: esame bendražygiai, bendradariai ir bendralabiai.
„Tamsūs Mėsmalės Kėslai“ man paliko labai didelį įspūdį, ką apie šį projektą galite
pasakyti po laiko? Kaip jį pasitiko žiūrovai?
Ž: Tai buvo labai organiškas projektas. Žiūrovai, jei buvo jame tik kartą, tai ir matė tik tą
versiją. Su kiekvienu performansu jis kerojo, keitėsi tiek tekstas, tiek raiškos formos,
įtraukėme daugiau žmonių – tai ir buvo jo augimas, evoliucija.
Ar bus dar kartojimas?
Ž: Mes oficialiai kaip ir užbaigėm jį. Jau buvo noras kitą performansą kurt, bet čia priėjo
Gabrielė su savo konspiraciniais planais, ir mes kaipmat užšaldėm pradėtus darbus. Štai
čia išplaukė „nunu“. Mėsmalės tekstai dar nesudūlėjo, nelaikome performanso morališkai
pasenusiu. Paskutinis pasirodymas buvo Kably, bet mes nepasiskelbėm kad jis paskutinis,
nenaudojam šitų dramatiško-išėjimo ir dramatiško-sugrįžimo triukų, tiesiog kuriam
naujus performansus.
http://www.youtube.com/watch?v=XhcEOcWF344
Su “Nunu” dalyvaujate poezijos pavasaryje. Kaip reaguoja senoji poetų kartą į jūsų
„šou“?
D: jie nematė iš tikrųjų, nes tik vakar vėlai vakare pasirodėm, bet gavom pastabėlių iš
jaunosios kartos.
Ž: „Nunu“ projekte visai nenaudojame muzikos. Kai yra kažkokie muzikiniai garsai, yra
žymiai lengviau klausytoją papirkti. „nunu“ reikalauja didesnės žiūrovo koncentracijos.
D: „Nunu“ video vaizdas labiau dokumentinis, minimaliai apdorotas, personažai realūs iš
gatvės.
Ž: Diriguoja atsitiktiniai žmonės sutikti gatvėjė ir mes patys , tiesiog važiavom dviračiais
ir ieškojom personažų.
D: Va Rožytę Pilies gatvėj sutikom, poetą Montę – ant Vilnelės tilto, ir kitus, visai
nepažįstamus žmones prikalbinome.
Ar visi užkalbinti sutiko diriguoti, ar buvo atsisakiusių?
D: atsisakiusiųjų beveik nebuvo
Ž: Bet kai kuriem reikėjo litą duot kad nusifilmuotų.
D: Vaikai, kurie su pagaliais dirigavo, dviejų litų užsiprašė.
G: Pasidalino jie po litą, ir klausia mūsų: Ką dabar gali nusipirkti už litą? Egzistencinis
klausimas.
Dalyvausite ir Druskomanijos festivalyje, bet juk tai grynai muzikinis reiškinys, ar ne? Jūs tenai turbūt būsite vieninteliai „poetai“?
D: Mačiau programoje dar vieną audiovizualinės poezijos atlikėją.
G: Nunu, kas toks?
D: Ne „nunu“, bet kažkoks užsienietis. Kaip tik programoje akcentuota, kad
„Druskomanija“ nėra vien muzikinis reiškinys, skirtingų stilių ir krypčių atlikėjų begalės.
Ž: Kaip Tundra turi live sceną, kaip ir Sūpynės nėra vien minimal techno festivalis –
gerai, kad visi taip plečia savo auditorijų akiračius.
Gal dar kokiam festivalyje dalyvausite?
D: yra sąrašiukas, į Kauną kviečia, bet ne spaudai kol kas.
Iš ko sėmėtės įkvėpimo mokydamiesi diriguoti? Galbūt konsultavo kas, juk to
mokomasi ilgus metus? Kokios dirigavimo poetams subtilybės?
