Šeštoji diena / „Sunki“ tema
„Gyvenu nuolatinėje baimėje, tarsi būčiau tiksinti bomba“ – teigia priešais kamerą sėdintis jaunas archeologijos studentas Svenas. Tai epizodas iš Sebastiano Meise ir Thomaso Reiderio dokumentinio filmo „Prisipažinimas“ (2012), įtraukto į programą „Neišgalvotas gyvenimas“.
Žavus vaikinas šypsosi taip it jo šypsena būtų dėžutė, kurioje paslėptas daugelio metų liūdesio „lobis“; milžiniška, sunki našta. Filme labai daug tokių „sunkių“ Sveno šypsenų ir dar daugiau ne mažiau sunkios tiesos. Čia nuolat kalbama, daugiausia dėmesio skiriama tekstui, studento Sveno prisipažinimui. Vaizdas tampa tik pagalbine priemone, fiksuojančia jaunuolio veido išraiškas, gestus ir reakcijas jam tariant vienus ar kitus žodžius.
Žiūrovas sužino apie jaunuolio santykius su tėvais, vaikystę, paauglystę, studijų metus. Jam veriasi vienišos, jautrios ir kūrybingos sielos pasaulis, kuriame Svenas užsidaręs ne tik nuo likusio pasaulio, bet ir nuo paties savęs. Svenas smerkia save už troškimus ir fantazijas, kurios jam atrodo etiškai nepriimtinos, bet vis tiek jo neapleidžiančios. Vaikinas atvirauja, kad dar būdamas šešiolikos metų supratęs, kad jį traukia vaikai. Taip pat, pabrėžia, kad niekada nėra pasidavęs savo aistrai, tačiau šis visuomenėje pasmerktas ir jo paties nekenčiamas polinkis vis tiek glūdintis jame ir skatinantis depresiją bei neapykantą sau pačiam. Toks atvirumas ir nuoširdumas tiesiog pribloškia ir nepalieka abejingu. Tačiau tuo pat metu užmena dar vieną sunkią mįslę apie etikos prigimtį ir jos ribas.
Pristatydamas kino teatre „Skalvija“ šį filmą režisierius Sebastianas Meise pastebėjo, kad per tuos kelis metus, kuomet buvo filmuojamas „Prisipažinimas“, Sveno gyvenime daug kas keitėsi ir, kad tie pasikeitimai taip pat kalba ne mažiau nei paties vaikino žodžiai. Pristatymo metu į akis krito tuštut tuštutėlė salė, verčianti spėlioti ar taip nutiko dėl to, kad filmo seansas surengtas 17 valandą, ar dėl to, kad lietuviai dar nepasirengę tokioms temoms.
Penktoji diena
Yra žmonių, kurie į savo namus niekada nieko neįsileidžia. Draudimas įeiti galioja net kritinėse situacijose. Ligos ar kitos nelaimės atveju. Štai tokią situaciją matome István Szabó juostoje „Durys“ (2012), taikliai perteikiančioje XX a. vidurio Vengrijos realijas. Karas pasibaigė, tačiau tik oficialiai. Taikos sutartys žmonėms vidinės ramybės neatnešė. Jie vis dar įtarūs, nepatiklūs, bijantys kitiems atskleisti menkiausias smulkmenas apie save.
Karo neramumų ir asmeninės biografijos vingių užgrūdintos namų tvarkytojos Emeransos uždarumas filme susiduria su jai namų ruošos darbus patikėjusios Magdos veržlumu. Rašymui nusprendusi atsidėti Magda neturi pakankamai laiko tvarkytis namuose, tad į juos įsileidžia Emeransą. Tačiau pati Emeransa kiek atsimena jos kaimynai į savo namus niekada nėra nieko įsileidusi. Kito įsileidimas į namus čia reiškia asmeniško santykio užmezgimą, širdies atvėrimą kitam. Tačiau ar gali tikrai atverti širdį kitam tas, kuris į savo namus įsileidžia bet ką?
