Prieš kelis metus prasidėjo renginių serija “Indie Kirtimuose”, kuria iki šiol rūpinasi mūsų pašnekovas, Kirtimų kultūros centro projektų vadovas Gintautas Rožė. Dauguma, išgirdę apie Kirtimus, baidosi tenykščio taboro ir jo klientų, tačiau minėtas kultūros centras įsikūręs atokiau – Dariaus ir Girėno gatvėje pakeliui į oro uostą. Pirmame ciklo koncerte prieš 39 žiūrovus pasirodė tuomet dar ne tiek garsus Markas Palubenka. Vėliau “Indie Kirtimuose” grojo: ReedNoBrass, mmpsuf, Luumm, The Dominoes, VRR, Radijo Gaublys, AVaspo, estai Tenfold Rabbit, Los Turbos, Insearch, italai Swedish Mobilia ir kiti, o birželio 27 d. (ketv) skambės tamsūs Vilkdujos ritmai ir Dovydo Bluvšteino selekcija.
Gintautas savo laiku grojo The Dominoes, įkūrė perspektyvią, tačiau gana greitai užgesusį kolektyvą Spooky Campfire Stories, bendradarbiavo su indie muzikos centru “Repeticijų salės”, taip pat – ir su “Ore.lt”. Šiandien Gintautas pasiryžęs kuruoti galbūt kada nors atsigausiantį “Ore grotuvą”. O kol kas šnekamės apie jo veiklą Kirtimuose.
Esi vienas Lietuvos indie scenos aktyvistų. Kas tau yra indie, kuris šiandien naudojamas ant kiekvieno kampo?
Apie tai, kas yra indie ir kaip jis skirtingais laikmečiais suvokiamas skirtingose šalyse galima būtų kalbėti valandų valandas. Aš asmeniškai visų pirma į indie žiūriu per DIY (do-it-yourself = pasidaryk pats – aut. past.) kultūros prizmę. Man svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir kontekstas.
Grojai bent keliose grupėse. Kokie prisiminimai iš tų laikų ?
Prisiminimai dvejopi, sekė daug nusivylimų, bet tuo pačiu metu grojimas suteikė ne tik labai daug teigiamų emocijų, bet ir gyvenimiškos patirties. Aktyviausiai grojau su Spooky Campfire Stories. Jau vien važiavimas su šia grupe į Euroroką davė labai daug. Be to, tikrai tikiu, kad grojant su spookiais muzikoje buvo vietų, kai viskas skambėjo labai neblogai. Tik tiek, kad mūsų auditorija buvo visai kitokia, negu tikėjausi. Man, pvz., labai patiko groti “Independent Drawing Gig”, “XI20” ir tokiose vietose. Norėjau, kad mus mėgtų tokias vietas lankanti publika. Dalis jos, aišku, ir mėgo, bet labiau tapome viena tų linksminti turinčių (bet nesėkmingai) grupių, kurią klausytojai girdi, kol laukia Freaks on Floor arba kol ieško, ką čia šiandien parsivedus namo. Apskritai, aš kažkaip su dideliu nerimu klausydavau komplimentų iš žmonių, kurių mėgstamiausia lietuviška grupė buvo Garbanotas bosistas ar The Independent, nes niekada nesijaučiau jų kolega.
Ar nebesinori paimti gitaros į rankas?
Gitara visada šalia, nes kai jos nėra, tuomet apima isteriškas noras groti. Tad esu susijungęs visus efektus, procesorius, viską pasiruošęs, nes tik tuomet galiu ramiai užsiimti kasdiene veikla. Panašiai kaip su rūkymu – ramus esi tik tada, kai turi ką rūkyt. O su pasirodymais, tai vieną dieną mano grupės – praeitis, bet jau kitą diena galiu vėl stovėt ant scenos ir su tremolo rankenėle braukyt tuos savo du akordus su daug reverbo.
Kaip atsitiko, kad perėjai į kitą scenos pusę ir tapai renginių organizatoriumi ?
