Apie 33 metų šiaulietį Eugenijų “Gieną” Barzdžių Lietuvoje daugelis išgirdo, kai fotokonkurse „PDN Photo Annual 2013“ jo dokumentalistikos ciklas „Pelkės derlius“ buvo pripažintas geriausiu studentų kategorijos darbu. Nuotraukų serija, pasakojanti apie pelkėtos žemės lopinėlį savavališkai užėmusius pensininkus, E. Barzdžiui JAV pelnė Marty Forscher stipendiją už indėlį į humanistinę fotografiją.
Susipažinome prieš keliolika metų viename koncertų Šiauliuose. Jau tada “Gienos” akyse žaidė linksmi velniukai, bylojantys, kad šis jaunuolis netrins alkūnių kontoroje nuo 8 iki 6. Tolimesni jo gyvenimo vingiai tai tik patvirtino.
“Giena”, kaip vėliau sužinojau, pagal dokumentus Eugenijus Barzdžius, baigė Akademinio meno ir grafinio dizaino studijas Šiaulių universitete. Dar studijuodamas pradėjo fotografuoti vietinei spaudai, o vėliau – bendradarbiauti ir su nacionaliniais dienraščiais.
Po studijų Eugenijus emigravo į Daniją, kur išbandė daug ką nuo laivų dažymo iki darbo vyno rūsiuose. Tuo pačiu Giena padėjo susikalbėti Lietuvos web dizaino ir Danijos kūrybos agentūroms. Grįžęs į Lietuvą, pradėjo dirbti tos pačios kompanijos pardavimų direktoriumi, dar vėliau – interaktyvios komunikacijos vadovu. Atrodė, karjera klostosi puikiai, bet… Eugenijus “Giena” Barzdžius metė sėkmingą darbą, o santaupas investavo į Dokumentinės fotografijos studijas Velso universitete Niūporte. Ir viskas prasidėjo iš naujo.
Baigei dokumentinės fotografijos mokslus Velso universitete. Kas toliau?
Toliau kaip sakė filme „Blow“: “Sky is the limit”.
Ir tai, nemanau, kad dangus yra limitas. Esmė ta, kad toliau reikia dirbti prie projektu, būti įsitikinusiu, kad tai, ką darai, tave liečia asmeniniame lygyje, o ne „dėl kažko“. Tad toliau nusimato pakankamai daug darbo, kažkiek kelionių ir knygų…
Kodėl pasirinkai studijas būtent šiame universitete?
Norėjau geros mokyklos, o ne kokio snobiško vardo ar tik pavadinimo, kad būtų Londone. Kiek teko važinėti po pasaulį ir tie, kas bent kiek domisi akademiniu fotografijos pasauliu, tai Newport’ą puikiai žino. Universiteto biblioteka savo turiniu, pagal knygas, orientuotas į fotografiją ir kitus vizualinius menus – viena geriausių J.K. (Jungtinėje Karalystėje – ore.lt). Visi, kas atvažiuoja iš kitų universitetų ar šalių, giria laboratorijas ir jų erdvumą, galimybes ryškinti, spausdinti nuotraukas.
Aš pasirinkau dar ir dėl to, kad nereikėtų važinėti po 2 valandas iš namų į universitetą, o vietoje to ramiai pabūčiau sau gamtoje. Newport’e užtekdavo 15-20 min paminti dviratį ir galėdavau gerai prapūsti galvą vingiuotais slėnių keliais.
Kas tave labiausiai žavi dokumentinėje fotografijoje? Papaskok trumpai, kas tai – juk tikrai ne nuotrauka pasui?
Dokumentinėje fotografijoje žavi istorijos apie žmones, jų santykius. Vizualiniai pasakojimai, atskleidžiantys žmonių jausmus: meilę ar pyktį; energingumą ar nuovargį ir t.t. Tokios nuotraukos tampa amžinos laike, nes koduoja vertybes, atpažįstamas visiems ir visose kultūrose. O jei tai labiau konceptualios dokumentikos pasakojimas, patinka užsikabinti už vizualinės idėjos pateikimo formos.
