Vilniaus muzikos savaitės proga Without Letters kolektyvas pasirodys V.Kudirkos aikštėje Vilniuje. Būtent čia prieš kelis metus vaikinai, nutaisę rūgščias minas, klausė vienos jaunos grupės pasirodymo ir suprato, kad tikrai nori ir gali padaryti viską geriau. Ir jiems tai pavyko einant, švelniai tariant, ne pačiu populiariausiu keliu. Tai nėra dar viena indie grupė, o kai kas sudėtingesnio.
Šiandien Without Letters – konceptualus menolaivis, keliaujantis tarp roko ir elektronikos galaktikų. Nė vieno albumo neišleidusi grupė atstovavo Lietuvą Talino muzikos savaitėje ir festivalyje “Positivus”, o jų kūrinys įtrauktas į prezentacinį šiuolaikinės muzikos rinkinį „Note Lithuania“. Juos gali išgirsti tiek jaukiame knygyne ar Nėries saloje, tiek didelėse festivalių ar klubų scenose.
2008-aisiais vasaros stovykloje netyčia susitiko trys penkiolikmečiai ir nusprendė įkurti grupę. Without Letters augo krautrock, post-rock, math-rock, ambient ir įvairių šiuolaikinės elektroninės muzikos žanrų apsuptyje. Grupės kūryba sunkiai sugaudoma ir nuolat kintanti, todėl nenuostabu, kad jų debiutinis minialbumas tebeklaidžioja po virtualią erdvę ir niekaip nepasiekia klausytojų.
Nors metai dar nesibaigė, panašu, kad šiemet Without Letters atsiskleidė iki galo. Kas labiausiai įsiminė?
Jonas: Būtų liūdnoka jeigu vadintume tai atsiskleidimu iki galo.
Adomas: Kalbant apie koncertines vietas, išbandėm visą spektrą jų ir tai leistų sakyti, kad šiais metais suteikėm kaip niekad daug progų mus išgirsti Vilniaus (ir festivalių) klausytojams, tad ta prasme iš tikrųjų atsiskleidėm. Įsiminė kelionės (“Tallinn Music Week”, “Positivus”), trumpas koncertas/sesija knygyne, kuriuo norėjome išvengti “jaukios arbatėlės” nuotaikos, ir į kurį sugužėjo ir pro knygų kraštus mus stebėjo labai maloniai nustebinusi publikos gausa. Taip pat ir visi, labai skirtingi, pasirodymai lietuviškuose festivaliuose. Visgi, turint omeny tai, ką paminėjo Jonas, tai yra, atsiskleidimą kaip savo potencialo išpildymą, manau grupės viduje tvyro dvilypis, bet labai teigiamas požiūris: mes dar nieko nepasiekėm ir iškilaus nenuveikėm, bet kita vertus jaučiame, kad yra daug neišnaudotų resursų tobulėjimui. Tikiuosi, kad šis ambicijos ir savi-kritiškumo derinys labai padės dirbant toliau.
Jau sugrojot paskutinį koncertą su 96wrld. Šis kūrėjas suteikė grupės skambesiui nemažai papildomų spalvų. Kaip užpildysit jo vietą?
Adomas: Neseniai sugrojome su juo Ryšių Kiemelyje Kaune, tačiau pasirodymas “Satta Outside” visgi buvo tas tikrasis atsisveikinimas, nes būtent po bendro pasirodymo 2011 metų “Satta Outside” supratome, kad mums būtų įdomu judėti kiek labiau link elektronikos ir dirbti su Miša (aka 96wrld). Visgi, nesinori sakyti, kad jau sugrotas paskutinis koncertas, lyg tai būtų visiškas darbo su juo nutrūkimas. Šiuo metu jis suvedinėja, bet tuo pačiu metu, galima sakyti prodiusuoja debiutinį EP, t.y. atlieka daug kūrybinio darbo, interpretuoja mūsų gyvai įgrotas partijas. Jeigu po metų ar kitu artimu metu jis dar netaps tarptautine žvaigžde arba jeigu studijuodamas sonologiją visa galva nepasiners į garsinius eksperimentus (kažkuris tikrai pasitvirtins), manau, prašysim padėti su garso dizainu tolimesnių įrašų (post)-produkcijoje!
