Niekas tikrai nebus nuskriaustas, jei šį festivalį pavadinsime didžiausiu ir kiek pavėluotu muzikos atradimu 1000 kilometrų spindulių. 38 milijonus gyventojų turinti Lenkija, šiandien yra artimiausia Lietuvos gyventojams šalis, kurioje šitiek daug puikaus kultūrinio ir muzikinio veiksmo.
OFF festivalis Katovicuose – vienas įdomiausių mūsų lankytų alternatyvios muzikos festivalių, kuriame viskas nuo ryto iki vakaro yra apie muziką, nuo chill out iki metalo, nuo indie iki elektronikos, nuo pop-folko iki Sirijos vestuvinio folkloro. Organizuojamas grupės Myslowitz vokalisto ir gitaristo Artur Rojek (šiais metais tik programos sudarymas), šitas festivalis vyksta jau 6 metus. Pirmajame, kaip pasakoja kolega žurnalistas, buvo apie 11 tūkst. žmonių ir grojo tik lenkiškos grupės. 2011-aisiais festivalis sukvietė 30 tūkst. klausytojų ir krūvą įdomiausių grupių iš viso pasaulio.
Sekmadienis
Šventą dieną dievulis pamiršo įjungti kondicionierių ir pamiršo išjungti šviesą, tad ir palapinės ir aplinkos oras buvo persisunkę tvankuma ir drėgme, spigino saulė, o aplinkiniai irzlūs it širšės trynėsi po miestą. Gulėjome ir mes prie Pilsudskio paminklo iki pietų, alų midų gėrėme restorane „Labirint“, kai nusprendėme, kad laikas paklausyti čekų DVA. Prieš tai dar trumpam susitikome su festivalio organizatoriumi Artur Rojek, jo interviu – šiek tiek vėliau.
Į mūsų širdis įkritę su „Nunovo tango“, šikart čekų duetas DVA grojo kūrinius iš savo naujausio albumo Hu. Energingi, bet suplukę nuo sunkiai pakeliamo karščio, vilko jie OFF Exerimentalna sceną.
Planavome patraukti į Liturgy (JAV) juodmetalio koncertą, bet labai tikėtai visą festivalį užpuolė audra. Žmonės speigdami nesiskirstė, bet koncertus nutraukti teko. Dėl žaibais besisvaidančio ir vandeniu besilaistančio dangaus, žymus Lenkijos reperis Abradab neteko savo didžiojoje scenoje.
Skambant Jose Gonzalezo naujam projektui Junip (kuris taip pat labai gonzališkas), žmonės apsirėdę botais ir ploščiais vėl ėmė rinkits prie scenų. Galiausiai prasidėjo tikras festivalis: visą vakarą toliau pylė lietus, žemė po kojomis virto į slidžią košę, tačiau tūkstančiai žmonių ištikimai stovėjo prie scenų. Dar sąlyginai sausas Liars koncertas sutraukė didžiulę minią, o per britės Annos Calvi koncertą žmonės stovėjo tiesiog pelkėje.
Deerhof savo koncertą pradėjo kukliai, kiek įmanoma kukliai pradėti koncertą grojant tokią muziką. Grupės vokalistė Satomi Matsuzaki laikėsi sau įprastos ramios, kiek infantilios vokalo strategijos, taip mums primindama apie jaunas smulkias Japonijos merginas idoru. Nepakartojamos, ekstatiškos Greg Saunier būgnų partijos, keisame trijų gitarų ir mistinių art-roko kompozicijų kontekste skambėjo puikiai. Lietus galėjo pilti kiek tik nori.
Ramiai praėjome žymiausią Belgijos grupę dEUS, jų aštrius gitarinius rifus ir rokenrolinius vokalus užgėrėme alum. Kažkaip gi reikia laukti praėjusių ir šių metų hito – Ariel’s Pink Hounted Graffiti. Svyruojanti tarp surf roko, space roko, funk muzikos, eklektiškų, kartais absoliučiai nemuzikalių vokalų ir visiškai juodų pop-roko instrumentuočių (nuo kurių doras alternatyvios muzikos mėgėjas gali pasijusti nepatogiai), grupės muzika nuodada visišką lo-fi, net gyvame koncerte . Apskritai, atrodė, kad visa grupė sustatyta aplink tam, kad Ariel Pink (kuris vienintelis neramiai blaškosi po sceną) bedainuodamas nenueitų kur nors į užkulisius. Lietus įsismarkavęs pylė ant kantrių klausytojų, o Ariel Pink jiems dėkojo.
Festivalį uždarinėti nusprendėme su grupe smaragdiniu pavadinimu Emeralds, nors iš ateities mums mojo patys Hype Williams, bet kojoms sulindusioms į užpakalį neįsakysi. Užpuolę ant visos lo-fi ir witch house bangos, The Emeralds nusuko ją sau patogia kryptimi, spalvindami savo garsą drone, paprastomis chill out melodijomis.
