Artėjant ketvirtajam postindustrinės elektroninės muzikos festivaliui “Speigas”, jūsų dėmesiui pateikiame ištraukas iš spaudai rengiamos M.Peleckio knygos “Lietuvos garso menas”. Vasario 8-ąją “Kablyje” vyksiantis “SPEIGAS prisimena savo šaknis ir klausytojams siūlo du ypatingus vakarus Vilniuje su vienuolika ryškių ambient, ritual, drone, noise ir power electronics muzikos projektų iš Japonijos, Suomijos, Kanados, Rusijos, Olandijos, Lenkijos ir Lietuvos, o dienomis padeda atrasti naujus sąlyčio su garsu būdus paskaitose ir kūrybinėse dirbtuvėse.
Kalbėdami apie Lietuvos eksperimentininkų subkultūrą, pirmiausia turime nusibrėžti gaires, ką vadinsime eksperimentininkais, o ko ne, ir kuo ši subkultūra skirtinga nuo kitų (pvz., pankų, metalistų).
Eksperimentininkas – priešingai nei konceptualistas – yra žmogus, siekiantis savo paties pastangomis išsiaiškinti, sukurti kažką naujo, nevengiantis rizikuoti, pažeisdamas kanonus. Eksperimentas – mokslinis metodas, kurio tikslas – asmeninio bandymo būdu pasirinkti vieną iš galimų variantų, hipotezių, versijų. Eksperimentininkai naudojasi jau egzistuojančiomis teorijomis tam, kad jas paneigtų arba patvirtintų. Vienas pirmųjų eksperimentinio mokslo rėmėjų anglų filosofas ir mokslininkas Francis Baconas (1561-1626) sukūrė empirinį metodą, nuo kurio pats ir mirė. Tačiau F. Bacono idėjos padėjo padaryti daug atradimų moksle, taip pat – ir garso kūrimo moksle/mene.
Eksperimentinė muzika – sudėtingas fenomenas, kurio ištakos siekia, avangardinio meno, dadaizmo, futurizmo ir triukšmų meno, konkrečiosios muzikos, elektroakustinės muzikos, elektroninės muzikos, garso meno, anti-meno, siurrealizmo, poparto ir kitų fenomenų atsiradimą. Dėl eksperimentinės muzikos įvairovės siūlau pakaitomis su šiuo apibrėžimu vartoti ir terminą postmuzika.
Dar 1932 m. kompozitorius, pianistas Vytautas Bacevičius (1905-1970) – pirmasis lietuvių muzikas eksperimentininkas – parašė simfoninį kūrinį „Elektrinė poema“. V. Bacevičius gimė Lenkijoje, studijavo filosofiją ir mokėsi skambinti fortepijonu Prancūzijoje, koncertavo Pietų Amerikoje, JAV, kur propagavo lietuvių kompozitorių (M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio) kūrybą. 1969 m. jis gavo JAV kompozitorių asociacijos premiją. Veikiamas Rytų filosofijos ir estetikos, V. Bacevičius iškėlė kosminės muzikos idėją (sukūrė poemas fortepijonui „Poème mystique“, „Poème astral“, 1927 m., kūrinį vargonams „Rayons cosmiques“, 1963 m.). Ankstyvuose jo kūriniuose jaučiamas vėlyvasis romantizmas, simbolizmas, impresionizmas, konstruktyvizmas, vėlesnėje kūryboje vengiama žanriškumo.
Nusibrėžę gaires, ką vadinsime eksperimentininkais, pereikime prie Lietuvos eksperimentinės muzikos istorijos ir muzikos eksperimentininkų subkultūros gimimo. Nuo eksperimentinės muzikos gimimo Lietuvoje (1932 m.) iki jos tapimo (iš pradžių – pogrindine) subkultūra praėjo daugiau kaip 50 metų – jei pirmaisiais eksperimentininkais laikysime vilniečius „Mind‘s Disorder“ (1973) ir jų savotišką tąsą „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ (1987) bei nuo 1982 m. eksperimentavusius Marijampolės „Pesimistus“, vėliau tapusiais grupe „Modus“, kurios pirmieji albumai įrašyti 1988-1989 m. 1987 m. susikūrė „Žuvys“ („Zuwys“), 1988 m. – „Žalias lapas“. Muzikos eksperimentininkų subkultūra suklestėjo apie 1993-1996 m. Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Utenoje.
