Imigracija į Lietuvą vyksta

Žmonės nuolatos keliauja. Kažkuriuo metu teritorijos apibrėžiamos naujomis sienomis, tampa tam tikrų sąjungų narėmis, ir ten gyvenantys piliečiai pradeda galvoti: ką daryti su imigrantais? Šiandien tai populiari tema Europos sąjungos (ES) šalyse, ypač ten, kur nelegali imigracija klesti (pavyzdžiui, Italijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje ir kitose
valstybėse).

Į tradicijos lopšį įsisukusieji verkia apie imigrantų niokojamą vietinę kultūrą, realistai-optimistai nori imigrantus integruoti, griežtesnieji kalba apie atvykėlių asimiliaciją (pavyzdžiui, Prancūzijoje uždrausta viešumoje dėvėti veidą dengiančius šydus).

Porą vasaros savaičių teko praleisti Austrijoje, vasaros mokykloje. Vienas iš dėstytojų, kuris apskaičiuoja įplaukas ir išlaidas bei į gyvenimą žvelgia iš ekonominės perspektyvos, pasiūlė dar kitą planą, kaip atvykėliai ir vietiniai galėtų gyventi draugiškai. ES šalyse reikėtų įvesti imigracinės kortos sistemą – tokiu būdu atvykėliams nebereikės atplaukti į Ispaniją ar Italiją prisikabinus prie inkaro iš apačios. Susimokėję už savo imigraciją ir jie galės peržengti per sieną legaliai, ir jei peržengus sieną iškils problemų, pavyzdžiui, sveikatos, už imigracijos kortą sumokėti pinigai padengs gydymo išlaidas. Deja, toks racionalus mąstymo būdas dažnai sustoja ties idealizuojamu biudžeto planu, ir
išvengia pokalbių apie gyvenimo kartu subtilybes.

Turime atverti akis ir aiškiai pripažinti, jog į Lietuvą imigruoja itin mažas kiekis žmonių. Viešojoje erdvėje išsakomos neigiamos emocijos bei kuriami stereotipai apie atvykėlius, kurie niokoja tradicijas bei atsiveža nepriimtiną gyvenimo būdą, dažnai atspindi liūdinčiųjų nesugebėjimą kurti, veikti bei keisti savo gyvenamąją aplinką bei sugebėjimą kurti problemas bei pykčio pripildytas pasakas. Pažvelgime į statistiką. Pagal naują Migrantų integracijos politikos indeksą, kurį nustato Britų taryba ir Migracijos politikos grupė, Lietuva užima 27 vietą iš 31, šalis gavo 44 balus iš 100. (Šaltinis: lrytas.lt) Tai – prastas įvertinimas. Imigrantų padėtis Lietuvoje nesaldi: integracijos galimybės prastos, dalyvavimas socialiniame, politiniame šalies gyvenime – sudėtingas. Nors imigruojančių į Lietuvą nėra daug, aiškios valstybės politikos nebuvimas imigrantų klausimu parodo esamą situaciją, kurią reikia keisti – nors ir nedaug, imigrantų Lietuvoje yra, ir jų kiekis auga.

Nuo 2004 metų į Lietuvą imigravo 61 132 žmonės, iš Lietuvos išvyko 224 622 gyventojų. Lietuvoje užsieniečiai sudaro tik 1% visų gyventojų, kuomet lietuviai emigruoja iš Lietuvos sparčiausiai visoje ES. Į Lietuvą didžiausią dalį imigrantų sudaro tie patys LR piliečiai, kurie grįžta į šalį. Užsieniečių vidutiniškai per metus atvyksta tik apie 1000-2000. Daugiausiai žmonės imigruoja iš rytų Europos šalių, pavyzdžiui Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Bulgarijos ir kt., be to – Ispanijos. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 30 000 užsieniečių, dalis jų – nuo Sovietų Sąjungos laikų likę rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Itin maža dalis – tik 33% atvykstančių, atkeliauja į Lietuvą dirbti. Kiti 67% atvyksta arba mokytis, arba kurti šeimos. (Statistika: Europos migracijos tinklas, 123.emn.lt)

Nusprendžiau pakalbinti porą Lietuvoje gyvenančių šeimų, kurių vienas partneris – lietuvis arba lietuvė, o kitas – atvykęs iš vadinamųjų trečiųjų šalių, šiuo atveju – Ukrainos ir Azerbaidžano. Viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie lietuvių gyvenimą Airijoje ar Anglijoje, tačiau įdomu ir tai, kaip žmonės suvokia gyvenimą, bando prisitaikyti šalyje, iš kurios daugelis išvyksta – Lietuvoje.

