Neseniai pasibaigė „We Will Riot“ filmavimai Lietuvoje. Praėjus kelioms dienoms po baigiamojo vakarėlio “Jaltoje”, pakalbinome režisierių Romą Zabarauską ne vien apie filmą, bet ir apie jį patį.
Internete jau pakankamai daug informacijos apie tave. Dažniausiai esi pristatomas kaip režisierius, aktyvistas. Kaip pats apibūdintum save?
Taip ir apibūdinčiau – pradedantis kino režisierius, pirmo lietuvių filmo gėjų tema, trumpametražio “Porno melodramos” autorius, šiuo metu kuriantis ilgo metražo debiutą “We Will Riot” (Streikas). Dėl aktyvizmo – nepriklausau jokiai žmogaus teisių organizacijai ir negalėčiau pasakyti, kad užsiimu nuosekliu aktyvizmu. Tiesiog esu aktyvus pilietis, reaguoju į tai, kas vyksta aplink mane, nevengiu sudalyvauti protestuose, pasirašyti kokią peticiją. Apie įsirašymą kino istorijoje anksti kalbėti, bet manau, kad mano kūryba įsirašo į tam tikrą politiškai angažuotą, bet kartu labai autorinę queer kino tradiciją, prie tokių režisierių kaip Derek Jarman, Todd Haynes, Pedro Almodovar, Gus Van Sant ir kt. Kita vertus, mano naujo filmo “Streikas” pagrindinis personažas – heteroseksualus, ir nuo to gal tik įdomiau!
Pradėjai režisuoti nuo 17-kos. Tavo pirmas filmas „Man Septyniolika“. Kada pajutai, kad jau pribrendo laikas pirmam filmui? Kas buvo toji kertinė paskata?
Dar prieš “Man septyniolika” su draugais sukūriau du mėgėjiškus trumpo metražo filmus: “Rozetės” ir “Julija ir Marius”, o prieš tai su savo geriausia drauge pats ir filmavau, ir vaidinau visokiuose kino žaidimuose… Tad viskas prasidėjo labai anksti, o branda, sakyčiau, atėjo su “Porno melodrama”. Tai jau buvo filmas su minimaliu biudžetu, be to, bendradarbiavimas su operatoriumi Ville Piippo, filmavimas ant Super 16 kino juostos padėjo sukurti vizualiai prasmingą darbą.
Kiek gyvenime ir kūryboj kliaujiesi intuicija, kiek išmanymu ką darai?
Aš esu visiškas savamokslis. Prieš kelis mėnesius baigiau kino bakalaurą Paryžiaus Saint-Denis universitete (su metų mainais Niujorko Hunter College), bet studijavau daugiau teoriją, nei praktiką. Todėl, ką žinau apie praktiką, visko išmokau – ir toliau mokausi – savo paties filmavimo aikštelėje. Aš nemoku daryti kino, aš paprasčiausiai apgaudinėju profesionalius žmones, kad moku, ir jais pasinaudoju. (juokiasi) Žinoma, yra dalykų, kuriuos gerai išmanau: tai, visų pirma, rašymas ir to, kas parašyta, pristatymas, taip pat kino istorija ir bendravimas su žmonėmis. Viso šito išmokau, nes nuo trylikos rašiau straipsnius apie kiną (beje, pradėjau nuo ore.lt!), žiūrėjau filmus, skaičiau knygas, kalbėjausi su įvairiais patyrusiais žmonėmis, dalyvavau festivaliuose ir workshop’uose. Tikrai reikėjo daug apsilaužyti ir padirbėti.
Su kokiais sunkumais jaunas režisierius susiduria Lietuvoje?
Nežinau, manau sunkumų yra visur, bet iš tikrųjų bent jau Vilniuje galimybių yra labai daug: vyksta įvairūs workshop’ai, kino stovyklos, žmonės entuziastingai padeda jaunam kinui… Tai gal sakyčiau trūksta pačių kūrėjų entuziazmo ir gerai sukaltų idėjų.
Ar būna kūrybos procese tarpsnių, kuomet norisi viską baigti? Iš kur, tokiais momentais, semiesi įkvėpimo?
Po “Porno melodramos” premjeros Lietuvoje buvo labai sunku, nes, tiesą sakant, tiek daug kritikos nesitikėjau. Atrodė, kad visi nori mane viešai įžeisti, pažeminti. Būsiu atviras: įkvėpimo sėmiausi iš Berlyno festivalio “Panoramos” direktoriaus Wieland Speck palaikymo. Pavyduoliai gali galvoti, kad tas filmas “prasisuko” tik dėl politinio korektiškumo, bet taip nėra – mano filmas kaip tik labai nevienareikšmiškas, tęsiantis tam tikrą pamaivišką “camp” kino tradiciją. Tą suprato Wieland Speck, o kai vėliau filmą įvertino režisieriai John Cameron Mitchell ir Gus Van Sant, viskas atsipirko su kaupu. Tik vieno gailiuosi – visa ta kritika mane “nusodino” ir todėl nenusiunčiau “Porno melodramos” į tiek festivalių, kiek galėjau. Bet dabar jau išmokau emociškai atsiriboti nuo kritikos ir su “We Will Riot” sudalyvausiu kur tik galėsiu, kad ir ką kalbėtų pavyduoliai!