Per šiuos du metus susiformavo bendri skambesio bruožai, pamatėme, kaip mums (pa)tinka dirbti, o ko reikėtų atsisakyti. Po kiekvieno sudėties pasikeitimo, mes tarsi įeidavome į improvizacinį periodą, kuris tiesiogiai galbūt nebuvo produktyvus, bet vis pridėdavo naujų spalvų skambesiui. Elektronikos įjungimas buvo labai organiškas žingsnis, tuo metu tai mus patraukė ir vis dar traukia, tad to tikrai neatsisakysime. Net jeigu ir neatsirastų žmogaus, kuris pakeistų Mišą, yra susiformavęs idėjinis branduolį, kuris mums leidžia toliau lanksčiai improvizuoti pagal jį. Nebus taip, kad grįšime atgal ir sukursime tvarkingą indie-disco gabalą kaip “Awake/Asleep” (nepykit!).
Kalbant konkrečiau, Kaune grojome su Tomu Narkevičiumi (aka Fingalick) ir jo vokalas pridėjo daug energijos, ten kur jos trūko, su juo taip pat grosime ir “Vilnius Music Week”. Žiūrėsime, kas gausis improvizuojant kartu, bet tai labai įdomu. Po vasaros koncertų tikrai norisi prisėsti ir mėgautis kūrybos procesu.
Kaip motyvuotis alternatyvinei grupei, kuriai Lietuvoje realiai nėra šansų išgyventi?
Jonas: Juk mes vis dar išgyvenam, ar ne?
Artūras: Labai svarbu kurti tai, kas pačiam neatsibostų.
Adomas: Prisimenu, kad pradžioje buvo tiesiog labai linksma, bet tuo pat metu tvyrojo ir naivi ambicija. Juk susikūrėm (t.y. nusprendėm su Jonu ir buvusiu vokalistu Algirdu “pagroti pas ką nors namie”) po to kai “Sostinės Dienų” programoje Kudirkos aikštėje paklausėm vieno mums nelabai patikusio jaunos lietuvių grupės pasirodymo ir pagalvojom, kad tikrai galim geriau. Ką gi, po šešių metų darbo patys ant šios scenos lipsim, ir tai kiek juokinga. Aišku, prireikė pusmečio, kad (bevalgant Jono močiutes namų maistą) išmokčiau sinkopę ar keletą akordų, o pirmas kūrinys “Ausgetraumt” atsirado po dviejų metų.
Ilgainiui, pradėjau pastebėti, kad grupė – lyg ekosistema, kuri turi būti kuo geriau sustyguota. Kiekvienas atsineša į repeticiją savo psichologinį ir kūrybinį krūvį. Pastovus ir neišvengiamas kito žmogaus krūvio atsiskleidimas ir jutimas, o kartu ir savojo atidengimas išskirtiniais atvejais sukuria beveik ritualinį “čia ir dabar” potyrį. Tai suteikia motyvacijos ilgam laikui. Kita vertus, jeigu paprastai bendraujant su žmogumi tik po ilgesnio pokalbio supranti, kad jam bloga diena, tai prasidėjus kokiai improvizacijai – labai greitai.
Koncertai taip pat ekosistema, tačiau gerokai didesnė ir jeigu prieš koncertą netvyro (nors kokia) atmosfera, užmegzti ryšį visų pirma tarpusavyje, o tuo labiau iššaukti šį “čia ir dabar” potyrį žiūrovams yra sunkiau. Tačiau, kai pavyksta, tai taip pat be galo motyvuoja.
