Koncertas. Euforijos apimtos publikos ovacijos, pagyrimai, padėkos ir vėl skrieja į šviesų nutviekstą sceną. Ar kada teko susimąstyti, kad tai, ką girdi, skamba gerai toli gražu ne vien dėl atlikėjų profesionalumo? Apsidairyk. Ten, miniai už nugaros, netikėtai pamatai tylų žmogų prie pulto. Kalbėti jam nė nereikia, jo darbą ir taip girdėjai viso vakaro metu. Jis taip pat sėkmingai gali sugadinti koncertą, kaip ir pakelti jį į dar aukštesnį lygį. Dauguma į savo užsiėmimą bent kiek rimčiau žvelgiančių atlikėjų turi savo garso režisierius – koncertiniame ture tai nepakeičiamas žmogus. Jis geriau už muzikantus žino, kaip viskas turi skambėti vienoje ar kitoje vietoje. Dar svarbiau – jis žino, kaip tai padaryti.
Dažniausiai domimės „sceniniu“ gyvenimu. Todėl bent kartą pasiryžau pašniukštinėti, kaip viskas atrodo kitoje „scenos barikadų“ pusėje. Pavasarėjančią šeštadienio popietę šiaip taip valandėlei nuo darbų atitraukiau ir prisėdau pašnekėti su garso režisieriumi Dariumi Stanaičiu.
– Pradėkime nuo pradžių – kodėl pasirinkai garsą?
– Kai vaikas namuose pradeda „groti“ puodais, mama jį veda į muzikos mokyklą. Taip pradėjau mokytis groti klarnetu, kiek vėliau ėmiausi saksofono. Netrukus jau muzikavau Karoliniškių džiazo diksilende, vėliau – bigbende, su kuriuo išmaišėme bene pusę Europos. Baigęs muzikos mokyklą mėginau stoti į Muzikos akademiją, garso režisūros specialybę. Tačiau turimų žinių nepakako, todėl prieš tai teko baigti muzikos pedagogikos specialybę Konservatorijoje. Dar tebegrodamas bigbende, prisijungiau prie pučiamųjų orkestro, kelerius metus dainavau ir chore. Baigus studijas Konservatorijoje, teko padirbėti vyresniųjų klasių muzikos mokytoju gimnazijoje. Vėl pabandžiau stoti į Akademiją. Šįkart pavyko, tiesa, dėl aršios konkurencijos – tik į „atsarginę“ vietą, tačiau po metų saksofono studijų mane pagaliau perkėlė į garso režisūros programą.
– Tiek metų grojai ir dainavai scenoje. Kodėl taip susidomėjai kita sceninio darbo puse?
– Visada mėgau kompiuterius, tai mano hobis iki šiol. Porą metų netgi juos taisiau. Groti man patiko, tačiau jutau, kad nesugebu atiduoti tiek dėmesio ir jėgų instrumentui, kiek reikia, norint tapti profesionaliu muzikantu. Kita vertus, visiškai atsisakyti muzikos nė negalvojau, nes ji pernelyg daug man reiškė. Taigi garso režisūra puikiai suderino viską, ką labiausiai mėgstu.
– Ir kaip sekėsi ilgai siektos studijos Muzikos akademijoje? Ar gavai tai, ko tikėjaisi?
– Tikrai nebuvau vienas iš „studentaujančiųjų“. Tai buvo ketveri metai rimto darbo. Reikėjo perprasti techninę dalį, programas, darėme daugybę įvairaus pobūdžio įrašų. Mano pirmasis, ir kol kas vienintelis, išleistas darbas – klasikinės muzikos kompaktinis diskas. Tačiau studijuojant teko „atsikąsti“ visokiausių stilių. Na, o pabaigęs bakalaurą, po dar poros metų gavau ir magistro laipsnį.
– Ką veikei įgijęs seniai siektą išsilavinimą?
– Neslėpsiu – sukosi minčių apie įsitaisymą kažkur užsienyje. Bet jau nuo antro Akademijos kurso dirbau „Brodvėjuje“. Be to, buvau spėjęs užmegzti nemažai pažinčių su renginių organizatoriais, kurie pasiūlydavo papildomo garsisto darbo įvairiuose projektuose ir koncertuose. Šiaip esu gan sėslaus charakterio, tad ne visada pasiryžtu priimti didelius iššūkius, rizikuoti susikurtu stabilumu. Taip likau Lietuvoje.
– Papasakok, kaip atrodo tavo darbo diena šiandien?
– Vakarais dirbu čia, klube. Beje, metus jame teko krimsti ne tik garsisto, bet ir rinkodarininko duonos. Dienomis jau ketvirtus metus garsinu lietuviškus serialus. Tačiau tai papildoma veikla. Derinant visus darbus, krūvis tikrai nemažas. Kita vertus, tai ir neblogi papildomi pinigai. Vis dėlto mano arkliukas – gyvo garso koncertai. Mielai imuosi tokių papildomų garsinimo užsakymų. Nuo pat pradžių darbas sekėsi tikrai gerai, suradau nemažai pažįstamų, daug kas pamatė, išgirdo, kaip dirbu. Netrukus į mane ėmė kreiptis muzikantai bei renginių organizatoriai dėl atskirų projektų, koncertų garsinimo.