Kad nemaišytume su reportažine fotografija, tai yra gilesnė pasirinktos temos vizualinė analizė, su atliktu tiriamuoju teoriniu darbu (nereiškia, kad reikia prirašyti n lapu, bet namų darbų “analizę” reikia būti padarius). Dokumentalistas visiškai gyvena savo istorijos personažų ritmu, praleidžia daug laiko, kad įsigyventų į tą patį fizinį ir/ar emocinį lygį, kiek tai įmanoma.
Neseniai laimėjai “PND Photo Annual” studento apdovanojimą JAV. Ar tai atvėrė kažkokių naujų durų tau, kaip jaunam fotografui?
Norėtųsi tikėti, kad įpylė alyvos į vyrius įvairių durų, kurias bandau / bandysiu atidaryti. Bet svarbiausia, kad tai – labai didelis paskatinimas morališkai.
Apdovanotas buvai už nuotraukas apie “pelkių gyventojus” prie Šiaulių. Kas labiausiai įsiminė kuriant šią seriją?
Chi chi… Tai ne pelkiu gyventojai! :) Tai pensijinio amžiaus žmonių grupė, užėmusi pelkėtos žemės lopinėlį Šiaulių miesto ribose. Čia jie įkūrė funkcionuojantį nelegalų kolektyvinį sodą.
Visą tą laiką, kol darbavausi prie projekto, labiausiai žavėjo ten besidarbuojančių žmonių aktyvumas, kūrybiškumas ir energija. Ne visi ten kultyvuojantys daržoves, uogas ar vaisius žmonės yra vedini mažų valstybinių pensijų, kad užsiimtų neteisėta veikla. Ne vienas pažymėjo, kad jiems tai – terapija pabėgti iš keturių buto sienų bei palaikyti ryšį su žeme. Tikrai, nuostabūs pensininkai! Pažiūrėkite, kokias pašiūres ir šiltnamius jie pastato is nieko.
Kažkada Šiauliai buvo vadinami lietuviškuoju Madchester’iu, čia grojo Bix’ai, Lygiailyja, Saulė ir Žuvys, vyko aktyvus meninis gyvenimas. Kaip tau, po gyvenimo užsienyje, atrodo gimtasis miestas?
Kada visos minėtos grupės aktyviai grojo Šiauliuose, buvau paauglys, tai man jos kažkaip ir išlieka tarsi sąsaja su tuo laikotarpiu, bet tuo pačiu, tuo metu, taip, Šiauliai buvo neįtikėtinai produktyvūs įvairiose meno platformose. Grįžtu į Šiaulius ne vedinas tų prisiminimų ar jų trupinių paieškų. Man smalsu stebėti ne tik vizualius virsmus, bet ir pačio miesto ritmą. Grižęs susirandu sau naujas jaukias vietas apsilankyti, o visumoje miestas atrodo nukraujavęs aktyviais, drąsiais žmonėmis. To kultūrinio pulso pasigendu pagrindinėse miesto arterijose, bet atrandu jį dabar visai kitokį, miesto periferijose, kurios mane domina kaip fotografą.
Šiandien išmaniuoju gali padaryti pakankamai kokybišką nuotrauką. Svarbu tik atsidurti laiku ir vietoje. Ar tave domina karšti taškai ar labiau lėtas ramus įvykių fiksavimas?
Kas yra svarbu, patys nusprendžiame ir taip pasirenkame, kur norime nueiti, o jei ten nuėjus „netyčia“ turime „aparatą“, tai gal ir pafotografuosiu, nes, o gal kam patiks, kai įkelsiu į FB ir pridės nykštį į viršų? Fotoaparatas, sujungtas su išmaniuoju įrenginiu, tampa kaip techninis komunikacijos irankis. Yra skirtingi mąstymo procesai, kažkiek įtakojami techninių galimybių. Manau, pats mąstymo procesas ir unikalaus meno kūrinio, fizine prasme, kūrimas, man pačiam kažkaip lieka labiau aktualus. O telefoninės fotografijos visiškai neatsisakau kaip savo foto dienoraščio, bet ne visi kadrai yra skiriami vertinti kitų nykščiais į viršų ar apačią.
