Arma iš “Agharta”: kultūrinis triukšmas atitrūkimui

Garso menininkas ir kuratorius Arma Lietuvos pogrindinėje muzikos scenoje aktyviai sukasi nuo praėjusio amžiaus pabaigos. Pradėjęs nuo fanzinų “Infected by Dementia” ir “Introspect” leidybos ir vokalo ekstremalios muzikos grupėje Disforija, vėliau leido kitų įrašus po “Perineum” ir “Red Brick Chimney” vėliavomis. Laikui bėgant Arma pamažu išlipo iš pankroko scenos ir paniro į triukšmo kultūrą.

Nuo 2007-ųjų Arma pradėjo kurti kaip garso menininkas ir koncertavo Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse. Tačiau šiandien Arma kratosi ir noizerio etiketės, nes savo kūrybą suvokia gerokai plačiau nei šio žanro ribos. Jo analoginė, be jokių kompiuterių, kūryba paslėpta už keistų aplinkos garsovaizdžių, sukelianti atsiskyrėliškas nuotaikas ir nepažįstamos gamtos ritualus.

Panašiu laiku startavo ir naujasis Armos leiblas “Agharta”, kurio pavadinimą avantgarde, experimental, drone, noise, avant pop, kraut rock, free jazz, lo-fi, post punk, post-industrial ir panašių šiuolaikinių, alternatyvinių, drąsių garsų renginių lankytojai jau gerai pažįsta. Pastaruoju metu intensyvi “Agharta” veikla tiesiog stebina: post-industrinės muzikos festivalis “Speigas”, nuolatiniai renginiai didesnėse ar mažesnėse erdvėse, kasečių (taip, taip, būtent kasečių) leidyba bei showcase‘ai beveik visuose esminiuose vasaros festivaliuose.

“Sūpynėse” daug kas įsiminė Natten ir Cut Hands pasirodymus, sutemose prie ežero organiškai skambėjo ir lietuvių Obšrr, Flesh Flash, Girnų Giesmės ir Oorchach pasirodymai. Debiutuojančiam “STRCamp” Arma parinko tokį komplektą: Sala, Vihr, Gana2, Lys, S13 ir Brūzgynai. Na, o kas jūsų laukia “Agharta” vakarą “Satta Outside” galėsi susipažinti šio pokalbio pabaigoje.

Savo veiklą kultūros paribiuose pradėjai dar praėjusiame amžiuje. Atrodo, kad nuo to laiko labiausiai pasikeitei tu pats, o ne aplinka?

…O kiti žmonės sako: “Tu visad toks pat, nesikeiti” ;)

Kalbant apie vietą kultūros paribiuose, underground’e ar kaip bepavadinsi, tai – taip, keitėsi muzika, žmonės, darbai, požiūris, bet išliko naivumas ir užsispyrimas toliau užsiimti veikla mažytėje nišoje, mažytėje valstybėje su dideliu negatyviu fonu ;)

Pavyzdžiui, kaip pasikeitė tavo gimtoji Jonava?

Miestas sutvarkytas, nušlifuotas, bet tai tik išorė, nes bėda yra žmonėse. Mieste daug nuobodžiaujančio jaunimo, daug narkotikų ir alkoholio, ir, aišku, smurto pakanka. Savaitgalį nėra kultūrinių renginių, todėl čia geriausia atvykti vasarą, nes tuomet jauties kaip kurorte: tvenkiniai, upė, žaluma, daugiau nieko ir nereikia. Miesto kultūros centras stengiasi padaryt kažką įdomesnio, Joninės šiemet buvo be pop grupių, o tik folkas, bet publikos, kuriai realiai tai įdomu, žinoma, mažoka. Per porą metų Jonavoje surengiau daugiau nei 10 koncertų. Didžiausias susidomėjimas buvo roko ir metalo muzika.

Galerija „Homo Ludens“ atsigavo, atėjus jaunam perspektyviam kuratoriui Ignui Gleixner. Reikalai su vizualiais menais, atrodo, juda į priekį: tikrai įdomios parodos, meninio kino vakarai.

Esu pakūręs FB puslapį, skirtą “Homo Ludens” – meno forumui, galerijai ir koncertams.

Galbūt nuobodulys provincijoje ir pastūmėjo kažką veikti, tačiau dabar tai tikrai nebėra tavo veiklos variklis. Kas skatina verstis per galvą ir paskęsti renginių organizacijoje?

Muzika visada buvo variklis, ar ne? Ypatingi performansai, unikali muzika, bendruomeniškumo jausmas, o taipogi jausmas, kad kažką gero darai Lietuvos aplinkai – visa tai išlaiko mano entuziazmą.

Net vokaluodamas gana agresyvioje grupėje Disforija demonstruodavai tam tikrą saviironiją – nemėgsti atlikėjų rimtais veidais?

Mėgstu… iki tol, kol tai netampa poza. Disforijos laikais praktiškai viskas buvo juoku paremta – tuo mes žiauriai mėgavomės. Dabartiniuose mano projektuose viskas kur kas rimčiau. Pasiilgau vokalavimo grupėje, šiaip.

