Pabandykite įsivaizduoti koncertą, kurio beveik kiekvieną elementą (garsą, atlikimą, vietą…) galima apibūdinti žodžiais „na, su šituo tai nelabai pasisekė“. Jau įsivaizduojat? Sustok, įsivaizduojama akimirka žavinga – būtent toks buvo acid/jazz/disco/funk dievybių Jamiroquai pasirodymas Makedonijos sostinėje Skopje. Švelniai tariant – jei dalyvavai, tau tiesiog nenuskilo. Nesvarbu, ar buvai mirtingas klausytojas, ar organizatorius, ar atlikėjas, ar bet kokią muziką mėgstanti, koncerto arenoje apsigyvenusi šarka.
Atlikėjai. Ne vienas ir ne trys žmonės man rekomendavo „pamatyti Jamiroquai gyvai, net jei ir nesi tokios muzikos gerbėjas“. Buvo kalbama apie trykštančią energiją, plastišką scenos judesį ir užvedančią, profesionaliai atliekamą muziką. Koncertuodamas Rumunijoje, grupės lyderis Jay Kay išsinarino kulkšnį. Taigi koncerte Makedonijoje daugų daugiausiai galima buvo išvysti lengvus ritmingus žingsnelius iš vieno scenos šono į kitą arba iš scenos priekio į galą, kur atlikėjas vis įsimesdavo burnon tabletę nuo gerklės skausmo, apie kurį mikrofonu pranešė bent septynis kartus per renginį. Vokalas ir judesiai atkrito – Jay Kay keliuose kūriniuose praleisdavo priedainį ir rodydavo pirštu sau į gerklę, o muzikinių intarpų metu keliskart neskubėdamas pakėlė vieną kelį ir apsisuko 180 laipsnių. Kiti grupės nariai taip pat neatrodė įsijautę, nepadėjo net sinchroniškai judantis bei tikrai įmantriai vokalizuojantis trijų juodaodžių vokalisčių ansamblis. Apšildanti grupė buvo kažkokie trys vietiniai vaikinai, grojantys gan vienodą, bet nuosekliai išglūdintą indie rock muziką. Nesupratau makedonietiško teksto, todėl atrodė, jog jie tiesiog vienuolika kartų sugrojo tą patį gabalą.
Scena ir garsas. Priešpaskutinę dieną dėl blogų oro sąlygų koncertas buvo iš atviros arenos perkeltas į uždarą. Tačiau koncerto dieną nelijo ir oras vakare buvo nuostabus. Perkėlus viską vidun, persikėlė ir garso aparatūra, buvusi pritaikyta lauko koncertui, o ne šiai sporto arenai. Pats neišmanau subtilybių, tačiau vienas iš renginio organizatorių išdavė paslaptį, kad tokio baisaus garso nebūna net per pogrindinius koncertus vietiniuose kultūros namuose.
Publika. Grupė nusprendė, jog bilietus į koncertą reikia atpiginti, kad susirinktų kuo daugiau žmonių. Organizatoriai priėmė šį pasiūlymą. Tačiau vietoj planuotų dešimties tūkstančių individų susirinko nepilnai keturi tūkstančiai. Labai nepasisekė. Publika tikrai netryško džiaugsmu ir daugelis koncerto metu tiesiog stovyniavo, nes tikėjosi išvysti energinguosius ir užvedančius Jamiroquai, o gavo tik skirtingų ir įvairių nesėkmių kompleksą. Buvo be galo liūdna matyti galvas nulenkusius fanus, lėtai sliūkinančius iš arenos namo. Arba į barą, kur linksmų draugų kompanijoje jie sėdės įsistebeiliję į alaus bokalą pavargusio šuns akimis. Publika buvo aktyviausia per šią dainą:
http://www.youtube.com/watch?v=oaSO7aOEozY
Kas yra sveikintina. 1.Didžiulė pagarba grupės lyderiui, kad jis išvis užlipo ant scenos, kai koja išnarinta, gerklė apgadinta, publikos perpus mažiau ir ji nejuda, o garsas – tragiškas. 2.Vienoje vietoje dar niekada nemačiau tiek žmonių su skrybėlėmis. 3.Makedonija – draugiška šalis, ten mažai nusikalstamumo, žmonės – šilti. 4.Apšildanti grupė vėlavo pradėti groti tik 45 min, o Jamiroquai – tik 30 min. 5.Galima išgalvoti dar daug su renginiu nesusijusių, ironiškų ar fiktyvių pliusų.
Verdiktas: Visgi esu linkęs manyti, kad tai buvo išskirtinis atvejis ir gyvais Jamiroquai pasirodymais neverta nusivilti. Ant scenos tikrai matėsi ir jautėsi didžiulis potencialas, tiesiog šįkart jis buvo nuslopintas keleto rimtų nesėkmių, dėl kurių galime ką nors kaltint arba nekaltint. Taip pat buvo galima rimtų rimčiausiai svarstyti koncerto atšaukimo ir pinigų grąžinimo variantą esant tokioms aplinkybėms, bet žmonių su skrybėlėmis tai tikrai buvo labai daug.
Komentarai