Jau rytoj Vilniuje „Visų Šventųjų“ bare pasirodys viena įdomesnių, šuolaikinių lo-fi, psych, noise pop grupių Tonstartssbandht (tarti tone-starts-band-hut).
Tonstartssbandht – tai du broliai Andy ir Edwin White iš Floridos, JAV. Grupė savo muziką labiausiai išreiškia ne kokiais tai instrumentais ar elektroninėmis priemonėmis, bet balsais. Kartais atrodo lyg jie dainuotų šiuolaikines sutartines, liaudiškas melodijas įvynioję į efektų grandinę. Broliai dirba produktyviai ir intensyviai, per 3 metus išleido 9 įrašus, kuriuos visus galima paklausyti jų bandcamp puslapyje. Plačiau norėčiau apžvelgti, manyčiau jų geriausią darbą „Dick Nights“, kuris buvo išleistas dar 2009 m.
„Dick Nights“ pradedamas psichodeline „Turkey Bones“, fūzuoti ir reverbuoti vokalai spalvinami gilumoje pjaunančią gitarą, vėliau įsijungia minimalus ritmas – ir tai pagrindiniai instrumentai, kuriuos naudoja Tonstartssbandht. Antoje „Sarajevo Preadub“ girdime dar daugiai psichodelikos, šūkčiodami, tačiau neprarasdami melodijos broliai, kuria šamanišką atmosferą. Čia juos galima būtų palyginti su Panda Bear, jei jis turėtų pamišusį brolį ir būtų šiek tik purvinesnis. Toliau seka aštrių gitarų rifų ir chaotiško ritmo pilna „Haughty Deb“. Nešvarūs, tačiau gliučinantys garsai primena 70tųjų psichodelinius pasirodymus, kai būdavo sudaužomos, deginamos gitaros ir garso aparatūra. Greitesnėse „Preston „Great-Ass“ Imfat“ , bei „Tahiti Nui“. Tonstartssbandht įsijaučia, jaučiu ir aš, kad muziką jie daro ne dėl kažko, ne dėl to kad juos žinotų, ne dėl pingų ar kitų nesąmonių, jie tiesiog linksminasi ją kurdami ir atlikdami. Albumas tęsiamas su vis daugiau eksperimentavimo, noizų ir ekspresijos, kol beveik „Dick Nights“ pabaigoje sutinkame mano fovoritą „Seriously“. Čia jau mažiau triukšmo, broliai lyg kokie Animal Collective senais laikais traukia: „seriously no matter what you say it’s always gonna get me down“, kylanti atmosfera ir pakili nuotaika, ritmiškumas ausį pailsina nuo prieš tai buvusio chaoso. Viena foninė nata, susluoksniuoti vokalai ir lengva perkusija, taip gražiausiai skamba Tonstartssbandht.
Pabaigoj White‘ai nurimsta, išjungia instrumentuotę ir „Mimi Vari“ girdime vien tik balsus, atrodo, kad jie būtų vokalo pamokoje ir mokytųsi dainuoti, leisdami ne žodžius, o natas arba medituotų.
Bendrai paėmus albumas chaotiškas, purvinas, nelabai nuoseklus, tačiau tokiai muzikai ir nereikia nuoseklumo, už tai jis pilnas gerų emocijų, ekspresijos, eksperimentų, kabinančių melodijų.
Komentarai