Ž: Viskas nuo to ir prasidėjo, kad mes nubraukėm tuos ilgus metus vargo dirigavimo
mokslų ir išradom savo dirigavimą. Tai truko kurį laiką, nes sugalvojome visą ženklų
kodą, ženklų yra keliolika, kiekvienas turi kažkokį efektą, veikiantį eilėraščio
pasakojimą.
Nunu, pavyzdžiui, kokie yra ženklai?
D: Šnabždėjimas, garso tono kilimas-leidimasis, eilėraščio eilutės ar žodžio užciklinimas –
va toks (spragteli)
Ž: …o užsisukęs dirigentas skaitovams reiškia kalbėti užčiaupta burna ir t.t. Kiekvienas
kūrinys yra kaip muzikinis gabalas. Vieni visiškai priklauso nuo dirigento. Vienam
atlikėjui – vienos rankos gestai ir šis stebi rankos paliepimus. O yra kūrinių, kur
dirigavimas yra tik orientacinis.
Kaip vyko kūrybinis procesas ir kaip jis buvo organizuojamas? Tekstai negirdėti, taigi visiškai nauji? Kas jų autorius?
G: Kiekvienas mūsų susitikimas turėjo temą, pagal tą temą mes sukurdavom po vieną ar
kelis eilėraščius. Kartais rašėmė siurealistiniu, automatiniu rašymo principu kai kažkas iš
mūsų parašo vieną eilutę, užlenkia popieriaus lapą ir jį duoda kitam rašyti savo eilutę.
Taigi, tokiu atveju, nežinai, kas parašyta anksčiau, o tik viską atvertęs turi tokį keistą
darinį. O dirigavimas yra koceptualus sprendimas, apvienijantis visus skirtingus kūrybos
etapus, skirtingas temas ir skirtingas performatyvumo bei teksto variacijas.
Ž: Kaip kiekvienas tekstas skiriasi savo atlikimo mechanika, taip ir kūrybinis procesas
skirtingas. Save įstatydavom į rėmus, kuriuose sukomės. Tarsi „apribotas rašymas”.
D: Pvz., užduotys buvo tokios – „12 žodžių“, „ nuogirdos“, „kivirčas“ ir panašiai. Rašėm
kartu įvairiose vietose . Tad kiekvienai temai turėdavom bent po tris tekstus.
Ž: Kai kuriuos sujungėm ir skaitėm visus tris kaip lydinį. Nors visi tekstai nauji ir
autoriniai, bet kai kur išsitrynė autorystės ir tam tikrų tekstų jau patys nebesugebam
atgamint – kas kurią eilutę rašė. Viską rašydavom visi trys vienoje vietoje ir realiu laiku.
Kiek užtruko visas kūrybinis procesas?
D: Tris-keturis mėnesius. Žiemą, rodos, pradėjom.
G: Procesas – plati sąvoka, nes jis prasideda nuo minčių, kalbėjimo, galvojimo apie tai, po
to seka rašymas, repeticijos, viešas atlikimas. Ir tai dar toli gražu ne proceso pabaiga. Šis
mūsų pokalbis irgi yra proceso dalis.
Ar svaigalai ir visokie narkotikai padeda ar trukdo kūrybiniame procese?
D: Reiks pabandyt parašyt. (juokiasi) Alaus išgerdavom po taurę, kitą, kultūringai. Ir
neišeidavo daug gerti tų svaigiųjų gėrimų, nes mūsų visų transporto priemonės yra …
ratai. (visi juokiasi)
Tai apie narkotikus jau nebeklausiu…
Ž: Dariau, atrodo kad teisiniesi ir dangstai viską alumi (vėl juokiasi)
Gabrielę ir Žygį matome ant dviračių ir projekcijoje ir gyvenime. O Kudirka su
Darium netgi ant scenos kartu nelipa be dvi-račio draugo. Kas jums trims yra
dviratis?