Šeštadienis
Čia, po kaitriu Lenkijos dangumi, nepaliaujame stebėtis OFF Festivaliu. Tam tikrais dalykais nenusileidžiantis net Roskildės festivaliui, OFF neabejotinai jau yra vienas verčiausių lankymo festivalių lankyti Lenkijoje. Turtingiausias garso takelis Lenkijos festivalių sąrašuose, puiki organizacija ir bene komfortabiliausios gyvenimo sąlygos (nuo šezlongo iki dušo kiekvienam!) primygtinai ragina grįžti kitais metais.
Muzikinį vakarą pradedame DFA selekcija: Y☃CHT. Dance-punk grupė suorganizuoja diskoteką „Trojkowa Scena Prezidencji“ palapinėje. OFF šiai grupei – paskutinė stotelė po mėnesio trukmės gastrolių Europoje. Jona Bechtolt grupė, 2009 metais pasipildė vokaliste Claire L. Evans, kuri OFF scenoje užvedinėja dar dienos linksmybių per daug nenustekentą publiką.
Toliau programoje dilema: eiti į Teksaso Neon Indian ar Sanfrancisko Barn Owl. Pirmieji psichodeliniais melodijų vingiais šovė į aukštumas dar 2009, buvo pitchforko numylėti ir pasauliui parodyti. Antrieji gi – daug mįslingesnė kompanija (tą patį galima pasakyti apie dažną drone grupę), trečią albumą išleidę 2010 metais. Du vyrai ant scenos iš publikos nereikalauja į juos žiūrėti, nes tokią muziką galima tik patirti. Klausant jų muzikos, atrodo, kad kažkur žmoguje egzistuoja ertmė klausai, kuri nuolat būna pustuštė ir tik skambant drone yra visiškai užpildoma. Minios dainuojančių žmonių, dūdmaišių orkestro pilnatvė pasiekiama nuolat kartojant tą pačią natą. Barn Owl, kaip ir SunnO))), Necro Deathmort, kilo iš tos pačios eilės kūrėjų vienijančių drone efektą su metalo muzika. Patirtis praktiškai transcendentinė – tai pažintis su kitais pasauliais, nenuostabu, kad iš koncerto lankytojai išeina apsiverkę.
Išsiašaroję einame į Xiu Xiu. Grupė paskutinį kartą persiformavo 2009 m., kuomet vienintelį nuolatinį grupės narį Jamie Stewart paliko Caralee McElroy ir vietoje jos atėjo Angela Seo. 2010 pasiskandalinę su klipu dainai „Dear God I Hate Myself“, kuriame Angela vemia, o Jamie valgo šokoladą, Xiu Xiu ir toliau laiko tą pačią graudulio, skausmo, nevilties bei linksmo hardcore liniją formuojamą Jamie. Sielą pjaustančiu balsu Xiu Xiu įsisuko ir į OFF Festivalio lankytojų širdis, kurie po neilgo pasirodymo pirmą kartą festivalyje 10 minučių prašė biso. Jo nebuvo.
Kol pagrindinėje scenoje savo roko kankles išsitraukę rąžosi scenos liūtai Primal Screm, mes srebiame alų laukdami baltimoriečio iš kitos planetos – Dan Deacon. Garsėjantis grandiozinėmis nesąmonių apraiškomis per savo koncertus, Dan Deacon ir čia nepasišiukšlina ir savo sceną su gumine šviečiančia kaukole, šviesoforu, nusikelia ant žemės vidury publikos. 8 bitų pypsėjimai, fūzuoti vokalai, juokeliai apie Prodigy ir Jurasic Park, psichopatinis hardkoras taip nestebina, kaip pro šalį ant auditorijos rankų skrendantis festivalio kolega, tūkstančio žmonių pogo ir Dan Deacon sugebėjimas praskirti minią šokio konkursui. Tiesa pasakius, Dan Deacon koncertas – visai ne koncertas, tai genties susirinkimas, gaila, tik dabar sužinojome, kas mūsų vadas!
Penktadienis
Nors populiariausi lenkų festivaliai mūsuose yra Open’er ir Audioriver, nusprendėme šiais metais susikrauti kuprines į OFF – festivalį, į kuriuo line-up varvinome seilę kelis metus. Artur Rojek, lenkų grupės Myslowitz (Anties ir Foje bendraamžiai) vokalistas ir gitaristas, šį festivalį pirmą kartą suorganizavo 2006 metais savo gimtajame mieste, Myslovicuose, bet, kaip sako viename interviu, iš Myslovicų pabėgo į Katovicus dėl politinių intrigų.
Myslovicai ir Katovicai – kaimyniniai miestai, pamatus įsikasę Silezijos regione. Katovicai, kuriame šiais metais ir vyksta festivalis, senas angliakasių miestas ir Silezijos regiono sostinė. Kelionė nuo Lietuvos iki Katovicų mums suėdė apie 800 km ir apie 12 valandų kelionės. Katovicai, ypač pakraštiniuose rajonuose, primena mažus JAV miestelius ir didžiulius jų molų kompleksus, kur makdonaldas veja KFC, o KFC veja degalinę ir supermarketą, tarp jų teka betono upės, juose plaukioja benzinu varomos žuvys. Ir čia, tik už autostrados, prasideda post-sovietinių miestų žymės – blokinių namų kompleksai.