Pas Seimūrą ir Šelalą

Vieną šeštadienio popietę susitikau su Seimūru ir Šelala jų namuose. Mane pasitiko išties nuostabą keliantis svetingumas. Pokalbis vyko keliomis kalbomis: lietuvių, rusų, azerbaidžaniečių. Seimūras gimė ir užaugo Lietuvoje, mokėsi lietuviškose mokyklose, šiuo metu studijuoja teisę viename iš Vilniaus universitetų. Šelala susituoke su Seimūru 2007 metais ir atvyko gyventi į Lietuvą. Pora susilaukė vaiko. Kalbėjomės apie Šelalos ir Seimūro gyvenimą Lietuvoje: kaip sekasi įsikurti jaunai šeimai? Ar sunku integruotis į naują visuomenę tuo pat metu auginant vaiką?

Prieš atvykdama į Lietuvą, Šelala negirdėjo nei teigiamų, nei neigiamų dalykų. Žinojo, jog Lietuva egzistuoja, turi sostinę Vilnių, tai – ramus miestas. Gyventi Lietuvoje jai patinka ir ji nesijaučia pašalinė, visgi, nemokant kalbos ir neturint darbo, sunku. Jauna pora ieškojo nemokamų lietuvių kalbos kursų, tačiau nerado, be to, bandė ieškoti
grupių, kurios padeda integruotis atvykėliams: rado vieną, ne itin aktyvią. Apskritai, abu teigia, jog informacijos apie integracijos galimybes užsieniečiams valstybė galėtų pateikti daugiau. Tokiu būdu Šelala dažniausiai bendrauja su Seimūro šeima, atvykėliais iš Azerbaidžano ar kitų šalių, o su lietuviais bendravimas vyksta atsitiktiniu būdu. Nacionalistinių gaidelių iš lietuvių Šelala nejaučia: gatvėje bendraudama, pavyzdžiui, su po kiemą vaikus vedžiojančiomis mamomis, ji kalba rusų kalba.

Atvykti į Lietuvą nebuvo sudėtinga: žmona turėjo gauti vizą, atvykti į gimtąją vyro šalį, Lietuvoje įregistruoti santuoką. Šiuo metu Šelalai kiekvienais metais reikia prašyti naujo leidimo gyventi, po 5 metų turėtų būti gautas nuolatinis leidimas gyventi, kurį reikės atnaujinti kas 5 metus. Šeimos vaikas galės turėti tik vieną pilietybę. Ką apie tai galvoja
Seimūras su Šelala? Šelala tokią situaciją vertina palankiai: kiekviena šalis yra suvereni, gali nustatyti savo įstatymus. Jai pačiai pilietybės priimti nereikia, tačiau tai nesukelia problemų: laikinas leidimas gyventi patogus, viena problema – tai, jog jį reikia dažnai keisti. Jo suteikiamos galimybės bei teisės panašios, kaip ir pilietybės, taigi, galima teigti, jog turimos beveik dvi pilietybės, tačiau iškilus problemoms bus gaunama tik vienos šalies diplomatinė parama.

Vos atvykus į Lietuvą gyvenimas buvo kiek kitoks: šeimos finansinė padėtis buvo gera, atėjus krizei, pinigų sumažėjo. Nors gyvenimas, gyvenimo kokybė linksta į blogąją pusę, šeima galvoja, jog tai laikina. Jie nemano, kad Lietuvoje situacija yra tragiška. Jei jaunos šeimos nariai ras darbus, liks Lietuvoje, jei ne – ieškos vietos, kur galima išgyventi. Tiek Seimūras, tiek Šelala dažnai apie tai kalba – jie nori likti ir gyventi Lietuvoje, tikisi, jog susikurs tam tinkamas sąlygas, Šelala po truputį išmoks kalbą, integruosis.

Pas Aleksandr ir Ignę

Aleksandr, arba Saša, šiais metais susituokė su Igne. Jis kilęs iš Kijevo, tačiau dabar šeima daug laiko leidžia Palangoje bei Vilniuje, mieste, kuriame Ignė studijuoja.