Organizuot renginius mane traukė nuo paauglystės, tik kad pradėjau tą daryt ne taip seniai. Kaip daugelis paauglių svajodavo groti didelėse užsienio arenose (tame tarpe aš irgi), taip aš svajodavau, kaip būtų puiku į Lietuvą atsivežti Sonic Youth, My Bloody Valentine ar kažką visiškai naujo ir įdomaus. Taip po truputi viskas ir prasidėjo. Be to, kai susiduri su tų nedidelių grupių virtuve iš vidaus, tuomet ir organizuot žymiai fainiau: pavyzdžiui, atsiunčia grupė kosminį raiderį ir tau belieka palinkėt grupei, jog vieną dieną pasiektų tokį lygį, jog kas nors iš tikrųjų jį išpildytų. Visi tuomet kartu pasijuokiam ir tęsiam darbus be nebegaminamų “kubų”, šimto mikrafų būgnam ar neįperkamų stiprintuvų. O žinau atvejį, kada su garsu nesusidūrę kolegos iš vieno kultūros centro vietinės reikšmės grupelei vežėsi itin retus mikrofonus iš Latvijos.
Kas tave labiausiai žavi dirbant tokioje egzotiškoje ir iš pirmo žvilgsnio nesvetingoje vietoje kaip Kirtimų kultūros centras ? Atrodytų žymiai lengviau organizuoti koncertus kur nors miesto centre…
Visų pirma, žavi didelė laisvė darbe. Turim pastatą, elektrą, gerą kolektyvą, šiokias tokias prievoles, tačiau bendrai paėmus – darom, ką norim. Ir jaučiuosi iš tikrųjų turėdamas konkretų tikslą – įrodyti, kad su sovietmečio palikimu asocijuojama “kultūrkė” gali iš tikrųjų būti gera vieta. Gal net geresnė už centrą.
Ir tai kažkiek pavyksta – Vilniuje yra šeši kultūros centrai, tačiau jaunimas žino tik Kirtimus, o kai kada nukonkuruojame ir centre vykstančius renginius.
O dėl Vilniaus miesto centro, teko organizuoti koncertų ir centre, tačiau Kirtimai turi dar vieną privalumą – galima sau leisti organizuoti koncertą, įdomų vos ne tik sau pačiam ir nieks į galvą neduotų, jei ateitų tik 5 žmonės. Aišku, viskas turi būti su minimaliom išlaidom, tačiau tai vistiek yra žymiai saugiau nei nuomotis “Loftą” ar daryti koncertą kavinėj ir matyti nepatenkintus žvilgsnius, nes neina apyvarta.
Kokie buvo didžiausi koncertų Kirtimuose atradimai tiek asmeniškai, tiek muzikine prasme ?
To reiktų klausti lankytojų. Asmeniškai man didžiausi atradimai buvo tada, kai teko dirbti prie renginių kartu su romais, senjorų šokių kolektyvais ar prisidėti prie Naujininkų konfederacijos šventės eitynių. Ten tai išvis buvo siurrealizmas: pusė Naujininkų gatvių uždarytos, vyksta eisena į koncertą mokyklos stadione, ten dainuoja Timohi ir pagal fonogramą traukiantis kažkoks politikas su savo atvaizdu ant maikės. Po to vyksta afteris darželyje, kur visur rožinė spalva, kažkokie kiškiai, ant kurių galvų sudėti ikrai ir degtinė. Tuo tarpu mažoje, vaikams pritaikytoje scenoje, kažkokia moteris groja dainas, skirtas politikams ir konfederacijai (jie taip save vadina), kažką skanduoja. Aš niekada neįsivaizdavau, kad tokie dalykai vyksta.
Ar įmanoma Lietuvoje išjudinti provinciją, kad joje vyktų pilnaverčiai kultūriniai renginiai? Ar reikia tenykščiams žmonėms ko nors daugiau nei masinė kultūra ?