,,Biplan“ buvo viena pirmųjų grupių su kuria pradėjau dirbti. Šiuo metu darbuojuosi ir su keletu jaunesnių, tačiau labai perspektyvių grupių. Viena jų – ,,Deeper Upper“. Jau kelerius metus bendradarbiaujame su „Liverpool“ judėjimu. Po truputį baigiu susipirkti nuosavą garso aparatūrą, tad papildoma veikla darosi dar prieinamesnė.
– O kaip atrodo dabartinė „garso rinka“? Ar sunku konkuruoti?
– Kai pradėjau dirbti šioje srityje, daugelis garso režisierių buvo savamoksliai. Daugiau technikai, mokantys teisingai sujungti laidus, tačiau ne visada turintys reikiamą muzikinį skonį ir dar rečiau besirūpinantys klausytojų akustiniu komfortu. Tokias subtilybes paprastai išugdyti gali tik specialus išsilavinimas. Dabar profesionaliai paruošiama vis daugiau garso režisierių – tokios paklausos Lietuvoje neturime, todėl konkurencija auga. Tačiau patirtis taip pat be galo svarbi. O kuo daugiau patenkintų tavo darbu, tuo daugiau jo gauni.
– Dažnai girdime istorijų apie priekabias ir įnoringas užsienio žvaigždes. Kokie muzikantai Lietuvoje? Ar lengva su jais dirbti ir sutarti?
– Esu ramus ir taikus žmogus. Nemėgstu, ir todėl vengiu konfliktų – jie niekam nepadeda. Puikiai žinau, kad geri santykiai labai palengvina darbą. Be to, nematau prasmės jaustis visažiniu „bosu“, ir visiems primesti savo nuomonę. Muzikoje negali būti vienos tiesos, nes daug kas yra skonio reikalas. Visuomet siekiu kompromisų. Būna, paklausom mano siūlomą variantą, tada – atlikėjo, ir nusprendžiam, kuris skamba geriau. Šiaip ar taip, neteko susidurti su absurdiškais pasirinkimais, kurie prasilenktų su muzikine logika.
– O jeigu grupė nepasako, kaip nori skambėti, tuomet viskas tavo rankose?
– Taip. Jei grupė reikalavimų nekelia, skambesį, efektus – viską – sprendžiu pats. Garso režisierius – plati sąvoka. Mus paruošia labai įvairiapusiškai: studijuodami pažįstame instrumentus, jų veikimo specifiką, skambėjimo subtilybes. Labai svarbu jausti visumą – to labai gerai išmokė darbas orkestre ir chore. Be to, visuomet stengiuosi kuo geriau pasirūpinti klausytojais – kad garsas jų nevargintų. Tad jeigu grupė reikalavimų neturi, viską darau taip, kaip man atrodo geriausiai.
– Su kuo sunkiau – su scenos „pradinukais“, ar itin gerai savo poreikius žinančiais profesionalais?
– Su pradedančiais muzikantais visada sunkiau. Kartais tenka dirbti su grupėmis, kurios iki tol nė karto nestovėjo ant scenos. Bet viskas sutvarkoma. Nevengiu duoti patarimų – kaip išgauti geresnį instrumento skambesį, kaip laikyti mikrofoną. Juk ir jaudulys lengvai gali „koją pakišti“. Turiu pedagogo gyslelę, todėl pavyksta paprastai paaiškinti, patarti.
– Kas labiausiai gali sugadinti garso kokybę koncerte?
– Blogiausia – niekam tikusi akustika ir prasta aparatūra. Šių trūkumų niekas nekompensuos. Net muzikantų neprofesionalumą užmaskuoti lengviau – tam yra ne viena priemonė.
– Ar niekada nesigailėjai perėjęs į kitą „scenos barikadų“ pusę?
– Ne, niekuomet. Esu šiek tiek kuklus, tad nelabai mėgstu masinį dėmesį. Be to, ne visada esu nematomas. Neretai koncertų metu grupės pristato savo narius ir viešai padėkoja garso režisieriui už gerą garsą. Tokios akimirkos atperka bet kokį galimą dėmesio trūkumą, dingsta nuovargis. Supranti, kad tai ką darai, padarai gerai.
– Esi patyręs darbinių kuriozų?
– Labai gerai atsimenu kaip vieno koncerto metu dingo elektra. Visi instrumentai nutilo, girdėjosi tik mušamieji. Būgnininkas nepasimetė – grojo solo gal penkiolika minučių – tol, kol atsirado elektra. Buvo savotiškai įspūdinga ir smagu. Kol kas nieko ekstremalesnio neteko patirti.
– Ką galėtum patarti norinčiam mokytis garso režisieriaus specialybės? Kokius išskirtum privalumus, trūkumus; kokiems iššūkiams tektų ryžtis?
– Į mane tokiais klausimais jau ne kartą kreipėsi. Visada papasakoju, pamokau, patariu. Mano darbe iššūkis vienintelis – „padaryti“ gerą garsą. Visa kita – smulkmenos. Labai svarbu mokėti bendrauti ir sutarti su aplinkiniais, ir kad darbas „vežtų“. Tuomet neerzins ir nevargins nei nuolatinis aparatūros montavimas, nei dešimtys besipainiojančių kabelių.
Ačiū, Dariau. Na, o mes kitame koncerte girdėsime jau ne tik instrumentus, bet ir jų skambėjimo kokybę, o mūsų plojimai aidės ne vien muzikantams.
Komentarai