Mano paskutinis motyvacijos šaltinis, kurį tik neseniai įsisąmoninau yra tai, kad grupei bet kokiu atveju esant populiariosios kultūros dalimi, pats šios kultūros pakreipimas savaip arba iškreipimas yra labai įdomi galimybė. Priešingas pavyzdys yra tos grupes su daug žadančiu skambesiu, kurios pradeda groti didžiuosiuose festivaliuose ir staiga apie antrą albumą pareiškia “we wanted to make a pop album”. Man atrodo, kad žymiai įdomiau (nors ir sunkiau) yra įgavus bent kokią galios poziciją, padaryti atvirkščiai. Net ir nedideliu mąstu tas pakreipimas jaučiasi – nemanau, kad būtume pakviesti į “Tallinn Music Week” ar į tą patį “Positivus”, jeigu Lietuvoje būtų, pavyzdžiui, daug indie rock grupių grojančiu pagal visus žanro kanonus: su stipriu vokalu, kabinančiais riffais ir charizma. Kažkokio tvarkingo standarto trūkumas, leidžia užpildyti susidariusią terpę savaip. Tuo taip pat naudojasi ir renginių organizatoriai kaip STRC (Aerobica), Agharta ir kiti.
“Talino muzikos savaitėje” buvot pastebėti bent kelių muzikos verslo veikėjų. Ar tai davė kokių nors apčiuopiamų rezultatų?
Adomas: Taip, susipažinome su pora veikėjų, tačiau nebandėme megzti su jais didesnio kontakto, kol nesame patenkinti savo pasiruošimu. Taline, kad ir kaip ne pagal viso renginio filosofija tai gavosi, tiesiog buvo labai geras koncertas. Atvažiavome visiškai be jokio išankstinio promo, tad matėsi, kad prieš mūsų koncertą salė kiek patuštėjo, bet įpusėjus pasirodymui buvo malonu matyti kaip pirmą kartą mus girdintys žmonės išjudėjo, pradėjo šokti, tai suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Lengvai apčiuopiamas rezultatas tai galbūt buvo patvirtinimas, kad tikrai grosime “Positivus”.
Kiek žinau, lyg ir neturite vadybininko. Kas tvarko grupės buitį?
Artūras: Milda ir Adomas.
Adomas: Taip jau susiklostė, kad aš sukūriau grupės paskyras, el. paštą ir nepastebimai po truputį pradėjau atlikti kiek daugiau organizacinių darbų negu kiti. Vienu metu pajutau, kad esu gerokai pavargęs nuo susirašinėjimo su užsieniečiais, tuo pat metu skambinėjimo garsistams, ar rytoj stovės gitarinis kūbas ir sekimo, ar kiekvienas grupės narys susimokėjo savo dalį už studijos nuomą. Tai nebebuvo tas norėtas fun, kai grupė kontroliuoja kiekvieną savo tolimesnį žingsnį, o tiesiog atskiras varginantis darbas. Prisimenu, kad iki “Tallinn Music Week” likus kelioms dienoms suvokiau, kad išnaudojau labai daug jėgų tik esminiams klausimams sutvarkyti (kuras, kelionė, aparatūros klausimai), Miša tuo metu pasakė, kad mums reikia, kaip jis įvardino, “draugiškos vadybos”. Likus 48 valandoms iki kelionės dar nebuvome sugalvoję jokio aiškaus promo plano, tad po to kai Milda (red. past. – Milda Januševičiūtė, “No Theatre” direktorė) sutiko padėti ir po tų 48 valandų rankose laikėm demo diskus, manau, visi sutikom, kad draugiška vadyba neprarandant pačios kontrolės (iš serijos “ai mes tik norim grot, o kažkas koncertus mums keps”) tikrai neprošal, o ji kaip tik tas žmogus, kuris tai įvertina.
Grojote ir “Positivus”, ir “Satta Outside” festivaliuose – kokie įspūdžiai?