Tiesa, nereikėtų pamiršti unikalių ir itin profesionalių lengvosios elektronikos grupių „Argo“ (1979) ir „Solaris“ (1980), kurios kartu su latvių kolektyvu „Zodiaks“ (1980) tapo pirmosiomis tokio stiliaus grupėmis TSRS. Iki tol eksperimentais Tarybų Sąjungoje labiausiai garsėjo Eduardas Artemjevas (g. 1937), kūręs ir kuriantis muziką Andrejaus Tarkovskio, Nikitos Michalkovo, Andrejaus Končialovskio filmams. Pirmoji iš daugiau kaip šimto E. Artemjevo plokštelė „ANS – sintezator“ išleista dar 1972 m. („Melodija“). 1989 m. pasirodė 7 metus E. Artemjevo įrašinėta plokštelė „Balandis baltas. Vision. Vasara“ – muzika trims Paulio Celano ir Sigito Gedos poemoms, parašyta soprantui, smuikui ir sintezatoriams.
Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus vadovaujamas ansamblis „Argo“ išleido keturis albumus ir gyvavo iki 1987-ųjų. Panašiu metu jau nebebuvo ir grupės „Solaris“, kurios nariai Gediminas Dapkevičius ir Gintaras Kizevičius gyveno skirtinguose miestuose. G. Dapkevičius kartu su taip pat šiauliete Zita Vilutyte tapo ryškiausiais holistinės muzikos kūrėjais, G. Kizevičius ėmė kurti muziką uostamiesčio teatrui. 2004 m. Z. Vilutytė įkūrė Holistinį judėjimo teatrą „S“, kuriame derinama muzika su vizualika, teatru, poezija, daile, menas sintezuojamas remiantis vientisumo (gr. holos) principu, siekiant harmonijos.
http://www.youtube.com/watch?v=9tSNwP-mSjc
Atėjus Atgimimui, kai kuriose roko grupėse suskambėjo klavišiniai instrumentai. Ko gero, daugelį jų įkvėpė artroko pradininkai „Saulės laikrodis“ (1979) ir „Ad Libitum“ (1981; buv. „Piligrimas“). Roko, metalo, new wave grupės ėmė groti ir sintezatoriais, tačiau tikroji elektroninių eksperimentų era dar tik aušo. Sunku pasakyti, kas sukūrė pirmąjį postmodernų eksperimentinės muzikos kūrinį Lietuvoje. 1986-1996 metais pasirodė keliolika dėmesio vertų eksperimentininkų albumų, tapusių savo srities klasika: „Xenzolot“, „Endiche Vis.Sat“ – „Paskutinė požemių muzika“, „Her closed eyes“, „Ramybės studija“, NAJ – „Atodrėkis“ ir „Resituation Smile“, KAL – „Ornamentas ir nusikaltimas“, „Grybai In Paradise“ (vėliau – „Betoniniai Triušiai“) įrašai, vėliau išleisti kaip rinktinis albumas „Berniukas su musmire rankoje“, „Aš Myliu Axlib Dlegrab ir Rusiją“ – „Išplūšių kalbos žodelynas“, keli gitaros genijaus ir noise estetikos propaguotojo Juozo Milašiaus albumai (pirmasis pasirodė dar 1986-aisiais), „Ir Visa Tai, Kas Yra Gražu, Yra Gražu“ to paties pavadinimo albumas bei albumas „Greetings to Falkenhahn“, „Echidna Aukštyn“ – „Apsakyms apė pradžią ir galą pasaulės“, „Neklausomi echidnos gabalai“, „Akys“ – „Sugelti juodakmiai“, „Modus“ – „Užsikrėtę mirtimi“, „Wejdas“ – „Saulei tekant“ ir „Dykra – Die Welt ohne Rahmen“, „Donis“ – „Iki žvaigždžių“, „Sweet Energy“ – „Get in Phase“, „Girnų Giesmės“ – „Kerai“, „Sala“ – „En-trance“, N!N!N! – „Schonbells‘1996“, Kipras Mašanauskas – „Requiem“, pirmieji rinkiniai „Dark Fire Dancing“, „A Tribute to the Future“, „Eirimē“ – „Kuršjŏi“, „Akala“ – „Delicate Instruction“. Taip pat 1993-1996 m. atsirado ir dažniausiai rinkiniuose bei demo kasetėse savo pirmąsias dainas išleido (tais laikais kompaktinių plokštelių beveik niekas nebuvo išleidęs, jų era prasidėjo paskutiniojo dešimtmečio viduryje) ir „Pievos“, „Raunijas“, „Massomania“, „Caduceus“, „Laumė“, „Sovijus“, „ŠaliKĄpalikau“, „Sedu“, „Agyria“, „Coal Colour Amplifier“, „Mixcoatl“, „Thaumaturge“, „Sugyvulinos latakams“ ir kt.