„Durys“ – tai dviejų tvirtų moterų siekio įsigalėti viena kitos atžvilgiu analizė. Taip pat, tai istorija užmenanti mįslę apie nuoširdaus atvirumo galimybę. Moterų kova filme tai ne tik jau praėjusio karo tąsa, bet ir siekis kitam žmogui primesti savo vertybių sistemą ir požiūrį į pasaulį. Kas laimi šią kovą, tenka spręsti žiūrovui. Tačiau visuomet atrodo, kad tokio pobūdžio kovose kaip ir kare laimėtojų niekada nebūna.
Kaip Michaelio Haneke‘s filme „Baltas kaspinas“ galime matyti žmonių psichologijoje įrašytas karo prielaidas, panašiai István Szabó savo naujausiame filme „Durys“, vainikuojančiame jo filmų retrospektyvai skirtą programą „István Szabó iš arčiau“, atveria vidinį žmogaus pasaulį po karo. Tik M. Haneke‘s gilio čia tikrai nepasiekta.
„Duryse“ režisierius veda žiūrovą griuvėsiais virtusiomis ir tebevirstančiomis praeities prisiminimų bei ateities planų gatvėmis. Šių gatvių vingiai kelia estetinį pasitenkinimą, tačiau antrą kartą jomis vaikščioti visai nesinorėtų. Jos per daug „nupudruotos“, kaip ir pati juosta, kurią rekomenduočiau žiūrėti nebent norint „paprasto, bet neblogo“ filmo po sunkios darbo dienos.
Trečioji diena / Pagaliau „Meilė“!
Štai – pagaliau šeštadienis ir „Forum Cinemas Vingis“ 1-oji salė tiesiog sausakimša. Dar likus nemažai laiko iki kino seanso pradžios akreditacijų eilė užpildyta. Gerai, kad tokią situaciją numačiusi atėjau gerokai anksčiau. Žiūrovams susirinkus į salę „įbėga“ G. Arlickaitė (atrodo žavu ir miela, kad elegantiškoji „Scanoramos“ direktorė pati pristato visus „Vingyje“ rodomus festivalio filmus pati). Pastaroji šį kartą nedaugiažodžiauja – tiesiog pastebi, kad užtenka paminėti Michaelio Haneke‘s pavardę ir salės prisipildo bei palinki šio kino didmeistrio naujausiam filmui „Meilė“ (2012) sėkmės Europos kino apdovanojimuose.
Belieka prisidėti prie šių linkėjimų, tuo labiau, kad jie turi tvirtą pagrindą išsipildyti – „Meilė“, pelniusi režisieriui jau antrą Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“, Europos kino apdovanojimuose nominuota beveik visose kategorijose. Na, bet palauksime ir sužinosime rezultatus, kurie šių metų gruodžio 1 d. bus skelbiami jau 25 kartą. O „Scanoramos“ lankytojams primenu, kad tuose pat apdovanojimuose „Meilei“ ant kulnų lipa kitas Europos šalių kino forumo perliukas Paolo ir Vittorio Taviani juosta „Cezaris turi mirti“.
„Meilėje“ pasakojama apie į devintą dešimtį įkopusių intelektualų porą. Žoržas ir Ana į pensiją išėję muzikos mokytojai, kurių prabangiame bute Paryžiaus centre pilna knygų, plokštelių ir kito lobio. Jie vienas kitą myli ir vienas kitu rūpinasi. Kol vieną dieną poros idilę sukrečia Anos liga. Tai tampa sutuoktinių meilės išbandymu.