Karšti taškai visiškai nereiškia, kad juose fotografuojama greitai, kaip pvz., James Nachtwey, amerikiečių foto žurnalistas, kuris nuo ankstyvųjų aštuoniasdešimtųjų fotografuoja vos ne visuose karštuose taškuose, tačiau jo santykis su kiekvienu žmonijos siaubu išlieka itin ramus. Arba kaip priešpriešą galėčiau pastatyti „įsikišančią“ Bruce Gilden gatvės fotografiją. Vieta nediktuoja darbo principo, bet kūrėjo priėjimas prie vietos ir temos jau būna mintyse pasirinktas kaip darbo strategija.
Kiek pridedi nuo savęs kiekvienoje nuotraukoje? Juk dokumentika lyg ir reikalauja fiksuoti be įsikišimo… Ar klystu?
Žinoma, kiekviena nuotrauka, tai labiau mano paties atspindys, nei „laimingas atsitiktinumas“. Pasirinkta tema ir fotografavimo strategija sujungus viename projekte, gali keistis kitame, nes dirbdamas prie kažkokio vizualinio pasakojimo kartais jau žinai, ką nori papasakoti, o kartais parašai naują pasakojimo lapą, tik užbaigęs prieš tai buvusį, ir tik pačioje darbo pabaigoje suredaguoji viską kaip seriją / pasakojimą. Kiekvienu atveju skirtingai.
Ar pastebi įdomių jaunų, naujosios mokyklos, vardų Lietuvoje dokumentinėje fotografijoje?
Kiek pačiam pavyksta pastebėti, tai lyg ir atsiranda įdomių fotografų. Tikrai smagu matyti. Iki šios dienos labiausiai mano dėmesį patraukė Ugnius Gelguda ir Mindaugas Ažušilis. Gal ryt kažką naujo atrasiu.
Kokia nauja istorija jau sukasi tavo galvoje?
Kelios istorijos sukasi galvoje ir visos yra skirtingose savo vystimosi stadijose. Kiekvienai reikia atskiro laiko, atskiro pasiruošimo, bet visos juda. Tikiuosi, bent keletą naujų užbaigti dar šiemet bei išleisti mano ilgai brandintą knygą apie vienintelį Lietuvoje benediktinų vienuolyną Palendrių kaime, Kelmės rajone.
Apie projektą “Pelkių derlius” (žr. nuotraukų galeriją):
Apie 2002 metus, nusivylę ilga kelione į legalius kolektyvinius sodus užmiestyje, pensininkų grupė įsteigė savarankiškai valdomą erdvę pelkėtose Šiaulių miesto ribose. Apie 15 vyresnio amžiaus žmonių užėmė žemę, pastatė tvoras, surentė pastatus iš nereikalingų medžiagų, o kai kurie net išsikasė drenažo sistemą.
Kiekvieną pavasarį ir rudenį, jie kartu pasamdo traktorių suarti žemę po paskutinio derliaus arba prieš pat bulvių sodinimą.
Benamiai kartais nuniokoja pašiūres ar šiltnamius, bet pensininkai greitai atkuria juos iš medžiagų randamų prie konteinerių ar atiduodamų kitų žmonių.
Kai kam toks darbas su žeme yra daržovių, uogų, vaisių šaltinis visam šaltajam sezonui. Užkonservuoti stiklainiai su savarankiškai užaugintais produktais yra didžiulis priedas prie menkos valstybinės pensijos, kurios neužtenka skrandžiams užpildyti. Kitiems tai – savotiška terapija… pabėgti nuo keturių buto sienų, išlaikyti kontaktą ar padėti rasti ryšį su su Žeme naujajai kartai.
Komentarai