Jurijus Saprykinas „Ką pasiims į ateitį“. I dalis: paskaita

Žurnalo „Afiša“ redakcijos direktoriaus Jurijaus Saprykino paskaita ir pusantros valandos trukusios diskusijos ištraukos, parinktos OPENSPACE.

Sveiki, kaip žinote, nesu lektorius – kol kas tik mokausi. Ne itin žinau, kaip veikia ši profesija, ir paskutinį kartą paskaitose buvau, tikriausiai, kai pas mus vaikų aikštelėje kieme draugijos „Žinia“ lektorius skaitė paskaitas apie tarptautinę padėtį. Tai buvo labai seniai. Todėl, atleiskite, žvilgčiosiu į bloknotą ir po truputį artėsime prie pačios įdomiausios ir lengviausios paskaitos dalies – atsakymų į klausimus. Tikiuosi, kad paskaita neprailgs.

Paskaitos pavadinimas „Ką pasiims į ateitį“ iš tikrųjų yra šiek tiek fašistiškai skambanti Piterio dailininko Timuro Novikovo citata. Įtariu, Novikovas teikė jai būtent tokią snobišką reikšmę. Tikiu, kad jis priskiria save ir savo draugus kokiai tai įsivaizduojamai planetinei komisijai, atrenkančiai labiausiai tinkančius ateičiai žmones. Parinkdamas paskaitos pavadinimą, nieko panašaus omeny neturėjau. Pavadinimo neįtakojo noras atskirti tinkančius ateičiai nuo netinkančių. Jį lėmė ilgos abejonės dėl dabartinių profesijų – ar jų kam nors išvis prireiks ateityje. Kadangi viskas taip sparčiai keičiasi ir žmogus neatpažįsti to, ką darei prieš metus, tad ir ta profesija, kurią nuolat įgyvendini, staiga visiškai praranda savo prasmę ir bruožus. Todėl pavadinimą reiktų suprasti,kaip abejonę tuo, kad į ateitį paims mus pačius.

Netgi pasakyčiau: gali būti, kad tame naujame pasaulyje, link kurio po truputį judame, vietos mums bus, bet tai jau būsime ne mes. Miglotu mano supratimu, pasikeitimai technologijose, informacijos vartojimo ir platinimo būduose kažkaip keičia mūsų sąmonę. Tai ir pamėginsiu paaiškinti maksimaliai primityvių ir aiškių pavyzdžių pagalba.

Iš traukinio į upę

Kas yra informacija Gutenbergo eroje, raidės epochoje? Tai informacija, susidedanti iš diskrečių blokų. Jais gali būti knyga, filmas – bet kokia vieningų minčių visuma. Ir jei paprastai nusakyti šios informacijos vartojimą, tai būtų panašu į važiavimą traukiniu nuo vieno objekto prie kito, nuo vienos visumos prie kitos. Sustojus galima išlipi stotyje, pirkti vyšnias, nueiti į bufetą, apžiūrėti geležinkelio stoties aikštę, pagalvoti apie šį bei tą. Kažkaip apmąstyti visa tai, priimti į save ir važiuoti toliau.

Atleiskite, kad prasidės gudravimai, tačiau buvo toks filosofas Edmundas Huserlis, kuris žmogaus sąmonės bazine savybe laikė intencionalumą (intentionality) – susitelkimą į kažką. Sąmonė šiame supratime –  prožektoriaus spindulys, kuris sugauna tai vieną stotį, tai kitą, tai vieną objektą, tai kitą, tada kuo stipriau apšviečia. Šis spindulys įlenda vidun, persmelkia visus įvairiaprasmius minties sluoksnius, perima, pilnai įsisavina t. y. išanalizuoja ir keliauja kažkur tolyn – spindulys perkeliamas ant kito objekto. Štai toks filosofinis įsivaizdavimas apie tradicinę Gutenbergo erą. Ir bent man, šis požiūris – visiškai netipiškas įsivaizdavimas apie tą neaiškią ateitį, link kurios mes judame.