Ž: Man visų pirma – tai visiška buitis, kasdienybė. Aš mėgaujuosi, bet neromantizuoju.
Jis suaugęs su manimi ir manau, kad dėl jo galbūt aš taip ir nepajusiu gyvenimo
malonumo vairuoti automobilį. Aš jau taip susigyvenau – neturiu teisų ir esu tik kašio
aikštelėj apvažiavęs ratelį.
D: O aš romantizuoju, gal dėl to, kad ir mašiną vairuoju. Važinėju į darbą su mašina, o
dviratis yra visiška „relax“ forma, smagu juo riedėti, ypač tokiomis vietelėmis kaip
pajūry esantys dviračių takai.
Ž: Aš traukiniu nusivežu dviratį ir važinėju tarp Klaipėdos ir Nidos.
G: Dviratis yra mano kojos, kurios nukelia į ekstremalias situacijas kiekvieną dieną. Kaip
matote, dar esu gyva, bet vairuotojus tai tikrai vedu iš kantrybės. Tačiau po važinėjimo
dviračiu Niujorke, margintame bent šešiomis eismo juostomis, Lietuvoje man viskas
atrodo gana ramu ir saugu.
Performanse girdime keiksmažodžius, kosėjimus ir spjaudymą ant scenos. Kaip čia
suprast?
D: Tai nuogirdos iš gatvės, iš visuomenės balso.
Ž: Taip, buvo tekstų su keiksmažodžiais. Mes jų neignoruojame. Tai yra organinė kalbos
dalis, modernaus folkloro dalis. Jeigu jie nėra sakomi iš įpročio, o tai daroma sąmoningai/
sąmojingai ir tam tikrame konktekste, tai galima juos pateisinti.
Dabar kaip muzikantų novatorių noriu paklausti Gabrielės ir Žygio. Messiah goes
Mad orchestra ir Avaspo yra gan įprasti jūsų daržai, veikla. Kuo nustebinsite
muzikinių naujovių ištroškusį imlų klausytoją?
Ž: Su “nunu” tai nesusiję, bet dabar vystome projektą “ŽĖ!” su elektroninės muzikos atstovu
Jacques Gaspard Biberkopf (ir taip, jis – lietuvis). Turime kūrinių, nors projektas vis dar
kūrybinėje stadijoje. Valandinį pasirodymą esame pristatę Knygų mugėjė, grojome
Kauno dramos teatre ir Sattoje. Dabar strateguosime tolimesnius veiksmus, siekiame įrašyti visą tai. Tai tarsi miesto
inkliuzas. Jeigu “nunu” projekte iš miesto skolinamės nebent nuogirdas ir gatvėje sutiktus
dirigentus, tai “ŽĖ!” projektas kur kas glaudžiau paremtas gatvėje esančiais tekstais, miesto
erdvių reprodukavimu muzikine forma, idėjiniais semplais. Taip atsirado mašinų numerių
repas, ar kūrinys, kur vardijamos autobusų stotelės. Žanrą apibrėžiame kaip post-hiphop.
Bet, supranti, kaip tai yra abstraktu. Belieka suveržti koncepciją ir pasiūlyti įrašų
klausytojams. Kol kas turime vieną paviešintą vaisių „Galinėje sėdynėje taksi“. Kažkoks
anonimas netgi nufilmavo, pamontavo ir sukūrė šiokią tokią vizualizaciją jam, kas buvo
neblogas siurprizas mums patiems.
http://www.youtube.com/watch?v=LRhjUEUSGzw
O Avaspo jau išleido kažkelintą savo albumą, marškinėlius pasidarė – kaip tik rožiniais Gabrielė pasipuošusi ir sėdi dar ant jų krūvos maišelyje sudėtos.