Filmo siužetas nedovanoja jokių naujovių ar netikėtų siužeto vingių. Veikiau priešingai, pastaruoju metu senyvo amžiaus žmonių kasdienybės vaizdavimas ekrane tampa vis populiaresnis. Nieko netikėto siužete neaptiksime ir „Meilėje“, tuo labiau, kad nuo pirmų scenų, užbėgant už akių, žiūrovui jau atskleidžiamas istorijos finalas. Tačiau netikėtumai šiame lygmenyje ir negali būti parodyti, nes „Meilėje“ svarbiausiu klausimu tampa ne „kas?“, o „kaip?“. Didžiausią svorį šioje istorijoje prisiima klausimas ne „kas nutiks su meile kai pasensime ir susirgsime?“, o „kaip nutiks su meile kai pasensime ir susirgsime?“.
„Meilė“ primena jausmų, emocijų ir sprendimų prisodrintą laboratoriją, kurioje vietoj eksperimentams paruoštos baltos pelytės naudojama meilė. Šioje filmo laboratorijoje ne bandoma paneigti ar patvirtinti kažkokia anksčiau išsikelta hipotezė, o stengiamasi pavyti „kaip?“. Atsakymas į „kaip?“ tarpsta tik žiūrovo lygmenyje. Tačiau ar mes pasirengę sau kelti tokius ribinius klausimus?
Filosofijos, psichologijos ir teatro mokslus krimtęs Haneke ir toliau daro tai, ką sugeba geriausiai – gvildena „nepatogias“ temas ir veda keliais, kuriuose patiems žiūrovams tenka sau atsakyti į daugybę asmeniškų klausimų. Šiam intymiam temos rutuliojimui kviečiantis, 70 metų sulaukęs, režisierius neslepia, kad jo santykis su „Meile“ taip pat esąs asmeniškas: „Kūriau šį filmą ne todėl, kad norėjau nagrinėti svarbią temą, nors tema, žinoma, tikrai svarbi. Filmus kuriu todėl, kad mane paveikia kokia nors situacija, noriu ją apmąstyti. Aš visada stengiuosi žiūrėti tiesiai mane kamuojančiai problemai į akis“.
Antroji diena / Smurtas, pustos suknelės ir akli pasimatymai
Antrąją festivalio dieną nusprendžiau pradėti nuo Michelio Franco „Po Liusijos“ (2012). Šis Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programos laureatas, sprendžiant iš aprašymo, pasirodė artimas dabartiniam Lietuvos socialiniam kontekstui – Lietuva pasižymi kaip savižudybių bei smurto mokykloje šalis.
Filme pasakojama apie tai, kaip po šeimos motinos Liusijos mirties jos vyras Robertas ir duktė Alechandra persikrausto gyventi į Meksiko miestą, čia planuodami pradėti naują gyvenimą. Iš pradžių atrodo, kad merginai palengvėjo – ji susirado naujų draugų ir linksmai leidžia laiką. Tačiau netikėtai tai pasikeičia. Po vieno vakarėlio Alechandra kasdien patiria nesibaigiančias patyčias. Ir viskas eina tik blogyn. Nenorėdama tėvui atskleisti visų aplinkybių, ji apsimeta, kad viskas gerai, tačiau paauglių žiaurumui ribų nėra.
Nors režisierius teigia vengęs brutalių scenų, nes jam atrodę svarbiausia atskleisti personažų emocinę reakciją į smurtą ir pastarojo poveikį paauglių santykiams, tačiau, visgi, brutalių scenų filme tikrai esama. Merginų simbolinis linčo teismas Alechandrai nukerpant plaukus ir kitaip žeminant, gimtadienio tortas mokykloje, kurį mergina yra priverčiama valgyti, dainuojančių klasiokų, tol kol viešai apsivemia ir t. t. Brutalesnių scenų nerodymas žiūrovą dar labiau sukrečia, nes tai kas numanomai lieka už kadro yra kur kas baisiau už tai kas tiesiogiai rodoma.
Apie smurtą tarp vaikų ir paauglių kalbama daug, ši tema, taip pat, gana dažnai vaizduojama kino ekranuose, tačiau „Po Liusijos“ savo bekompromisiškumu ir realumu toli lenkia daugelį kalbų bei filmų šia tema.
