Ar tai senatvė kimba į kulnus, ar nebe tie batai, bet lietuviškuose festivaliuose tampa vis nuobodžiau. Pirmasis rimtas vasaros festivalis “Sūpynės” visada buvo kažkas nestandartinio, bet toks jausmas, jog šio renginio augimo progresas strigo novatoriškumo stadijoje ir nuėjo link sauso reivo koncepto su meniniais intarpais, kurie – kone tik dėl sportinio intereso.
“Reivas!” šaukė didžėjus, reiveris, visas Feisbukas. Reivas laukė šimtų mašinų kamščio scenoje, Daugiau, Mažiau, Aukščiau, Žemiau scenose ir kempinge. Reivas liejosi su techno, su big room hausu, su noizu, su griežiamais dantimis.
Reivas vyko ir vairuotojo galvoje, kuris po šešių valandų kelionės iš ano galo Lietuvos, praleido dar tris mašinoje laukdamas keleto kilometrų eilėje. Tada numetęs ją samanotame pušyne, rydamas reiverių dulkes ir brisdamas per bambalių jūrą, galų gale, pasiekė vartus, kur taip pat vyko reivas: kontrolieriai demonstratyviai maukė viskį, savanorės krykštaudamos šoko aplink mašinas, o “Vorai” šoko breiką bagažinėse. Tiesa, tai kaina, norint patekti į nuostabų samanų-pušų-ežero pasaulį. Arba reikia rinktis traukinį… Tikras faktas, kad vienas reiveris sugebėjo dvi naktis suvažinėti traukiniu pirmyn-atgal į festivalį! Gal ir gerai, kad nėra lengvų kelių į eldoradą.
Tą antrą valandą ryto turėjo prasidėti tikras reivas. Bet jėgų ir noro nebebuvo, o visur benginantis rimtas ir intelektualus ritmas nedžiugino. Reivas prasidėjo tik širdyje, kai paryčiais lo-fi giesmes užtraukęs Noid pagaliau padėjo atsileisti ir pajusti, jog jau sėdi “Sūpynėse”.
Idealiai sutirpdęs saulėtekio žaroje seno elektroninės padangės lakūno Noid setas buvo vienas iš nedaugelio per visą savaitgalį užsupęs ausis. Į “Low” po penktadieninio niūrumos ir medinio techno mišinio instinktyviai nebetraukė. “More” tik įžengus į festivalį atbaidė tendencingo hauso remiksais ir vėliau ausis šlavusiais žvaigždūnais. Gal “Less” scena buvo šioks toks išsigelbėjimas, nors nevalingas varijavavimas tarp pseudokonceptualaus noizo ir gąsdinančių paryčių ramuvų taipogi nesuteikė daug romantikos besigaivaliojant miško pavėsyje. Na, o “High” scenos pajusti jau nebeleido senatvė. Beliko migruoti, ieškoti rūgšties nekeliančių gėrimų, voliotis su draugais arba tiesiog stebėti minias sportiškai atrodančių vaikinų bei tatuiruotų merginų.
Ne, “Sūpynės” neužsupo. Bet ir nepaliko ramiai. Buvo geri šeštadienio pusryčiai su dar vienu senbuviu Girių Dvasios, kuris taikliai paskrudino hausovais, per daug neužkilpintais dubo pusryčiais. Buvo ir netikėtas reivas, kai vietoje Bodikka atvarė visus bigstarus angliško garažo purvu nušlavęs dubstepo pionierius Pinch (dėkui Žilvinui Roadskilla už informaciją). Ir buvo Ba., kuris nesiparina dainuoti nei lietuviškai, nei Kučinsko koverių (vėliau sakė, kad “Skamba muzikos garsai” lyg ir ne Kučinsko, ir ne koveris :), “Without Letters” – didelėje scenoje nuskambėję erdviai ir netikėtai galingai, “VRR” su trūkusio Stavario pasirodymu scenoje, saulėlydžio lydimos nuostabios ir nieko nesudominusios “Fume” žemumos.
Deja, sekmadienį dėl labai subjektyvių priežasčių teko traukti atgalios. Ir visai tikėtina, jog Natten pasirodymas ir “Agharta” surinkta šutvė būtų pakėlę bendrą tonusą.
Tačiau iš esmės trūko romantikos ir melodijos. Tos, kuri tvyrojo 2009-aisiais. Ir tos, kurią tikiesi vis dar sutikti tame Aukštaitijos miške.
Ir pačiai pabaigai – po tris už ir prieš.
Prieš:
-nenormalias mašinų eiles prie įvažiavimo, užblokuojančias bet kokią galimybę patekti greitajai pagalbai ekstremaliais atvejais
-eiles prie varganų makaronų, burgerių ir sushi bei nusipisusius virėjus ir prastą alų
–techno all around
Už:
– skystinančią muziką paryčiais
– kempingą tarp medžių
– kokteilius su padoriu džinu ir viskiu
Komentarai