G: Avaspo dabar išgyvena atsinaujinimo periodą. Šiemet įrašinėjame naujus kūrinius, bet
ne albumui, o nuosekliam kūrybos fiksavimui ir pasidalinimui ja su kitais nebelaukiant
galutinio bendro rezultato cd/dvd pavidalu. Planuojame nedidelį vasaros turnė po Europą,
kuris prasidės Vienos filmų festivalio atidarymu, o tęsis Kroatijos paplūdimiu. Kas dar?
Birželį žadame sukti klipą kūriniui „O kas?“, kuriuo susižavėjo Anglijoj gyvenanti lietuvių režisierė, tad bandysime kurti siurrealistinį trumpametražį filmą. Norai ir realybė nevisada sutampa, bet kažkas tikrai bus.
O esminis pokytis yra tas, kad turime naują grupės narį, įnešantį Kusturicos vėjų į bendrą
grupės atmosferą ir tai, kad prie AVaspo: poetry, experimental, visual, galime pridėti žodį
„pop“. Londono literatūros žurnalo interviu metu buvau paklausta, kur link žadu pasukti
savo kūrybą ir kokia norėčiau būti. Tada atsakiau, kad norėčiau būti naivi kaip vaikas ir
dar labiau (auto)ironiškesnė – dvi priešiškos, oksimoroninės sąvokos, tačiau manau, kad
XXI a. nebėra aiškių stilistinių rėmų ir jei prieš 50 metų būtų sunku įsivaizduoti naiviai
ironišką slibiną vardu „eskperimental pop“, tai dabar įmanoma viskas.
Taigi galima apibendrinti, kad Gabrielė ir Avaspo – post-pop, o Kudirka post-hip-hop. Pastebėjau vakar kad neblogai skamba jūsų balsai kartu. Netgi šeimyninę kovą parodijuojate. Galbūt yra
planų susimesti šmutkes ir išbandyti tai realybėjė?
Ž: Nuuu (visi juokiasi)
G: Ir Darių prigriebti kartu ir priversti groti lūpine armonikėle.
Ž: Nu, o muzikinę kolaboraciją galbūt ir sugalvosim vieną dieną.
G: Kol kas ši mintis tegul lieka kaip cukraus gabaliukas ateities arbatai, o jei kas klaus
kas inspiravo mūsų naują muzikinį projektą, galėsime sakyti, kad po medžiu sėdintis
Jonas Dzhanini.
Kam tos gėlės? O Darius yra puikus fotografas, bet ir filmuoja neblogai, “nunu” projekcijos su
spalvinga gatvės dirigentų komanda berods irgi tavo objektyvo darbas?
D: taip filmavau ir montavau aš. Šiame projekte nusprendėme nenaudoti video montažo
triukų, – tad rodome žmones tokius kaip ir nufilmavome- dokumentiškai.
Iš tavęs irgi teko girdėti kažkokių užuominų susijusių su slem poezija ir fotografija?
D: Tikriausiai kalba apie slem poezijos knygutę, kurioje turėtų būti ir nuotraukos iš slem
renginių, tekstai, dvd diskas su filmu. Filmą kuria videomenininkas Evaldas Jansas. Su
knygos sudarytojų komanda renkame medžiagą dabar.
Kuo dar užsiimate be muzikos, poezijos ir fotografijos? Daug duonos turbūt iš to
nesuvalgysi.
G: Užtai galima suvalgyti daug batono. Kartais esu dramaturgė, kartais – dėstytoja
muzikos ir teatro akademijoje, kartais – studentė, o kartą per metus – audiovizualinės poezijos festivalio „TARP“ organizatorė.
Ž: Nu aš neslėpsiu, dirbu reklamos sferoje, ir tai visai kitokia kūrybos forma, reikia visai
kitų įgūdžių ir taip paskirstau tas kūrybingumo liaukas ir viena kitą labai atsveria, nes
vien menai gali trukdyti pasistatyti tvirtesnį pagrindą po kojom ir patys save imti graužti
(vietoje tos duonos turbūt), o vien darbas, tebūnie ir kūrybinis, neleistų savęs pilnai
realizuoti. Taigi balansuoju tarp skirtingų kūrybingumo formų ir užtai galiu dramatiškai
pareikšti “gyvenu iš kūrybos”!
