Lina Lužytė – jauna lietuvių režisierė. Tarp geriausių jos filmų, daugelio tarptautinių festivalių prizininkas, trumpametražis vaidybinis filmas “Jau puiku, tik dar šiek tiek…”. Šį kartą, “Scanoramoje” Lietuvos publikai ji pristato mažo Baltarusijos miestelio Žlobino paprastų žmonių istorijas. Gyventojai čia užsidirba gamindami pliušinius žaislus ir pardavinėdami juos traukiniu pravažiuojantiems keleiviams. Nuolatinė milicijos priespauda, nematoma perono linija, spalvingas krokodilas bei žmonių akys nukelia į absurdo teatrą, kuriame reikia gyventi. Bet Žlobino žmonės gražiai dainuoja. Trumpas žvilgsnis pro langą ir pusė metų tapo 3 metais.
„Filmavimas buvo sudėtingas, montažas pats juodžiausias. Buvo momentų, kai laikiau hard’us virš šiukšliadėžės. Bet filmas pats pasakė, ką daryti. Patikėjau, kad yra tas momentas. Toks nušvitimas. Pamoka – turi priimti taip, kaip yra, įsiklausyti, nerežisuoti nei filmo, nei gyvenimo, leisti plaukti per upę, ir kai pasileidi, niekur nesilaikai, žiūri, kad viskas ateina. Tada pats pasidarai atsipalaidavęs, natūralesnis, nebebijai, kad kažkas nepasiseks. Harmonija, žmogiškumas. Tiesiog paleisti, nesiplėšyti, nedaryti karjeros, nedaryti filmo. Man tai tripas po Baltarusiją, kuris mokė gyventi, montuoti, bendrauti. Po „Jau puiku, tik dar šiek tiek…“ buvau bepradedanti snūduriuoti ant laurų, bet kokia esu dabar ir, ką išmokau, išmokau filmuodama „Igruški“.“
Prisistatyk, kas esi ir ką darai?
Sudėtinga (juokiasi). Aš Lina Lužytė. Kiti mane vadina režisiere. Visą laiką kuriu filmus ir tiek. Nesu dar labai daug padariusi, turiu keletą trumpo metro filmų. Manau, vienas yra neblogas: “Jau puiku, tik dar šiek tiek“ – vaidybinis. Ir dokumentinis filmas – „Igruški“. Tai yra pirmas mano pilno metro filmas, kurio premjera tuojau ir bus. Dabar šiek tiek gyvenau Berlyne ir parašiau scenarijų savo pirmajam ilgo metro vaidybiniam filmui.
Esi pelniusi daug apdovanojimų. Kokias šalis tavo trumpametražis filmas yra aplankęs?
Tų festivalių yra begalės, neseniai grįžau iš Kopenhagos ir ten vienas vyras pasakė, jog kiekvieną savaitę visame pasaulyje vyksta po festivalį ar netgi po du, įsivaizduoji? Todėl aš nesilankiau visuose, nelabai ir žinau, kokius festivalius aplankė. Žinau, kad buvo Tamperėje (Suomija), Vokietijoje, Maskvoj, Prancūzijoj …žinai, kaip keista, prodiuserė parašydavo, kad filmas kažką laimėdavo ir tiek, atrodo jis apkeliavo labai daug šalių. Vieną kartą net Brazilijoje buvo. Tada pagalvojau, o norėčiau nuvažiuoti, bet labai brangu (juokiasi).
Šuolis nuo vaidybinio filmo prie dokumentinio ir vėl atgal. Galima tai vadinti menininkės ieškojimais?
Žinai, niekada nieko nedarau specialiai. Apskritai, gyvenime man neišeina planuoti: jeigu nueinu į kino teatrą, tai pirma nueinu, o tada jau žiūriu, ką šiandien rodo. Prieš vaidybinį filmą buvo ir mažučių dokumentinių, tada gavosi, kad bakalauriniam reikėjo padaryti vaidybinį. Viskas savaime.. Buvo magistrinio darbo užduotis padaryti trumpo metro dokumentinį filmą, pradėjau galvoti, turėjau visokių minčių, bet atsidūriau Baltarusijoje. Ir tada viskas kaip sniego kamuoliukas (rodo) sukosi ir taip išėjo ne pusė metų, o 3-eji metai. Viskas vyniojosi. Su „Igruški“ buvo taip.
Kaip gimė „Igruški“ idėja?