Po tokio paveikaus ir sukrečiančio filmo visai malonu buvo atsigauti užsukus į „Karališką romaną“ (2012). Kuriame plaikstėsi šokio verpetuose įsipainiojusios pustos suknelės ir skraidė į šalis damų skrybėlaitės. Ši Nikolajaus Arcelio režisuota juosta, Danijos pristatyta „Oskarams“, mus nukelia į XVII a. Daniją, karaliaus Kristiano VII – ojo rezidenciją. Čia atitekėjusiai Anglijos princesei Karolinai Matildai tenka akis į akį susidurti su likimo ironija, vietoj lauktos tikrosios meilės ir švelnios romantikos jai atitenka šizofreniškas, apolitiškas, nuolat į skandalus besiveliantis vyras. O netrukus paaiškėja, kad dievobaimingoji Danijos cenzūra nepritaria princesės pomėgiui skaityti Apšvietos literatūrą. Tačiau kaip tyčia po ranka pasipainiojęs naujasis karaliaus gydytojas pasirodo taip pat besąs Apšvietos idėjų šalininkas.
„Karališkas romanas“ – tai filmas, atskleidžiantis mažai kam žinomą Danijos istorijos laikotarpį, kuomet senosios vertybės priešinosi nenorėdamos užleisti vietos naujosioms. Nors filmo ir neįmanoma priskirti „rimtajam“ kinui, tačiau taip pat būtų sunku jį pavadinti kostiumine drama. Visgi, čia esama ir kai ko daugiau, nei vien pustos suknelės ar skrybėlaitės, galbūt, siekio išlaisvinti kitus ir būti laisvam pačiam.
Išsilaisvinti siekia ir Barnaby Southcombe’io filmo „Aš, Ana“ (2012) veikėjai. Tik šis siekis neturi vieningos krypties. Noras išsilaisvinti iš vienatvės nuolat pertraukia troškimą išsilaisvinti iš nežinios ir atvirkščiai. Šiame filme puikiai atsiskleidžia pagrindinio vaidmens atlikėjos ir režisieriaus motinos Charlotte Rampling talentas. Ji neprilygstamai kuria pagyvenusios vienišos moters, vaikštančios į aklus pasimatymus, vaidmenį. Ana pasitempusi, žavinga ir tuo pat metu kiek paslaptinga. Nuo jos dvelkianti elegancija ir paslaptis veikiai patraukia detektyvą Bernį. Tačiau jis apakintas susižavėjimo seka Ana nė neįtardamas, kad jį galėtų būti susijusi su jo tiriama byla.
Režisierius iki šio filmo dirbęs tik su televizijos serialais filme „Aš, Ana“ atsiskleidžia kaip sumanus kortų maišytojas. Filmas turėtų patikti visiems psichologinių detektyvų mėgėjams, nes iki pat pabaigos vykusiai išlaikoma įtampa ir netikėtumas.
Pirmoji diena / Dvi poros, du filmai
10 – asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ mus pasitinka šūkiu „Viskas gali apsiversti“. Ant šio šūkio ašies, festivalio direktorės Gražinos Arlickaitės teigimu, sukasi ir visa festivalio programa: „Festivalis šiemet toks pat žingeidus, atviras ir ieškantis. Jam mes skiriame turtingą šių metų programą, kurią vienija požiūrius keičiantys filmai. Nesvarbu, ar tai visuomenės ydas atverianti dokumentika, ar kinematografijos grožį atskleidžianti vaidybinė drama, ar pėdsaką kino istorijoje jau įspaudęs režisierius, ar naujosios kartos talentingas eksperimentatorius“.