Kelionės į Lietuvą Sašai prasidėjo 2009 metų gruodį tuomet ir užsimezgė draugystė. Dabar į Lietuvą Saša atvyksta maždaug sykį per sezoną. Prieš pirmąją kelionę jis apie Lietuvą žinojo mažai, girdėjo, jog kadaise ši šalis buvo kunigaikštystė. Visgi, nors daug negirdėjo, turėjo lietuvių draugų. Šiuo metu Saša jau žino kai kuriuos lietuvių kalbos
žodžius, šiek tiek supranta šalies kultūrinę ir politinę situaciją. Apie visuomenę jis daug pasakyti negali, nes kol kas jaučiasi izoliuotas: yra naujas “žaidėjas” Vilniaus visuomenėje, be to – save įvardija kaip ne itin socialiai aktyvų asmenį. Bet jis tiki ir tikisi, jog laikui bėgant situacija keisis, ir jis susipažins bei bendraus su vis daugiau vietinių.

Pirmąkart į Lietuvą Saša atvyko atostogauti. Taigi, atvykęs kaip turistas, jis neužsiėmė gilia šalies, visuomenės, politikos ir kitų reiškinių analize. Šiuo metu Saša turi draugų ratą, tačiau ryšius palaiko, bendrauja su mažai vietinių. Išėjus iš draugų rato, kontaktas su vietiniais užsimezga per trumpus pašnekesius, pavyzdžiui parduotuvėje ar autobuse.

Kol kas Saša nelaiko savęs imigrantu. Šiuo metu jis – atsitiktinis lankytojas, kuris neplanuoja praleisti savo gyvenimo Lietuvoje. Visgi, kaip užsienietis, kuris čia praleidžia daugiau laiko nei įprasta, Saša teigia, jog čia žmonės – paslaugūs, jei reikia pagalbos – stengiasi padėti, bet ir yra tokių, kurių požiūris į užsieniečius neigiamas. Sašos teigimu, dominuoja pirmoji grupė.

Lietuvoje Saša neieškojo darbo, tad nežino apie įsidarbinimo sunkumus. Jis turi pajamų šaltinį, ir kol kas to jam pakanka, bet jei jis nuspręs pasilikti Lietuvoje, turės ieškotis darbo.

Šiuo metu Saša pateikė prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje. Norint jį gauti, pasiruošimo procesas buvo ilgas, iškilo nedidelių neaiškumų, bet migracijos departamento darbuotojai buvo paslaugūs, darbą atliko gerai, ir leidimas gautas greičiau nei žadėta. 


Kol kas šeima planuoja pasilikti Lietuvoje metus, o kaip viskas vystysis toliau – parodys laikas. Saša nežiūri į gyvenimą naujoje šalyje nei pro rožinius, nei pro juodus akinius: jis mano, jog iš pradžių lengva nebus, ypač dėl komunikacijos gebėjimų. Iš kitos pusės, tai įdomu, nes jis įsilies į naują aplinką.

Imigracijos proceso integracija< .b>

Kiekvienas asmuo, šeima, gyvena savitoje, nuolatos kintančioje gyvenimo situacijoje, tad padaryti išvadą apie imigrantų situaciją Lietuvoje – sunku. Dažnas keisdamas savo gyvenamąją vietą susiduria su psichologiniais, ekonominiais, socialiniai integracijos sunkumais.

Gyvenant šalyje, kurioje migrantų – daug, ir tai akivaizdu dėl, pavyzdžiui, jų kultūrinių, religinių skirtybių, lengviau pasijusti savu tarp svetimų. Integracija – tai nuolatinis darbas su savimi, savo gebėjimais prisitaikyti ir išlaikyti savo praeities skeveldras. Prisitaikymas turėtų prasidėti nuo komunikacijos, pokalbių bei veiklos su tais, kurie gyvena aplinkui.

Jei žmogus jaučiasi izoliuotas, integracijos procesas žlugs: tai aišku kaip du kart du. Nors Lietuvoje imigrantų – nedaug, šalies institucijų rūpestis šiais žmonėmis parodo situaciją, kurioje gyvenama: kol kas dėmesio yra mažai (egzistuoja du centrai: Konsultacinis centras migrantams bei Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, kurie rūpinasi migracijos, imigracijos klausimais bei pačiais migrantais, tačiau politiniame lygmenyje iniciatyvos šia tema trūksta). Erdvės plėstis yra, ir situaciją taisyti itin palanku tol, kol imigracijos mastai maži.