Labai natūraliai. Prieš keturis metus iš Odesos (Ukraina) važiavau į Vilnių. Traukinys važiuoja labai ilgai, užmigau, pabudusi pažiūrėjau pro langą ir pamačiau krokodilą ir dramblį, kurie žiūrėjo į mane, tokie didžiuliai. Iš pradžių pagalvojau, gal sapnuoju? Išlipau iš traukinio, net nežinojau, kokioje buvome šalyje, bet pamačiau daug žmonių su pliušiniais žaislais, kuriuos jie pardavinėjo. Kai pasakei, kad matei filmo treilerį ir tau žmonės paliko įspūdį – ir kraupu, ir gražu, ir juokinga – man irgi liko tokia kaip nuotrauka pro traukinio langą. Toks kadras – dramblys, krokodilas ir tas žmogaus veidas, toks nudegęs, rudas, toks pavargęs, neprivalgęs, purvina viskas. Toks, žinai, visiškas kontrastas. Tada gavau magistrinio darbo užduotį, buvau sugalvojusi kitą idėją, bet netikėtai vėl atsidūriau Baltarusijoje su ta savo nuotrauka mintyse. Tada ir prasidėjo – paieškos ir pažintys (juokiasi).
Kokie vidiniai pokyčiai vyko befilmuojant?
Šiaip visas šitas filmas man tapo visapusiška mokykla: ir kino mokykla, ir gyvenimo mokykla, ir savo disciplinos mokykla. Ten važiavau nemokėdama rusų kalbos, nežinodama, apie ką bus filmas, nei kaip dokumentiką daryti, turėjau tik tą vaizdą galvoje. Žinai, kai vaikai nemoka plaukti ir juos įmeta į vandenį, tai aš atsidūriau tokiame dalyke. Kai teoriškai mokaisi, viskas aišku, bet kai reikia daryti, nieko nemoki. Atvažiavau, nepažinojau nei miesto, žmonės nuo mūsų bėgo, nes buvom užsieniečiai ir dar su kamera, kurie greičiausiai yra pavojingi. Jaučiau didelį stresą. Supratau, jog tam kadre, kur žmogaus veidas ir žaislas yra visko labai daug. Tada pradėjau – išmokau rusų kalbą, prasidėjo tyrinėjimai, eidavom gatve, kalbindavome žmones, vieni bėgdavo, kiti rėkdavo, keikdavosi, o mes taip bandėme pažindintis. Man, kaip žmogui, šis periodas buvo ypatingai sudėtingas, nes šeimoj užaugau vienas vaikas, nelabai mėgdavau bendrauti, buvau gan užsidariusi. O dabar stoviu Baltarusijoj ir turiu prieiti prie žmonių, kurių man tikrai reikėjo, klausinėti, gal jie siuva žaislus, tada jie į mane žiūrėdavo kaip į kokią įsibrovėlę. Taip supranti, kad filmą darai sau, jiems jo nereikia, jie sau siuva žaislus, tai yra nelegalu, jie juos pardavinėja ir bijo, kad areštuos. Ir tada susiduri, kad kinas susijungia su tokia gyvenimo pamoka. Ir tokia didelė pamoka, kaip žmogui ir kaip režisierei, jog negali tiesiog ateiti ir pasiimti, kad jeigu nori gauti, tu turi duoti, ypač dokumentikoje. Viskas baigėsi tuo, kad mes su operatoriumi sodinome pomidorus, kasėme ir laistėme daržus, gėrėm degtinę, valgėm tortus, ėjom į gimtadienius – žodžiu, gyvenom. Ir kai pradėjome gyventi, tada pradėjo ir filmuotis filmas. Va kaip skyrėsi viskas nuo mano pirmųjų intencijų – nuvažiuoti ir pafilmuoti, kaip policija vaiko žmones ir gyventojams yra sunku. Taigi finale, ne aš padariau filmą, o filmas pats gimė.
Man didžiausias gazas buvo, kad dingo toks vakarietiškas požiūris į Baltarusiją. Taip, ten yra sunku, bet mes tokie patys, su tom pačiom sistemomis. Jų absurdas ir mūsų absurdas yra vienas ir tas pats, tik kitaip įvyniota. Žmonės ten gyvena gyvenimus, jie myli, jie dainuoja, jie geria, jie dirba. Čia mes dirbame kavinėj, banke, o jie žaislus siuva. Man galvoje dingo kastų požiūris – mes visi žmonės. Ir filmas yra apie žmones. Toks stiprus jausmas, net negaliu jo normaliai iškomunikuoti (juokiasi).
Kas svarbiausia tavo filme?