Kas tiesa, tai ne melas – „Scanoramos“ programa iš tiesų gausi, intriguojanti bei stebinanti savo įvairove. Galime pasidžiaugti net dešimt skirtingų bei įdomių festivalio programų: tradicinėmis „Naujienos iš Šiaurės“ ir „Kertant Europą“, ilgametražių dokumentinių filmų pluoštu „Neišgalvotas gyvenimas“, konkursine trumpo metražo Baltijos šalių filmų programa „Naujasis Baltijos kinas“ etc. O jei pažvelgsime į „Scanoramos“ filmų sąrašą per Kanų, Berlyno ir Karlovi Varų tarptautinių kino festivalių apdovanojimų teleskopus, suprasime, kad šiais metais „Scanorama“ ne tik kėsinasi „viską apversti aukštyn kojomis“, bet ir papuošti Kalėdų eglutę – suminėjus visą sąrašą apdovanotųjų filmų pamatytume pluoštą šakelių apkabinėtų lokiais ir gaubliais.
Po šia kalėdine eglute padėtus Europos šalių kino forumo „Scanorama“ filmus išvyniosiu savo reportažuose.
O visiems kino bičiuliams primenu – požiūrius keičiantys filmai Europos šalių kino forume „Scanorama“ lapkričio 8-18 dienomis Vilniuje, lapkričio 15-25 dienomis Kaune, lapkričio 22-25 dienomis Klaipėdoje ir lapkričio 24-25 dienomis Šiauliuose.
„Scanoramą“ pradėjau nuo Ingmaro Bergmano sunkiasvorės juostos „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973). Tokio apibūdinimo pastarasis nusipelno ir dėl kuriamos slogios emocinės atmosferos (kuri neaplenkia nė vieno garsiojo režisieriaus filmo, kuriame jis tik pradeda gilintis į vyro ir moters santykius) ir dėl trukmės – filmas tęsiasi beveik tris valandas. O sudėjus abi šias aplinkybes gauname tikrų tikriausią gniuždymo mašiną.
„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ – tai juosta apie vyrą ir žmoną, Marianą (Liv Ullmann) ir Johaną (Erland Josephson), kurie, kitų manymu, yra darni ir tobula pora. Tačiau net šis teiginys sekant kadrą po kadro atrodo nebeįtikinančiai. Nors abu sutuoktiniai nuolat apie viską atvirai kalbėjosi ir vienas kitam džiaugėsi savo nuostabiais santykiais, tačiau pasirodo, kad Johanas jau keturis metus mąsto apie galimybę palikti žmoną, o jų draugams tai seniai nėra jokia paslaptis. Galiausiai kyla klausimas kas manė, kad ši pora gali būti laikoma vyro ir moters puikaus vedybinio gyvenimo pavyzdžiu ir kodėl. Mariana? Bet ir tuo priverčia suabejoti juostos pasakojimo finalas. Filme negailestingai žingsnis po žingsnio atskleidžiama kaip visuomenės normos, auklėjimas bei įsisenėję stereotipai atitolina žmogų nuo savęs pažinimo. Kaip išmoktų laimingo gyvenimo formulių kartojimas atveda į akligatvį, kuriame skleidžiasi emocinio degradavimo bei neapykantos sau ir savo partneriui daigai. Pagrindinę filmo mintį puikiai atskleidžia vieno iš veikėjų lūpomis tariami August Strindberg žodžiai: „Nėra nieko baisesnio už vienas kito nekenčiančius vyrą ir žmoną“.
Į ekraną psichologinę gelmę, siekiančią slapčiausias sielos kerteles, perkelia nepaprasta, įtikinanti, beprotiška Liv Ullmann vaidyba. Pati aktorė ir ilgametė režisieriaus širdies draugė apie šį filmą yra pasakiusi: „Dažnai taip ir nepavyksta iki galo suprasti savo partnerio ar panaudoti jo išgyvenimų kūrybiškai. Bet Bergmanui tai pavyko su manimi. Jis pavogė dalį mano gyvenimo ir panaudojo jį „Scenoms iš vedybinio gyvenimo“. Filmas priklauso programai „Liv Ullmann iš arčiau“. Į šią programą įtraukti Bergmano filmai, kuriuose vaidina Liv, taip pat jos pačios režisuotos juostos. G. Arlickaitė puse lūpų prasitarusi, kad į festivalį šiais metais galinti atvykti ir pati Liv Ullmann, tačiau detalių neatskleidžia.