Kur gyvename dabar? Raidžių epochą pakeitė sąlyginio skaitmeninio vieneto epocha. Epocha, kurioje informacijos vienetu tapo nebe knyga, ne minčių visuma, o srautas. Egzistuoja informaciniai srautai, su kuriais mes visi tikriausiai esame susidūrę. Kažkam tai – draugų juosta (friend wall), kažkam – Facebook srautas (activity stream) arba bet kuris RSS kanalas. Apibendrinus, informacinis srautas – tai toks daiktas, kurį įjungiate ryte. Jis teka prieš jūsų akis ir nė sekundei nesustoja. Tai nereiškia, kad žmonės nustojo skaityti knygas arba žiūrėti filmus, tiesiog informacinis srautas tapo baziniu informacijos priėmimo būdu. Nebevažiuoji traukiniu nuo stoties prie stoties, greičiau įlendi iki pusės į upę, kuri teka per tave. Kažką suspėjai sekundei sučiupti, gal pastebėti ir tai nuplaukė tolyn. Jei ir toliau naudoti sąmonės palyginimą su prožektoriumi, tai galima sakyti, kad dabar tai kino projektoriaus spindulys – t. y. šviesos šaltinis, per kurį praeina nežinia kieno parašyta ir sukurta kino juosta. Galbūt galima grįžti, atsukti ją šiek tiek atgal ir pažiūrėti kas buvo praėjusioje scenoje, tačiau šiaip ji visuomet sukasi į priekį.

Visa tai primena tokį budistinį – pelevinišką žvilgsnį į sąmonę kaip dykumą, per kurią teka įvairūs energijos ir informacijos srautai. Tačiau čia nėra jokios mistikos, tik aiškus supratimas, kad dabar srautas yra svarbesnis negu objektas. Ir bijau, kad dabar taip mes ir suprasime pasaulį artimiausioje ateityje, norime to ar ne. Buvimas tuose srautuose jau dabar sukelia įvairias keistas pasekmes, kurias pasigilinę savyje galime pastebėti ir patys.

Emocija prieš apmąstymą

Pirmiausiai atkreipkime dėmesį į aplink mus esančius įvykius. Paskutiniu metu dažnai randu publicistikoje apgailestavimus, atseit Rusijos visuomenė nesugeba išgyventi ir apmąstyti tragiškų įvykių – pvz. teroro aktų Maskvos metro. Praėjo trys dienos ir visi pamiršo. Tačiau per tas tris dienas susiduriame su veržliu informacijos srautu apie teroro aktus, vahabitus, salafitus, padėtimi Šiaurės Kaukaze.  O paskui visa tai dingsta. Iš to tradicinė liberalioji publicistika daro išvadą, kad pilietinė visuomenė nebrandi, nesusimąsto ir nepajėgi savianalizei. Man visgi atrodo, kad problema ne brandoje, o kad visuomenė jau dabar skaito informaciją taip, kaip gauna RSS kanalu. Šiandien buvo teroro aktas – skaitome apie tai, rašome vienas kitam apie sprogimus, sužinome kažką naujo. Toliau nukris lėktuvas, o vėliau išsiverš ugnikalnis. Paskui dar kažkas įvyks. Ir štai ši kino juosta prasisuka prieš visuomenę, nesustodama nei sekundei, keisdama senus įvykius ir įspūdžius naujais. Įspūdžiai, kad ir kokie jie stiprūs būtų, tampa vis trumpesni. Juos labai sunku įsisavinti ir išlaikyti atmintyje. Ir vėl grįžtu prie sąmonės kaip spindulio. Jei huserliškoji aktyvioji (nukreipta į kažką) sąmonė susmulkina gautą objektą, nuvalo nuo jo visus minčių klodus, tai kino projektoriaus spindulys – tai kaip mes dabar suvokiame – suspėja nuimti tik viršutinį sluoksnį. Dažniausiai tai emocinis sluoksnis – „O siaube!“ arba „O koks džiaugsmas!“. Ir viskas – juosta sukasi toliau. Net tada, kai projektoriaus spindulyje atsiduria iš anksto surinkta, paruošta analitinė informacija.