OFF Festivalis, kaip ir minėjau, tarp lietuvių lankytojų nėra labai populiarus, tačiau į muzikinės medijos širdis kelius jau prasiskynęs, na ir ne be reikalo. Vien šiais metais line-up viliojo Mogwai, Xiu Xiu, Primal Scream nauju projektu, Bohren and the Club of Gore (atšauktais), Low, Yacht, Hype Williams ir ilgu sąrašu kitų labiau low, nei high brow grupių. Festivalio komunikacijoje, beje, tiek pat yra apie festivalį, kaip ir apie jo įkūrėją. Visas grupes jis atrenka pats, praktiškai be didžiųjų leiblų įsikišimo, todėl selekcija gaunasi tokia įdomi. Sako, kad grupes Artur suranda muzikos bloguose, festivaliuose, kuriuos pats lanko ir pagal draugų rekomendacijas.
Šių metų festivalis vyksta oro uoste, dangų čia pjausto malūnsparniai ir lėktuvų modeliai. Aplink išmėtytos keturios scenos, dvi didžiulės po atviru dangumi, ir dvi mažesnės palapinės, kurių vieną, beje, remia T-Mobile, sėkmingai įsiliejęs į Lenkijos rinką ir suteikiantis mums ir visiems festivalio gyventojams šį nemokamą Wi-Fi.
Kaip rašė Daina D., kai kurie festivaliai jau pradeda priminti super-marketus, na ir OFF Festival ne išimtis, bet čia, kaip ir Roskildės festivalyje, vidinį vartotoją glosto muzikos įrašai, našyvkės, marškinėliai ir kita muzikinė atributika. Tarp CD diskų galima rasti ir šių metų naujieną – Artur Rojek OFF 2011 kompiliaciją.
Įdomu tai, kad festivalis nepaprastai švarus, šiukšlę dar bekrentančia pakelia festivalio savanoriai, bet daug svarbiau ir tai, kad valgyti ir gerti galima tik tam tikroje, atskiroje erdvėje, tad antras parketas iš plastikinių bokalų nepasikloja.
Mes pirmą vakarą pradėjome nuo kaliforniečių ketvertuko Warpaint, 2004 metais vaikystės draugės nusprendė sukurti grupę. Smulkutės, paaugles primenančios merginos, o iš tiesų, tai jau visos trisdešimtmetės, pjaustė psichodeliniais gitarų rifais ir giedojo širdį drąskančiais balsais, viena kitai juokėsi ant scenos ir kukliai prašė publikos šokti.
Po ilgesingo koncerto patraukėme į Junior Boys, kurie mūsų ausų nesužavėjo, bet vietiniai paaugliai džiūgavo kaip reikalas, o mums beliko traukti į lenkų projekto Baaba Kulka koncertą. Vietinė publika visiškai atsidavusi skandavo ir, akivaizdu, suprato apie ką čia tie bajeriai, mes, deja, apsisukome ir patraukėme alaus, nes netrukus mūsų laukė švedų juodmetalis Meshuggah. 1987 metais susikūrusi grupė – įspūdingos sudėties, nežinau ar čia šviesos, ar naktis, vyrai atrodė ūgiu dvigubai didesni už Warpaint merginas ir tik atradę progą keiksnodavo savo gausiai susirinkusią publiką, kol galų gale neištvėrė: „E jūs b[…]t ten gale, kokį bybį darot? Jūs ką b[…]t su savo išmaniaisiais po b[…]t internetą landžiojat“. Tiradomis paleistos būgnų ir gitarų partijos užhipnotizavo lankytojus taip, kad tie ir sėdėdami, ir prie kelio, ir prie scenos akis susmeigę į sceną laikė. Na ir šiaip, juk katalogas sako, kad pasaulis apie juos sužinojo, kai Ozzy Osbourne savo realybės šou metu jų muzika nervino kaimynus.
Mūsų kelio tolumoje švietė lengvesnis tako galas – Mathew Dear Live Band. Gal ir negražu, bet klausydama jo muzikos niekuomet negalvojau apie tai, kaip atrodo tokio sukto balso savininkas. Kaip ir visi elektroninės muzikos atlikėjai, jis man kėlė tokias asociacijas, net neįsivaizdavau, kad į sceną išbėgs impozantiškas gražuolis baltu krūnerio kostiumu ir pradės aštriai mojuoti rankom ir lempom, tuo priversdamas Ore fotografą šaukti: „Jis naujasis Nick Cave!“.
Po šlapių šokių laikas į vieną labiausiai išsiilgtų koncertų. Tai – škotai Mogwai. Tiesa pasakius apie jų sielos gelmes virpinančią muziką kalbėti daug nėra ką: kas gi nenorėtų gyventi vietoje kur geras viskis ir Mogwai muzika niekad nesibaigia.
Komentarai