Su kita nemažiau įdomia pora teko susipažinti „Scanoramos“ atidarymo filme „Bet kuriuo keliu“ (2011). Atidarymo metu atvykę režisierius bei vienas iš pagrindinių „Bet kuriuo keliu“ aktorių Hilmaras Gudjonssonas (vaidina Alfredą) pusiau juokais atskleidė, kad filmuoti filmą, kuriame be mažų epizodų matyti tik du aktoriai, privertųsi ekonominė krizė.
Islandų režisieriaus Hafšteinno Gunnaro Sigurdssono filmas pristatomas kaip islandiško humoro geizeris, pritraukė daugybę žiūrovų. Veikiausiai didžioji dalis jų susirinko ne suintriguoti paties filmo užmanymo, o tikėdamiesi kažko ypatingo iš juostos, kuri festivalio organizatorių manymų nusipelnė atidaryti kino forumą. „Bet kuriuo keliu“ – tai islandų režisieriaus pilno metražo debiutas, kuriame atskleidžiama keista dviejų vyrų draugystės istorija.
Finibogis ir Alfredas dėl skirtingų priežasčių vasarą nusprendžia praleisti atšiaurioje Islandijos dykynėje taisydami kelius – piešdami viduryje kelio geltonas linijas ir kaldami į akmeningą dirvožemį riboženklius. Toks kelių ženklinimas, turintis padėti neišklysti iš kelio, rodomas kaip nuobodus ir nė vieno iš poros nemėgstamas darbas. Tiesą pasakius, veikėjai simpatijų nejaučia ne tik darbui, bet ir vienas kitam. Kol susiklosčiusios aplinkybės juos suartina.
„Bet kuriuo keliu“ pasakoja transformacijos istoriją, perteikia savojo kelio paieškas, užsimena apie sunkumus, patiriamus žinant, kad privalai pasirinkti naują kelią, nes senasis jau niekur neveda. Ištikimasis Finibogis gavęs laišką iš savo merginos (Alfredo sesers), kuriame šioji teigianti, kad jiems busią geriau išsiskirti, nenori susitaikyti su mintimi, kad viską teks pradėti iš naujo. Šis nepasirengimas pasirinkti naują kelią ir jo laikytis sušmėžuoja ir vėjavaikio Alfredo gyvenime, pastarajam sužinojus, kad moteris su, kuria jis turėjo vieną iš daugybės meilės nuotykių, nuo jo laukiasi. Taigi, atsidūrę panašiose tarpinėse situacijose veikėjai suartėja. Filme gausu humoro derinamo su gyvenimišku liūdesiu. Iš dalies atskleidžiami amžiaus bei charakterių kontrastai, dykynėje išsisprendžiantys gimstant kiek juokingai satyriškai pateiktai tolerancijos formai – nusistatytos taisyklės kartais vienam iš herojų tiesiog negaliojančios ir pan.
Suartėjimo per išgyvenamą panašią situaciją pasakojimas inspiruoja mintį, kad draugystė viso labo tėra savęs atpažinimas kitame, į sielos monologą vedanti patirtis. O juostoje vartojami „juokeliai“ kartais atrodo gana primityvūs. Supanašėjus juostos veikėjų pozicijai pabaigoje juos matome važiuojančius į šventę, kurioje abu ruošiasi smagiai praleisti laiką ir pasimėgauti laisvos meilės teikiamais malonumais. Tai atrodo gana keistas filmo užbaigimas, tarsi nežinota kaip išnarplioti istoriją, kurioje iš šiaip nedaug kas tebuvo sunarpliota. Žiūrint filmą apima jausmas, kad su juo viskas būtų visai „pusė bėdos“, bet kaip atidarymo filmas „Bet kuriuo keliu“ atrodo nuviliantis ir blankus pasirinkimas.
Komentarai