Yotube, serialas, iškritimas iš istorijos

Su tuo susijusi dar viena įdomi istorija apie formatus, kuriais gauname informaciją. Jokiu būdu nenoriu teigti, kad numirė knyga, arba žurnalas numirė, ar dar kažkas numirė: niekas dar ilgai nenumirs. Tačiau atkreipkite dėmesį, kaip tiesiog mūsų akyse pačiu informacijos vienetu – politinės, ekonominės, meninės – tampa Youtube’inis klipas. Dviejų minučių siužetėlis akimirksniu surenka masinę auditoriją, tampa politinės įtakos instrumentu, įgauna viruso savybes – tiesiog persiduoda iš vieno nešiotojo kitam. Ir šiuo atžvilgiu, nei straipsnis, nei žurnalas, nei knyga, nei filmas, nei bet kuri iš kitų tradicinių informacijos perdavimo formų negali varžytis su šiuo dviejų minučių klipuku. Jei nori ko nors pasiekti, tai įkelk video kreipimąsi į Youtube’ą – apie tai žino netgi milicininkai atokiausiuose šalies kaimuose.

Iš kitos pusės, kodėl taip suvešėjo serialai? Dešimt metų atgal serialas buvo žemo lygio menu namų šeimininkėms – tarsi lesalas vištoms, o dabar tai pagrindinė ir iš principo svarbi meninio pasisakymo forma, bent jau anglosaksų pasaulyje. Viskas dėl tų pačių priežasčių.  Serialas – tai srautas, kuriame pasineri ir išneri. Kaip tik prisiminiau, kad nepažiūrėjau paskutinės „Lost“ serijos.

Užėjai į  kino teatrą, pažiūrėjai filmą, išėjai atgal prie savo reikalų, po savaitės grįžai. Kalbu apie amerikietiško varianto serialą, kur serija rodoma kartą per savaitę. Tai veikia, nes iš vienos pusės, tai ilga istorija, kita vertus – nuo jos galima atsitraukti ir grįžti. Tai patogu, tai atitinka mūsų dabartinius įpročius informacijos virškinimui. 

Dar yra toks įdomus dalykas, kaip nepertraukiamas vidinis dialogas su RSS srautais. Manau, kad daugelis žmonių, kurie praleidžia laiką socialiniuose tinkluose pastebi, jog net uždaręs kompiuterio dangtį ir atsigulęs miegoti, stengiesi vis dar dalyvauti. Dar vis tiek galvoje verda diskusija, dialogai su tais žmonėmis arba informacijos šaltiniais, kuriuose ką tik nardei. Tavęs nepaleidžia, išjungti to neįmanoma. Nežinau, kokios būna medicininės pasekmės, gydytojai tame labiau nutuokia, tačiau tai gana nemaloni situacija  – kai tavo viduje prieš tavo valią vyksta tavo nekontroliuojama intelektualinė arba dvasinė kova ir su tuo nieko negali padaryti.

Dar vienas nuo Gutenbergo epochos skiriantis dalykas – neįgalumas sugriebti ir priimti ištisos istorijos. Manau, kad mūsų karta to dar taip stipriai nejaučia, tačiau sekanti pajus tai visa jėga. Žmonėms vis sunkiau pasijausti kontinuumu, bet kokios ilgesnės istorijos dalimi – ar tai būtų šalis, kompanija arba jų pačių biografija, kuriose yra pastovumas ir esminiai taškai, pastovios vertybės, kurių laikomasi. Jau net nekalbu apie bendrai visą žmoniją. Poetas Cvetkovas nesenai viename straipsnyje pateikė pavyzdį, kad Bethovenas, rašydamas kūrinį „Odė džiaugsmui“, stipriai pergyveno dėl savęs, kaip begalinės žmonijos istorijos dalelės, dėl to kas buvo ir kas bus. Įtariu, kad tas jausmas, visiškai normalus klasikinės kultūros žmonėms, vis daugiau ir daugiau liks tik pas adeptus arba misticizmo praktikus. Kita vertus, tai visiškai įprastas dalykas ir visiškai įprastas pergyvenimas.