Išgirdus Baltarusijos pavadinimą visi griebiasi už galvų, sakydami, kaip ten baisu – Lukašenka, režimas, infliacija – ir jie daugiau nieko nežino. O kas ten gyvena? Mano filmas pirmiausia yra apie Baltarusijos žmones, apie kuriuos niekas nieko nežino ir niekas jų negirdi. Galvojau apie savo pirmą vaidybinį filmą, apie šį dokumentinį, apie scenarijų, kurį parašiau – mane kaip režisierę traukia paprasti žmonės, jų santykiai, maži dalykai, bet labai žmogiški. Ir dar, mane domina paprasti žmonės ant tokios absurdo ribos: „Igruški“ – žaislų siuvimas, vaidybiniame – griūva šeimos dėl šaldytuvo. Bet iš tikrųjų sunku daryti išvadas, apie ką šis filmas.
Kokie Žlobino miestelio žmonės? Kaip jie bėga nuo absurdo?
Jie groja gitarom, jie dainuoja, jie šoka, jie valgo, jie siuva žaislus ir tai nėra kažkokia kančia. Jie kaip menininkai – kada nori atsikelia, pasiuva žaislų, tada eina miegot. Bet tai viena pusė arba nelabai teisinga ironija, nes iš tikrųjų ten yra labai sunku, bet jie gyvena, negalvoja, kaip pas juos Baltarusijoje blogai. Jie priima realybę, žinoma, jie ir liūdi, ir verkia, ir bijo. Ten iš esmės esi beteisis, nėra žodžio laisvės. Toks absurdas, kuriame jie gyvena. Pavyzdžiui, viena mokytoja paima laikraštį ir skaito, jog jos alga yra trys šimtai dolerių, paskui atsisuka į savo sūnų ir sako: „O kiek aš uždirbu, Artiomai?“. Ji uždirba šimtą dolerių per mėnesį. Arba su žaislais – oficiali prekyba žaislais visada buvo nelegali, bet dvidešimt metų visi tai darė ir visi tai matė, staiga vieną dieną nebegalima prekiauti, reikia išsipirkti leidimus, kurie per brangūs, prekiaut galima, bet prieiti prie perono ne. Todėl žmonės išsirikiuoja prie nematomos linijos, prie tokios skylės tvoroj, ir prekyba tampa sudėtingesnė. Arba nueinam pas milicininkus, nes mums reikia leidimo filmuoti, tokio popieriuko, sako, pas mus baltarusius reikia kreiptis į Minską, per metus bus. Korupcija, absurdas, o žmonės su tuo susiduria kasdien, todėl pagrindinis kelias yra gerti. Beveik visi geria, kažkada buvau labai pikta ant milicijos ir suvokiau, jog norint gyventi tokiame kasdieniame absurde, turi arba nieko nesuvokti arba gerti.
Po milicijos persekiojimų, išmetimų iš buto, grasinimų, jaučiausi kaip šiukšlė. Ateidavom į Lenos, kuri augina neįgalią mergaitę, šeimą, atsinešdavome pavalgyti, o jos mums duodavo koncertų, dainų, muzikos, taip gražiai grodavo. Pačios bėgdavo nuo realybės, ir mums padėdavo pabėgti.
Filme labai ryški nematoma riba iki perono, ką ji tau simbolizuoja?
Ta riba, tu tiesiog jauti ją savo oda, savo kūnu. Niekada nesakau, jog čia yra vienoks ar kitoks simbolis, neapglaistau prasmėm, bet absurdas egzistuoja. Buvo tokia įdomi situacija, žmonės stovi už stoties ribos išsirikiavę prie perono nematomos linijos ir bando parduoti žaislus į traukinį, mano noras buvo atsistoti priešingoj pusėj ir juos nufilmuoti. Žmonėms milicija draudė eiti į vieną pusę, o man draudė eiti į kitą pusę. Ta nematoma riba man sukelia tokį pyktį – mes sėdim dabar ir darom tai, ką norim, kalbam, norim nekalbam – visi taip turėtų gyventi. Žmogus yra prisikūręs krūvas neva apsaugos sistemų, pats tapęs auka, žinai, kažkokie siaubingi nežmogiški žaidimai su žmonėmis.
Esi pasakiusi: “Vienas mano filmo veikėjų papasakojo, jog žaislų akis gamina lenkai, vokiečiai ir baltarusiai. Lenkiškas ir vokiškas akis galima priklijuoti taip, kad jos žiūrėtų į abi puses, bet baltarusiškas, kaip beklijuotum, jos visada žiūrės tik į vieną pusę.“ Žaislai, ką tau jie simbolizuoja?