Ar esi savikritiškas? Kokią aukščiausią kartelę tiek gyvenime, tiek kūryboj sau keli?
Esu kritiškas, bet išmokau savęs per daug negraužti. Stengiuos padaryti kuo geriau, bet kai jau padarau, tai yra padaryta, nebegaliu visą gyvenimą tempti kaip akmens – “galėjo būti geriau ar negalėjo?”… Emociškai taip būtų per daug sunku. O kartelė iškelta pati aukščiausia, taikomės į tarptautinę A klasę. O kaip kitaip?!
Filmais ir akcijomis lieti socialines problemas: savižudybė, homofobija, seksizmas, švietimo spragos … Kokių visuomenės pokyčių tikėtumeisi, kad šios problemos taptų mažiau opiomis?
Nesu politikas ar žmogaus teisių organizacijų narys, kad kurčiau konkrečias strategijas, planus, kaip spręsti problemas. Tiesiog man kaip piliečiui svarbu į jas atkreipti dėmesį, o kaip menininkui man įdomu pasirinkti sudėtingas, problematiškas temas. Apskritai manau, kad reikėtų kuo labiau stengtis vadovauti “pasidaryk pats” filosofija, augintis savo pačių daržoves, gaminti savo pačių daiktus.
Mokeisi Prancūzijoje, Amerikoje. Ko reikėtų pasimokyti iš šių šalių, kad kinas taptų perspektyvia meno šaka?
Paryžiuje į kiną žiūrima labai rimtai ir iš teorinių perspektyvų, studentai skaito Foucault, Deleuze, Barthes, kitus teoretikus – to Lietuvoje tikrai trūksta, į teorinę pusę žiūrima atmestinai. Niujorke daug kalbama apie tai, kam skirtas filmas, kaip jis bus reklamuojamas, platinamas. Apie tai irgi reikėtų lietuviams daugiau galvoti, nes niekuo nesuinteresuoto menininko aureolė yra jau palaidotas reliktas.
Kiek tau svarbi muzika filme? Tai – viena raiškos priemonių ar tik papildinys?
Labai svarbi, ir mane labai erzina, kad Holivudo filmuose visada naudojama tokio pat stiliaus orkestro muzika… Man atrodo, kad kine labai gerai ir šviežiai skamba elektroninė muzika, todėl stengiuosi pats ją naudoti.
„We Will Riot“ bendradarbiauji su gerai žinomu elektroninės muzikos veikėju Marku Splinteriu..?
Mano brolis Martynas kadaise grojo kaip DJ Pikselis ir kartu su juo rengėme “Porno melodramos” palaikymo vakarėlius – “Porno Melody”. Viename jų grojo ir Mark Splinter – taip ir susipažinome. Vėliau Mark pasiūlė kurti filmą, kurio visas veiksmas vyktų Vilniaus klubuose – taip užsikabinau ir pamažu išvysčiau “We Will Riot” projektą.
Naktinio gyvenimo kultūra tave domina tik kaip kūrėją ar esi to dalis?
Nesu ekspertas, bet man visada patiko vakarėliai “Satta” klube ar “Satta Outside” festivalyje, kituose Vilniaus baruose/klubuose… Žinai, iš dalies mane traukia Vilniaus “beatmakerių” kultūra, nes ji priešinga man pačiam – aš toks truputį ekscentriškas, manieringas gėjus, o jie ten dauguma rimti, net geeky heteroseksualūs vyrukai. (juokiasi) Bet šiaip, žinoma, aš jaučiuosi dalimi to šiuolaikiško Vilniaus su tiek naktine, tiek dienine kultūra. Man atrodo visas Vilniaus jaunimas yra kaip viena bendruomenė, ir klubinė muzika yra tik viena jos dalių.
2013-aisiais tavęs laukia premjera. Ta proga norėtųsi ko nors palinkėti… Iš kokio režisieriaus labiausiai norėtum gauti Oskarą už geriausią metų filmą?
Iš Gus Van Santo… Beje, šią vasarą netikėtai susipažinau su vienu Oskarų geriausio užsienio filmo konkurso komiteto narių (nesakysiu, kokiu)… Ir ką, toks pat žmogus su savo požiūriu, skoniu ir t.t., žmogus iš to pačio pasaulio – taip, kad viskas įmanoma! Nors, manau, mūsų pačių lietuviška komisija mano filmą nominuos tik tuo atveju, jei nebus kitų kandidatų… (juokiasi) Bet kokiu atveju, svarbiau ne Oskarą laimėti, o sukurti prasmingą ir provokuojantį filmą.
Pabaigai norėčiau padėkoti visai “Ore” redakcijai ir skaitytojams, nes būtent čia rašydamas apie kiną pradėjau savo karjerą.
Daugiau informacijos:
Komentarai