Lietuvos muzikos eksperimentininkų subkultūra, kaip jau minėta, – nevienalytė. Egzistuoja tarsi nematoma skirtis, kuri laikui bėgant vis labiau nyksta (tiesa, ne taip greitai, kaip norėtųsi). Labiau „akademinės“ (postminimalistinės) eksperimentinės muzikos kūrėjai renkasi į festivalius „Jauna muzika“, „Gaida“. 2009 m. išleistas rinkinys „Loop Rituals. Lithuanian Post-minimalism“, kuriame rasime šių kūrėjų kompozicijas: Arturo Bumšteino, Ričardo Kabelio, Dariaus Čiutos, Tautvydo Bajarkevičiaus (audio_z), Antano Kučinsko, Egidijos Medekšaitės, „Twentytwentyone“, Orlando Narušio, J. Milašiaus, Antano Jasenkos, Antano Dombrovskio, Ginto K (Kraptavičiaus), Vytauto V. Jurgučio, „AVaspo“.
Įdomu tai, kad kai kurie postminimalistai dalyvauja platesniame subkultūriniame gyvenime. Pvz., „AVaspo“ įkūrėja Gabrielė Labanauskaitė – audiopoezijos pradininkė Lietuvoje. Grupės, anksčiau vadintos „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“ (2005), eksperimentai balansuoja tarp postminimalistinės eksperimentinės muzikos, audiopoezijos, eksperimentinio teatro (audioteatro), performanso žanrų.
Audiovizualinė kūryba – sritis, kuria žavisi vis daugiau Lietuvos muzikos eksperimentininkų. Šokių aikštelių karaliai ir „rimtosios“ eksperimentinės muzikos kūrėjai vienodai mielai naudojasi VJ (vaizdo žokėjų) pagalba. Tačiau esama ir į tradicionalizmą linkusių eksperimentinės muzikos kūrėjų, kuriems bendravimas su klausytoju/žiūrovu apsiriboja sėdėjimu prie kompiuterio. Kai kurie eksperimentininkai linkę derinti naujausius elektronikos išradimus su liaudies muzika. Pavyzdžiui, „Donis“ – Klaipėdoje gyvenančio profesionalaus muzikanto Donato Bielkausko projektas (kartu su šalutiniais projektais „Wejdas“, „Gyvata“, „d.n.s.“) labai įvairialypis: išleista keliolika albumų, kuriuose eksperimentinė elektroninė muzika persipina su etnikos motyvais. Ypač įspūdingas, ko gero, labiausiai senuoju baltų tikėjimo persismelkęs D. Bielkausko projektas – „Wejdas“. Postmoderniškiausias D. Bielkausko alter ego – „d.n.s.“, kuriame dominuoja siurrealistinės fantazijos. „Gyvata“ – etninė muzika, išleista kartu su Baltarusių muzikantais.