iPad. Bergždžios viltys

Jei kalbėti apie prietaisus, tai šiuo metu matome bandymus, kurie tarsi atkuria tą Gutenbergo epochą. Galiausiai, jei neužsiminti apie kažkokius didelius kultūrinius lūžius, o apie susijusių su filmais ir knygomis industrijų likimą, pasirodė iPad, į kurį daug kas deda viltis dėl knygų, žurnalų ar kino pramonės išgelbėjimo. Pagalvota, kad visgi kažkokiu vienu ar kitu būdu galima bus monetizuoti tą nemokamai besivalkiojančią tinkle informaciją. Labai džiugu, kad pasirodė prietaisas, kuriame patogu skaityti knygas. Vadinasi, žmonės vėl pradės skaityti, užsisakys žurnalą GQ ir pradės jį vartyti ekrane kartą per mėnesį. Ir vėl viskas bus kaip prie caro.

Manau, kad tai visiška nesąmonė. Rimtai įtariu, kad iPad ir kiti tapšnokliai, kurie tarsi turėtų mus gražinti į auksinį Gutenbergo laiką, iš tikrųjų jį visiškai sugriaus. Įsivaizduokite sau: pas tave yra gražus, patogus įrenginys, į kurį ką tik įkėlei krūvą knygų ir netgi pradėjai skaityti, tačiau jame dar yra internetas, dar filmai, žaidimai, trumpiau tariant, jame visuomet yra kažkas įdomesnio, negu tai, ką veiki šiuo momentu. Ir puikiai apie tai žinai. Kai lieki vienas su knyga, neturi kur dėtis, negali bakstelėti ją pirštu, kad persikelti į „Final Fantasy“ pasaulį. O įrenginyje viskas paprasčiau. Todėl iš pradžių atrodo, kad galima prisidėti knygų, netgi užsisakyti kažkokius žurnalus, tačiau greitai pasirodys, kad niekas tuo nesinaudoja. Iš tiesų nesinaudoja taip intensyviai ir diskretiškai kaip anksčiau.

Nesenai vienas bičiulis atsiuntė man klipą apie knygą „Alisa stebuklų šalyje“. Buvo susižavėjęs: pagaliau vaikai vėl pradės skaityti, nes knyga buvo interaktyvi – paveiksliukus buvo galima paspaust ir jie atgydavo – krutėjo, šokinėjo, jei paversdavai knygą, jie sukrisdavo kažkur apačioje. O jei paspausdavai, tai jie reaguodavo ir atversdavo naują paveiksliukų rinkinį. Neblogas dalykėlis, tačiau turėdamas tokį įrenginį rankose, manau, kad kaip tik skaityti ir neįmanoma. Ne skaityti, vedžiojant pirštu per eilutes, tačiau skaityti, pagaunant prasmę ir keroliško teksto magiją, pajaučiant keistumą ir absurdą, pereinant į kitą pasaulį. Nes vietoje kitų pasaulių, prieš tave esančiame ekrane skraido visokie niekeliai. Nenoriu, kad mano žodžiai nuskambėtų kaip vertinimas; nemanau, kad tai gerai ar blogai, tiesiog taip yra. Juokinga dėti viltis į nuostabų įrenginį, kuris galėtų mus vėl priversti skaityti ar užsisakyti žurnalus.