D: aš informatikas, sistemų adminas. Iš to ir valgau duoną. O pomėgiai išvirsta į slem
poezijos vakarus, fotografavimą, ir į kelis kartus per metus vykstančius kokius nors
performansus panašius į „nunu“.
Darius su Žygiu yra nuolatiniai poetinio slemo varžovai ir nugalėtojai, o dabar jau
antrame projekte pasirodot kartu. Ar nebijot supanašėt, kaip sakoma, su kuo
sutapsi, toks ir pats tapsi.
Ž: “Nunu” atveju mes sąmoningai supanašėjom, nes labai atvirai dalinomės turiniu ir kartu
viską kūrėme. Tas panašumas – ne kaip mūsų asmenybių sulydymas, bet kaip projekto
išraiška.
D: Sleme yra tokie dalykai, kad kažkas sąmoningai ironizuoja, parodijuoja kito stilių ir
smagu būna tada, kai išgirsti save kito lūpose.
Ž: Būna išgirstu referensijų į savo tekstus Dariaus lūpose
D: ir atvirkščiai.
Ž: Į slemus didelė dalis žmonių sugrįžta ir virsta tokia bendruomene, kuri plečiasi.
Susitinkam visi bent paskutiniais mėnesio ketvirtadieniais, todėl ir mums patiems darosi
vis aiškiau, kas per personažai pasirodo, vieni į kitų tekstus pradedam referuot, ir
tekstinių visokių aliuzijų bei pasikandžiojimų kuo toliau – tuo daugiau.
http://www.youtube.com/watch?v=GeXW7lm13V0
O Gabrielė irgi prisijungia prie slemerių?
G: Aš visada buvau prisijungusi bet viena yra klausyti, o kitą skaityti.
Ž: O trečia yra balsuoti.
G: Jo, viską pabandžiau – ateiti, klausyti, skaityti, nugalėti, balsuoti, fotografuoti su
Dariaus fotiku… Tačiau svarbiausia, kad jaučiu šią pačią srovę, nors ir ne visada į ją
paneriu.
Įdomiai “nunu” pasirodymo finale žiūrisi veidrodis. Ką juo norite parodyti ar
atspindėti?
D: Mes diriguojam patys sau, o veidrodis atsuktas į žiūrovą klausia žiūrovo: ar tu nori
prisijungti prie mūsų ar nori reflektuoti mūsų idėją?
Ž: Tos ketvirtos sienos laužymas, nes visa interakcija vyksta tarp mūsų, ir tarp mūsų ir
projekcijų. Tai čia toks žiūrovų įvedimas, kaip pasirodymo medijos.
O nenorit galbūt pasikviest iš publikos žiūrovo kad jis padiriguotų jums o jūs
paimprovizuosite?
Ž: Na mes turim gan sudėtingą dirigavimo kodą. Reiktų prieš tai workshopą pravest.
G: Šis šansas buvo suteiktas atsitiktiniams praeiviams, kuriuos rodėme ekrane, juk jie irgi
diriguoja pasirodymui, tik iš ekrano. Tai dar vienas veidrodis, dar vienas atspindys.
Gal kokį poetišką palinkėjimą galite Ore.lt skaitytojams pabaigai mestelti?
D: prie Onos bažnyčios sėdim, gali Gabriele pradėti, paskui Žygis perims, o aš pabaigsiu.
G (visą laiką juokiasi): Ona-Ore. Ona Ore? Tegu visos Onos būna Ore.
Ž: ir taikios Yoko Ono(s)!
D: su juoko doze.
Nuuu ačiū už ilgą ir išsamų interviu.
Komentarai