Kitas unikalaus daugialypio kolektyvo pavyzdys – „Sala“ menininkų kolektyvas, kurio nariai maždaug nuo 1995 metų ir muzikuoja, ir piešia, ir domisi įvairia filosofija, ir įrašinėja gamtos garsus. „Salos“ lyderis Audrius Šimkūnas su bendraminčiais grupę „Sala“ vienoje Aukštaitijos salų įkūrė, kaip teigiama, mistinėmis aplinkybėmis, o įkurtame kolektyve net narių skaičius – paslaptis. Muzikantams tai, ką jie daro, – malonumas. A.Šimkūnas šio straipsnio autoriui yra sakęs: „Aš ne iš tų, kurie negali nekurti. Ramiausiai galiu nieko nedaryti, tiesiog išeiti kur nors į pelkę, į mišką, į miestą, ir tai bus ta pati mano sala kaip ir „en/trance“ (tai – vienas įdomiausių „Salos“ albumų – M.P.). Gal net svaresnė. Galiu atsiversti kokią nors knygą, ir tai vėl bus mano sala… Galiu gulėti su visais trimis savo katinais ant sofos, ir vėl tai bus tik sala…“
„Sable Mouvant“ (pr. „slenkantis smėlis“) – tai dar vieno daugialypio kūrėjo naujausias projektas. Klaipėdoje gyvenantis buvęs pankas grupėje „Išgamos“, dabar – žinomas fotomenininkas Gytis Skudžinskas-GyS gerai žinomas kaip grupės „ŠALIkaPALIKAU“, vėliau pavadintos „Ensemble SP“ vienas kūrėjų (kitas – Darius Gerulaitis yra jau minėto projekto „Wejdas“ narys). Nuo 1994 m. šie kūrėjai į Lietuvos garso architektūros erdves atnešė daug naujo. Užsienyje jų projektas buvo įvertintas itin palankiai. Muzika – sunkiai apibūdinama, joje kompiuteriniai eksperimentai į tam tikrą ritmą įtraukia įvairius aplinkos garsus. Kai kurie jų albumai išleisti itin mažu tiražu, pvz., „Ensemble SP“ albumo „Ex.Implicit“ tiražas – vos 33 egzemplioriai. Bene įdomiausias GyS kūrinys, įrašytas kartu su D. Bielkausku ir V. Manomaičiu, yra „Skalbėjų muzika“. Šis multimedijos kūrinys 2004-aisiais buvo pristatytas Klaipėdos kruizinių laivų terminale vykusiame tarptautiniame Baltijos ir Adrijos šalių modernaus meno festivalyje. Pats GyS albumą apibūdina taip: „Rankomis tekėjo vanduo, nusinešantis su savimi visas patirtis, įkalčius ir prisiminimus, prikeldamas kūdikiškam nekaltumui ne pirmą pavasarį skaičiuojančius marškinius. Taurus vanduo ir tobulai įvaldyti mechaniški judesiai akimirksniu naikino atmintį. Menininkai pristato instaliacijos ir elekroakustinių kompozicijų projektą, kuriam panaudojami specifiniai garso ir vizualizacijos elementai – sudžiaustyti ir varvantys šlapi skalbiniai“. Kita eksperimentininkų grupė – garso architektai: kauniečiai Darius Čiuta (pradėjęs Lietuvoje groti noise muziką grupėje NAJ) , Raimundas Eimuntas ir jo bei jo kolegos Ričardo Ivanausko-Skardo projektas N!N!N!, O. Narušis. Deja, daugelis jų albumų arba leidžiami tik užsienyje, arba pasiekiami internete, arba tiesiog guli kūrėjų stalčiuose. Labiau akademiniais būtų galima pavadinti eksperimentininkus Antaną Jasenką ir Arturą Bumšteiną. Jų kūriniai dažnai skamba užsienio koncertų salėse.
Šiauliuose, kaip minėta, veikia dar viena eksperimentininkų grupė – holistinę muziką propaguojantys Gediminas Dapkevičius ir Zita Vilutytė, Klaipėdoje panašią muziką (kiek primenančią new age krypties kūrinius) kuria Gintaras Kizevičius. Visi jie susiję su teatru. J.Cage‘as klausia ir atsako „Kur eisime toliau? Teatro link. Teatro menas labiau nei muzika primena gamtą. Mes turime akis, ne tik ausis, tad kol gyvi, žiūrėkime. O kam rašoma muzika, kokiam tikslui? Deja, turėtume šnekėti apie garsus, o ne apie tikslus“.