Man visad liūdna aplankyti kultūros centrus, kurie turi puikias sales, aparatūrą ir apšvietimą, tačiau pasižiuri į programą – Šilansko juodojo humoro šou ir postsovietinio folko renginys iš serijos „Žilvitis žaliuoja, proletariatas gyvuoja“. Aišku, iniciatyvų yra, ir tų normalesnių renginių yra, tačiau kiekvienas miestelis turi savų problemų. Visų pirma, kultūros darbuotojai provincijoje yra morališkai pasenę ir siūlo jaunimui nepatrauklų produktą, kita vertus, didelė dalis kultūringo ir šviesaus provincijos jaunimo yra morališkai pasenusi, t.y. jai vis dar įdomios baisų fanką ar roką grojančios grupės. Tad iki pilnavertiškų kultūros renginių dar toloka. Tačiau, nors nesu buvęs, bet esu daug girdėjęs apie Ukmergės kultūros centrą ir ten karts nuo karto vykstančius pasisekusius renginius. Net neabejoju, kad esu girdėjęs todėl, kad ten dirbo normalus ir jaunas žmogus iš grupės Rumunija. Galbūt viskas turėtų prasidėti nuo to.
Kaip, tavo nuomone, sumažinti atskirtį tarp kultūriškai persisotinusių miestų ir ta prasme dykviečių provincijoje?
Vietiniams kultūros darbuotojams rašyti normalius projektus. Gauna pinigų, daro gerą renginį, jei nesutraukia žmonių, bando augintis auditoriją, vietoje to, kad nuleistų rankas. Be to, rašydami projektus turėtų bendradarbiati su jaunimu. Jaunimas mažesniuose miestuose yra ne toks individualus nei Vilniuje, dažnai net aktyvesnis bei lengviau pasiekiamas. Esu girdėjęs apie ne vieną puikų projektą provincijoje, kuris būtent ir gimė „iš apačios“.
Kaip atrodo Lietuvos kultūros centrų veikla palyginus su Europos kontekstu. Pvz., Slovėnijoje kiekvienas didesnis miestelis turi savo kultūros centrą, remiamą valstybės. Panašiai yra Vokietijoje, kitose šalyse.
Lietuvoje veikiantys kultūros centrai iš esmės veikia pagal sovietines tradicijas ir tokio pobūdžio centrų Vakarų Europoje nėra. Europoje centrai iš esmės turi savo konkretų tikslą, ar tai būtų jaunimo centras, ar rezidencija, koncertų salė, ar tiesiog vieta, iš esmės tarnaujanti bendruomenei. Milžiniška atskirtis jaučiasi biurokratiniame mechanizme, kada oficialiai Lietuvoje kiekybė yra svarbesnė už kokybę, kada rezultatas (įprastai – išpūstas) už procesą. Visas tas bereikšmis kuo masyvesnių rezultatų siekimas nesuderinami nei su kokybišku jaunimo užimtumu, nei su gerais renginiais. Galų gale, jau net didžiausi ES fondai pradeda orientuotis į auditorijos gylį, o ne į plotį.
Ar nekyla mintys emigruoti ten, kur visa tai galėtum daryti platesniais mostais ?
Kyla, tačiau be konkretaus darbo pasiūlymo to nedaryčiau. O iki to pasiūlymo dar toli, nes turi būti geresnis už vietinius, kurie žino miesto specifiką, moka kalbą, turi daug ryšių, juos sėkmingai išnaudoja ir turi puikios tarptautinių projektų rašymo patirties. Tačiau jei dirbant su viena konkrečia sritimi visame kultūros centro veiklos kontekste, kurią gerai išmanai, manau, įmanoma. Vis dėlto, turiu nuojautą, kad man kažkada pavyks.
Kokie tavo pastarojo meto atradimai muzikoje, literatūroje, kine, gyvenime?
Susidūriau su, tikiuosi, laikinu persisotinimu kultūra. Suprantu, kad manęs niekas ir neturi bandyt nustebint, tačiau vis sunkiau patirti tą tokią didesnę emociją skaitant knygą, žiūrint filmą ar klausantis muzikos. Aišku, stengiuosi būti up-to-date, bet į viską žiūriu jau per šiokį tokį atstumą ir kreipiu dėmesį jau į visai kitus dalykus. Gal dėl to greitai permetęs akim keletą blogų įsijungiau pasižiūrėt “Powerpuff girls”, užsileidau iki skausmo pažįstamus Teenage Jesus And The Jerks, o paskutinė vartyta knyga – žymių tūsų plakatų albumas be teksto, tačiau vien dėl to, kad neturėjau per daug ką veikt.
http://www.youtube.com/watch?v=CTt2ScrvU-A&list=PLcpaLhZ4cU8KNUt4eGYGveXvy4Jxl-NyK
Komentarai