Naujoviškas privatumas

Kas (mums) iš viso to? Manau, kad du dalykai. Nenorėčiau pulti į kokią tai neviltį ir kalbėti apie žmonijos ir žmogiškumo krizę, apie tai, kad mes visi pavirsime lėlėmis, per kurias šen ir ten vaikšto informaciniai srautai. Ne, ne ir dar kartą ne. Man atrodo, kad visų pirma mums visiems reikia pergalvoti kai kuriuos dalykus. Ypatingai susijusius su kūrybinių industrijų ar media specialybėmis. O antra, žmogiškumas niekur nedings. Greičiausiai jis įgis naujas formas, apie kurias mes kol kas nieko negalima pasakyti, tačiau galime pafantazuoti. Ir iš tų naujų formų atsiras naujos visuomeninės praktikos, nauji verslai ir kultai, tikriausiai visai tai bus žvėriškai įdomu. Beklaidžiodamas gatvelėmis pakeliui čia, pagalvojau apie keletą dalykų.

Kaip parodė pastarųjų dienų įvykiai ir mūsų visų mylima svetainė meatlook.ru, šiandien mes galime ne tik gauti savo 15 minučių šlovės, tačiau ir patirti su šia šlove susijusį 15 minučių kaulų laužymą, kuris veda prie to, kad kiekvienas mūsų nuolat yra kažkieno akiratyje. Man atrodo, kad naujasis žmogiškumas visų pirma pasireikš nauja privatumo sąvoka. Tai bus naujosios pabėgimo formos leisiančios pasislėpti nuo į tave tekančių informacinių srautų. Tai bus vietos, kur apie tave niekas nežino ir nemato.
Prieš penkerius metus  vyko ginčai, kaip suderinti savyje žmogų (offline) ir avatarą (online). Dabar tai skamba kaip absoliuti nesąmonė, nes šiandieninė problema kur kas gilesnė. Pasirodo, esmė ne tai, kaip tu elgiesi internete, o kad nepriklausomai nuo tavo elgesio, internetas elgiasi su tavimi visiškai neprognozuojamai. Ir to niekuomet negalėsi kontroliuoti. Jei tave galima rasti Google pagalba ir bent kiek išlendi į viešą erdvę, vadinasi, tampi matomu ir visi tavo ėjimai užfiksuojami. Gali būti, kad naujų nefiksuojamų zonų kūrimas taps ne tik paprastu žmogišku poreikiu, bet ir nauju verslu. Man nesenai pasakojo apie vieną žinomą verslininką ir Rusijos federacijos tarybos senatorių – jo ofise sėdi visa komanda žmonių, kurie nuo ryto iki vakaro ieško paminėjimų apie jų bosą su žodžiais „reideris“. Ką nors radus, stengiamasi tokius rezultatus pašalinti visais prieinamais būdais.  Tokiu būdu senatorius sukuria sau tam tikrą neperžvelgiamą zoną. Niekas negali sužinoti, kad praeityje jis užsiiminėjo reideriavimu. Todėl įtariu, kad slėpimosi nuo kolektyvinio proto (t. y. interneto) paslaugų verslas sudėtingės, gyvuos ir klestės.

Informacinis didžėjavimas

Man atrodo, kad visi tie verslo ugdymo, saviugdos arba psichologiniai kursai, tokie populiarūs pastaraisiais metais, neišvengiamai virs į mokymus kaip sustabdyti informacinius srautus. Nes kaip besisuktumei, toks nepertraukiamas vidinis dialogas visgi destruktyvus dalykas. Netgi, jei darbe labai padeda pastoviai įjungtas Facebook’ą ar el. paštas, tuo pačiu ir trukdo. Todėl žmonės, kurie mokės tokius srautus sustabdyti, turės kažkokį pranašumą vienokia ar kitokia forma. Ne šiaip išjungti kompiuterį ar pašto programą, o elgtis su srautais kaip su instrumentais, nepasinerdami į juos. Ir čia iš karto atsiras beribė visokeriopiausių psichotechnikų, meditavimo metodikų arba sąmonės valdymo huserliškuoju spinduliu mokymų jūra. Žodžiu, jau galima pradėti rašyti verslo planą.