Nuo Slovakijos iki Anglijos, Suomijos, Portugalijos, Ispanijos, Meksikos, JAV ir kitų šalių – pripažįstamas marijampolietis Gintas K (G. Kraptavičius, g. 1969 m.). Jis – pirmosios Lietuvos industrial grupės „Modus“ įkūrėjas ir siela. „Dažniausiai esu įvardijamas garso menininku, kartais kompozitoriumi. Ir vienas, ir kitas pavadinimai skamba gremėzdiškai. O kaip muzikantas esu tiesiog žmogus, kuriantis elektroninę muziką, bandantis suorganizuoti garsus į estetinį potyrį. Pankai, metalistai, gotai – tai vis dėlto šiandien kol kas yra subkultūros, o garso meno subkultūrai priskirti niekaip neišeitų. Garso meną galima traktuoti kaip naujųjų medijų meno, tarpdisciplininio meno sudėtinę dalį arba savarankišką šiuolaikinio meno šaką, kuri dažnai pristatoma šiuolaikinio meno centruose, muziejuose, galerijose, įvairiuose festivaliuose, parodose, meno mugėse. Tai, ką darau, galima pavadinti eksperimentine elektronine muzika, bet noriu pabrėžti, kad tai vartoju kaip abstraktų terminą. Elektronine eksperimentine muzika galima vadinti microsound, glitch, noise, post minimal, digital, elektroakustinę muziką, kuriamą ir atliekamą dažniausiai kompiuteriais maždaug nuo 1995 metų“, – pasakoja Gintas K.
Kūrėjas prisimena, kaip gimė pirmoji Lietuvoje industrial subkultūrai priskirtina grupė: „Modus“ susikūrė 1987 m. Grojama muzika buvo artima elektronikai, sumišusiai su psichodeliniu new wave. Tuo metu įrašėme du albumus, kurie liko nežinomi platesnei auditorijai. Vėliau Artūrą M. pašaukė į privalomą tarnybą, o Darius Klišys išvyko į JAV. 1994 m. Dariui grįžus iš Amerikos ir parsivežus tiems laikams gan pažangią elektroninę aparatūrą, atnaujinome „Modus“, pakeitę grojimo manierą į tuo metu imponavusią industrial kryptį (industrial įvardinu viską nuo „Einstürzende Neubauten“ iki „Nine Inch Nails“, „The Young Gods“). 1996 m. įrašėme albumą „Užsikrėtę mirtimi“, kurį išleido „Dangus Productions“. 1998 m. gimė albumas „Mėgaukis tyla“, kurį išleido „Black Orchid Productions“. Per industrinį „Modus“ laikotarpį koncertų metu prisijungdavo Marijus Sagulinas. Kaune kažkokio laikraščio pristatymo metu teko koncertuoti net su Stasiu Povilaičiu. Studijose ir koncertuose pastoviai būdavo problemų su distortion (iškreipimo, deformavimo) efekto naudojimu vokalui – inžinieriai niekaip nesuprasdavo, ko aš noriu. Apskritai tai, ką tuomet darėme Lietuvoje, buvo nauja, bet Vakaruose jau egzistavo šios muzikos rinka su savais standartais. Antrąjį, paskutinį albumą įrašinėjau beveik vienas, todėl galima sakyti, kad „Modus“ ne iširo, bet palengva transformavosi į projektus Ginto K vardu. Kumyrų neturiu, tiksliau, jie keičiasi kas maždaug kas mėnesį. Prieš kokius aštuonerius metus ypač vertinau suomių duetą „Pan Sonic“, japonus Ryoji Ikeda bei Sachiko M (Sachiko Matsubara, save vadinančia „ne-muzike“, eksperimentuojančia su sinosoidinėmis bangomis)“.
Ar lietuvių kuriama eksperimentinė muzika įdomi tik užsieniečiams? Gintas K nėra pesimistas: „Aš tokio klausimo sau nekeliu. Šiais interneto laikais geografinės sąvokos tampa labai miglotos. Jei muzika leidžiama užsienio leidybinių kompanijų, dar nereiškia, kad ji neįdomi lietuviams, ir atvirkščiai – jei ji leidžiama Lietuvoje (ypač jei online leidinyje – mano manymu, online leidimams taikyti geografijos sąvokos išvis neįmanoma), dar nereiškia, jog ji būtent čia ir klausoma. Bet ne paslaptis, kad tokio pobūdžio leidybinių kompanijų Lietuvoje paprasčiausiai nėra“.
Ginto K kūrybos diapazonas – itin platus. Beveik tuzine albumų išleista muzika – įvairialypė. Kūrėjas sak „Jei gyvenčiau džiunglėse ar kitur, kur įdomi garsinė aplinka, susidomėčiau field recording‘ais, bet kol kas taip nėra… Field recording‘ai panašūs į fotografiją, tik fiksuojamas ne vietos vaizdas, o garsas. Paskui garsas arba apdorojamas skaitmeniniu būdu arba paliekamas toks, koks yra. Dabar field recording‘ai laaabai populiaru. Viename leidinyje su tokiu darbu ir aš esu dalyvavęs. Tai – Jungtinėse Valstijose leistas rinkinys „phonography.org 5“, kuriame yra mano kompozicija „Invite round for a cup of tea“.