Ką tau svarbiausia išreikšti/pasakyti kaip atlikėjui?

Gyvuose pasirodymuose man svarbu tai, į kokią būseną klausytojas patenka, todėl savo muzika ketinu nukelti į “ten, kur jis nėra buvęs ir kur būtų kiek keista, bet smalsu pabūti“. Dažnai bandau perteikti meditatyvias, atsiskyrėliškas nuotaikas arba dideles energijos iškrovas. Taigi, vienu ar kitu atveju klausytojas turėtų „atitrūkt“, pasikraut. Pamenu, Rygoj priėjo vienas vyrukas, irgi „muzikantas“, ir padėkojo už tai, kad jis vėl atrado „individualumą muzikoje“, o Vilniuje mergina priėjo ir pasakė, kad aš darau meną. Ir aš tikrai taip manau!

Jokių negatyvių emocijų stengiuos neperteikinėt, bet ir slėpt neturiu ko, muzika – nuoširdus dalykas.

Kiek žinau, ruošiesi į didžiulį turą po Rusiją. Papasakok truputį plačiau apie tai?

Myliu šią šalį ir jau porą kart turavau ten. Buvo labai ypatingas patyrimas. Šiemet nusprendžiau paklajoti ilgiau, todėl rugsėjį-spalį, visą mėnesį, keliausiu po Rusijos ir Ukrainos miestus. Pradedu Sibire – 4 koncertai: Novosibirskas, Barnaulas, Kemerovas, Tomskas ir toliau jau judėsiu link Europinės dalies. Viso planuojama apie 20 koncertų. Pradėjęs ieškotis vietų koncertams per rusišką socialinį tinklą vk.com, nustebau atradęs, kiek ten visko vyksta. Būtent per vk.com ir susiorganizavau nemažą dalį koncetų. Esu nusiteikęs viskam, kas ten gali nutikti ; ) Čia ankstesnio turo reportažas.

Ką būtinai įrašai į savo atlikėjo rider’į?

Aš esu iš tu easy bičiukų. Visi įprastiniai dalykai, nieko išskirtinio ; )

Viename interviu minėjai, kad nuolat plėšai nuo Armos įvairias etiketes, bet media juk turi kažkaip apie tave papasakoti auditorijai?

Mane tiesiog užkniso ta ilgai lipinama etiketė, kad aš susijęs tik su noizu ir beprotiškais, tamsiais dalykais. Pažiūrėkite 2012-2013 m. renginių sarašą, tikro noizo ten gal tik trečdalis.

Ar “Agharta” renginių viziją turėjai iš anksto, ar ji susiformavo pakeliui? Kaip ją šiandien apibūdintum?

Vizija tikrai formavosi eigoje. Pradžioje, 2006-2007 metais (kai dar buvo ne “Agharta”, o “Perineum”), koncertus dariau beveik visiems užsienio atlikėjams, kurie atvykdavo, nes jų tiesiog buvo mažai. Dabar užklausimų skaičius gerokai išaugo ir vis labiau tenka atsirinkt.

Šiandien “Agharta” mažina renginių kiekybę, bet kelia kokybę. Mus domina unikali, aktuali, kreivoka muzika, ypatingi įvykiai su aiškia idėja, koncepcija, Lietuvos eksperimentinės muzikos palaikymas, suteikiant galimybę groti vietos atlikėjams. Po truputį skiriame didesnį dėmesį edukacijai – per workshop’us, paskaitas bei eksperimentinės muzikos koncertus Lietuvos periferijose.

Kokiu “Agharta” renginiu labiausiai didžiuojiesi/džiaugiesi?

Be abejonės, “Speigas” – išbrandintas festivalis. Kitų metų vasarį laukia V laida.

Šiemet festivaliuose nauja tradicija – showcase‘ai. Su “Agharta” jau dalyvavai “Sūpynėse”, laukia “STRCamp” ir “Satta Outside”. Ar kažkaip prisitaikai prie festivalio stilistikos?

Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad festivaliai kviečia pristatyti savo programą. “Sūpynėse” ir “STRCamp” – labiau experimental / drone / post-indutrial / ritual elektronika. “Satta Outside” festivalyje mūsų scenos programa dieninė, todėl šioje vietoje teko truputį prisitaikyt – čia skambės “šviesesnė” muzika, lyginant su anksčiau minėtais festivaliais.

“Satta Outside” garsėja kaip alternatyvus kurortas. Ar pats esi ten “poilsiavęs”?

Tai bus mano debiutas visomis prasmėmis ir man labai smalsu!

Kodėl, tavo nuomone, toks pakankamai nišinės muzikos festas susilaukė tokio susidomėjimo?

Turbūt Baltijos jūros magija, aktuali muzika, gera reklama – pakankamai, kad renginys įgautų masę.

Gal jau gali atskleisti, ką išgirsime “Agharta” showcase‘e “Sattoje”?

Jau galiu:

– beritmė sintezatorinė elektronika iš lenko Piotr Kurek