Suprantu, ko klausi, bet negaliu atsakyti. Man žaislai yra tik žaislai, o tos akys – suprantu, kad štampuoti su blakstienom į vieną pusę yra lengviau, nei blakstienom į abi puses, tam jau reikia dviejų mašinų. Nenoriu pritempti prasmės, bet, pavyzdžiui, filmo pavadinimą galvojau labai ilgai. Buvo „Pasakų miestas“, „Žlobinas“, „Pliušiniai žaislai“… liko „Igruški“, nes man igruška tai – ir žmonės yra politikų igruški, ir tie pliušiniai žaislai – igruški. Šitas rusiškas žodis yra šiek tiek daugiasluoksniškesnis, tirštas – tokia truputį kaip marionetė, žaislas kažkieno rankose… skirtumas tarp pliušinio žaislo ir žmogaus yra toks, jog žaislai kažkam rūpi – vaikams, siuvėjams, pardavėjams – žmonės, esantys filme, niekam nerūpi. Jie yra vienetai, rusiškai sakoma štuka.
Ar kameroms išsijungus herojai pasikeičia?
Jeigu taip būtų, šitas filmas atrodytų surežisuotas, toks tikras filmas. Man tai net ne filmas, o gabalas Baltarusijos realybės. Buvo atvejis, paskutinę dieną sugalvojau paimti interviu. Turėjau pasiruošusi tris klausimus: kaip tau patinka tavo miestas Žlobinas? Kaip patinka tavo šalis Baltarusija? Ir kaip tau patinka Lukašenka (klausimas prie, kurio taip ir nepriėjau). Tokioje palapinėje sėdėjo berniukas ir pardavinėjo loterijos bilietus. Kai paklausiau kaip jam patinka jo miestas, berniukas išgyrė, sakė, jog gimė čia ir gyvens čia, kad jam patinka jo šalis ir geras prezidentas, ir aš žiūriu į jo akis, kažkas ne taip. Kameroms išsijungus, berniukas susidėjo visus bilietus, prieina prie manęs ir klausia, iš kur esame, ir kada mes išvažiuojame. Paaiškėjo, jog jis buvo pasiruošęs kartu su mumis bėgti iš šalies. Paskui susitariau su juo padaryti tikrą interviu ir jis papasakojo, kad nori mokytis, kad tėvai neturi pinigų, visi geria – vargo vakarienė. Bet vis tiek, kalbėdamas į kamerą, viską pagražindavo. Gaila, jis nebuvo personažas.
Buvau labai laiminga, jog su filmo herojais užsimezgė draugystė, jie buvo natūralūs, tikri, nieko nevaidino, nei gražino, nei blogino. Vienas vyras visą laiką gulėjo lovoje, kaip keista, bet turbūt buvo vienas sveikiausių ir pozityviausių žmonių. Viskas lafa: nusiperka “Astros”, baigiasi cigaretės, susirenka bykus, atsiplėšia laikraščio, susisuka likučius ir toliau rūko. Galvojau, kad jis nevaikšto, bet vieną dieną atsikėlė. Pasirodo, jis nemato prasmės vaikščioti, yra senas, bet su galva viskas labai gerai. Žinai, ten yra tokių šviesių žmonių, kurie bet kur gali gyventi ir lieka savimi.
Kas buvo sunkiausia?
Sunkiausia buvo tai, kad pabuvusi Baltarusijoje keletą dienų, pradėjau bijoti eiti į gatvę. Žlobinas – mažas miestukas, todėl mus visi labai greitai žinojo ir badė pirštais. Jie žiūrėjo ir mūsų ne-ken-tė (pabrėždama). Mes buvom iš Vakarų, kad, neva, kuriam propagandą. Nekenčia paprasti žmonės, nuolatos užkabinėja milicija. Niekas nelaiko tavęs žmogumi su teisėmis, tu esi tiesiog atmata. Atmata su kamera. Aš pirmą kartą gyvenime patyriau, kad, ar tu esi negraži, ar negyveni naujam bute, meilės nemeilės yra – ne taip blogai, bet kai tavęs nelaiko žmogumi, tai yra pats didžiausias skausmas. Neišeina net pasiskųsti, nes nesuvoki, kas čia vyksta. Ir tada pradedi galvoti, gausybė baltarusių, lietuvių ir kitų, ir kad tie visi žmonės taip ir jaučiasi.
Daugiau:
www.scanorama.lt/lt/filmas/igruški
mubi.com/films/igrushki
Komentarai