Gintas K – profesionalas, baigęs Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą. „Į muziką aš nėjau, ji visada buvo šalia manęs arba net ne šalia, o manyje, ir aš joje. Pradėjau groti pankroką rūsiuose maždaug 1983 m. ir natūraliai priėjau prie to, ką kuriu šiandien. Muzikoje joks forsavimas neįmanomas. Tu negali priversti savęs patikėti, kad tai yra gerai, jei to nesupranti ir jeigu tau tai iš tikrųjų nėra gerai. Bet žiūrėjimas plačiau visada būtinas, kitaip nebūtų pažangos“, – aiškina kūrėjas. Pasak Ginto K, eksperimentinė muzika eina į priekį, atsiranda nauji terminai, nauji stiliai ir postiliai. „Pateiksiu kelis pavyzdžius. Granulės – tai muzikinis efektas, kai garsas išskaidomas į daugybę mikrogarsų, o microsound – palyginti naujas muzikinis terminas, reiškiantis šiuolaikinės elektroninės/elektroakustinės muzikos kryptį. Microsound, sound art, clic&cuts, glitch, post noise, minimal techno, digital, computer algorithmic (bet tik iš dalies) – tai tik burtažodžiai, juk kiekvienai naujai meno rūšiai apibūdinti reikalingi nauji terminai, nes negalima pilti jauno vyno į senus vynmaišius. Šiuo metu microsound, elektroninė (ne klubinė) muzika pasaulyje tiek paplitusi, kad kartais ji vadinama digital folk muzika. Digital folk reiškia, kad aš Lietuvoje ar žmogus Australijoje, turintis kompiuterį, tas pačias programas ir mėgstantis tuos pačius dalykus, gali panašiai groti. Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu, o pasaulis tampa globaliu kaimu tikrąja šio žodžio prasme. Devynerius metus aktyviai gyvenu internetinį gyvenimą, ir būtent tai mano kūrybą veikia beveik visu 100%. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse į muziką, kurią aš kuriu, žiūrima normaliai. Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur elektroninės muzikos tradicijos gyvuoja daugiau kaip 50 metų, nereikia įrodinėti, kas yra ir kas nėra muzika, kaip kartais vis dar nutinka Lietuvoje. Kompiuteris iš tikrųjų yra dar labai jaunas instrumentas, ir viskas jam dar ateityje. Manau, mąstant futurologiškai, turėtų atsirasti naujas muzikos raštas, nes senasis muzikos užrašymas natomis nebepajėgia atspindėti šiuolaikinės muzikos“.
Šiame įvadiniame straipsnyje dar daug kas nepaminėta – eksperimentai tęsiami toliau, kaip ir jų tyrinėjimas. Tai – ir neatkartojamas (vieną kartą įmanomas) D. Čiutos eksperimentas „Sound“ bei jo eksperimentai su tyla (muzika, tiksliau, garsas, – vos girdima), ir Juliaus Žėko vadovaujamas „Sintezijos“ judėjimas (iš esmės atkartojantis audiopoezijos ir eksperimentinio teatro idėjas), ir dar daug kas. Esminė filosofinė idėja, vienijanti eksperimentinės muzikos kūrėjus – kurti, nepaisant jokių kanonų, nors kartais vien dėl žaidimo taisyklių pasirenkama tam tikra forma.
Lietuvos muzikos eksperimentininkai, kurių yra keli šimtai, savo išradingumu neatsilieka nuo užsienio bendraminčių ir kasmet džiugina naujais pasirodymais, albumais, idėjomis. Kompiuteris, tapęs folkloro instrumentu, nenužudė birbynės ir plokštelių grotuvo, o tereminas ir pirmųjų eksperimentininkų atradimai nemirė. Tiesa, (audio)poeziją kiek užgožia internetinis bitų ir baitų srautas, tačiau neabejojame, kad Lietuvos eksperimentininkai sugebės ir toliau suderinti du skirtingus polius: tradiciją ir inovacijas.
(ištraukos iš spaudai rengiamos M.Peleckio knygos “Lietuvos garso menas”)
Komentarai