Kai kalbame apie bet kokią media istoriją, man atrodo, kad artimiausiu metu suklestės toks visiškai neegzistuojantis verslas kaip „informacinis didžėjavimas“. Jau dabar gali nustatyti informacinius srautus – užsisakyti RSS kanalus, susikurti draugų juostą (friends wall), – kurie suteikia visą informaciją, eliminuodami poreikį vaikščioti į naujienų svetaines ar įsijungti televizorių.  Visgi toks būdas kažkiek panašus į radijo klausymąsi, kur įvairiausi žmonės pasakoja tau įdomius dalykus. Iš to visiškai akivaizdu, kad tikslia informacijos atranka, sumaišymu ir personalizuotu padavimu galima užsiimti labiau profesionaliai ir netgi talentingai. Tą išmokę daryti žmonės, ir nepabijosiu to žodžio, parduodantys savo auditoriją, pasieks tam tikrą auditoriją ir sėkmę. Kalba eina ne apie savarankišką naujo turinio kūrimą, o būtent apie įdomios medžiagos atranką ir pateikimą savo artimiesiems, draugams ir pažįstamiems.

Pliušinis iPod’as

Dar vienas dalykas, apie kurį galvoju paskutiniu metu kartu su visa ta RSS srautų bei prietaisų istorija, kad tie patys įrenginiai, kurie mus šiek tiek gąsdina ir periodiškai atrodo įtartini ar kenkiantys sveikatai, tampa vis labiau žmogiški. Kalbu ne apie tai, kad Steve Jobs mokėjo leisti gražius dalykus, prie kurių emociškai prisirišama. O ne, ne. Kalbu apie tai, kad prietaisai gimsta ir miršta. Jie labai trumpaamžiai. Jei 70 metais šeima pirko televizorių, tai ji pirko televizorių gyvenimui. Nebuvo problemos „ką žiūrėti“ – perki dėžę, įjungti ir žiūri, kol iš jos varžtai nepasipils. Dabar, jei ką nors perki, tai iš anksto žinai – neilgam. Pakankamai artimas daiktas, prie kurio prisiriši emociškai, mirs tavo akyse.  Todėl visi tie šalti geležiniai dalykėliai pradeda darytis šiek tiek žmoniškesni. Galbūt pas jus arba jūsų pažįstamus namuose voliojasi iPod pirmas modelis – toks plastmasinis, baltas su ratuku. Dabar jis atrodo, kaip pliušinis vaikystės kiškis. Tokie daiktai pradeda ne tik sužmogėti, tačiau įgyja ir vaikiškų žaisliukų savybes – prisiriši prie jų, paskui išsiskiri; kažkada ištrauki juos iš spintos ir tada užplūsta prisiminimai „kaip buvo gerai ir t.t.“ – tokiu paradoksaliu būdu pasireiškia naujasis žmogiškumas.

Pasaulis kažkodėl po truputį tampa šiek tiek šiltesnis ir šiek tiek žmogiškesnis. Apibendrinus, man atrodo, kad žmogiškumas mumyse pasireikš bet kokiu vienu ar kitu paradoksaliu būdu. Ir vis tiek pasirodys, kad pasaulis, kuriame gyvename, susideda ne vien iš kilobaitų ar RSS srautų – mes rasime būdą kaip jį sudvasinti. O kokiu būdu tai įvyks, bus be galo įdomu stebėti.

Maniškė įvadinė paskaitos dalis baigta. Dėkui.  Tikiuosi, kad buvo nors šiek tiek įdomu ir laukiu jūsų klausimų – pasistengsiu atsakyti.

(Klausimų ir atsakymų serija antroje dalyje)

Užrašė Marija Komandnaja, vertė elem.lt.