Adomas: Tai labai skirtingi festivaliai savo nišine auditorija, dydžiu, infrastruktūra. Kalbant apie pačius mūsų pasirodymus, “Positivus” mus kiek išmušė iš vėžių priekinėse eilėse susėdę labai atkaklūs poilsiautojai, kurie visą pasirodymą sąžiningai nesikėlė iš vietos. Prireikė laiko įsivažiuoti, galbūt įtakos turėjo ir tai, kad “Positivus” grojome paskutinę festivalio dieną, tačiau atidžiau pažvelgę į publiką, sugrojus paskutinį kūrinį, pamatėm nemažą būrį stovinčių gale žmonių. Beveik pusė jų pasiliko kviesdami biso, o Bruno (vienas “I Love You Records” įkūrėjų) tiek savo “Facebook” paskyroje, tiek mums asmeniškai pasakė, kad jam tai buvo geriausias dienos pasirodymas. Tad liko malonus prisiminimas su troškimu kitais metais ten pasirodyti energingiau patiems ir, be abejo, aktyvesnei publikai.
Jeigu “Positivus” mūsų pasirodymas atitiko kiek slopstančią sekmadienio pavakarės nuotaiką, tai “Satta Outside” ketvirtadienio vidurnaktį susirinko ypatingai jauna publika, turinti parako dar visam festui. Gaila, dėl oro sąlygų grojome be VJ Suckmafinger ir patildytu garsu, bet publika šėlo kaip reta, Miša net Jono “plafkes” sugalvojo išmesti klausytojams ir per bisą Karolį prie būgnų kiek pavaduoti. Tai tikrai ženklas, kad mums patiems buvo labai linksma!
Lyginant pačius festivalius, “Satta Outside” jau nebeužtenka parašyti “nevažiuokit, nes negirdėjot 85% grupių”, bet labai norėtųsi, kad jie nuimtų nereikalingą užsieniečių, kurie groja tą patį DJ set’ą, kurį vietinis prieš pusę metų sugrojo, balastą ir sutelkti dėmesį unikaliems pasirodymams kaip Jacques Gaspard Biberkopf + Suckmafinger ar Shackleton. Tada nelaukiamieji ir patys nevažiuotų, o festivalis įgautų naujo “aštrumo”, kurio kiek pritrūko.
Žinoma, “Positivus” infrastruktūra buvo visai kito lygio, bet atmetus keletą įdomesnių pasirodymų, pats festivalio modelis nepasirodė pernelyg intriguojantis ar kažkuo išskirtinis, t.y. vedantis prie vis didesnių ir didesnių vardų pakvietimo. Aišku, labai pagirtina, kad šalia jų, didelės scenos buvo duodamos pasirodyti ir Baltijos šalių atlikėjams, kas kiek neįprasta tokio modelio festivaliams.
Kodėl koncertuose leidžiate vokalo įrašą, o ne dainuojate gyvai?
Adomas: Dėl paprastos priežasties, kad programoje yra likę trys kūriniai iš senos kūrybos su vokalistu. Tai “Shelter Gone”, “Ausgetraumt” ir “Awake/Asleep”. Ne visuose tinka dabartinių grupės narių vokalas, tad teko pasirinkti tokį, galbūt keistoką, sprendimą.
Dirbant su Miša, mums vienas didesnių kūrybinių stimulų buvo sugebėti užkabinti klausytojus pačiais ritmais, be žmogaus, kuris šūkčiotų “kur jūsų rankos!?”. Tolimesnėje kūryboje galėčiau įsivaizduoti vokalą kaip melodinį instrumentą suteikiantį dainoms tam tikrą spalvą, jas savaip pakreipiantį.
Kada pagaliau bus tas pirmasis albumas ar bent EP?
Adomas: EP šiuo metu yra įrašytas ir, kaip minėjau, Miša su juo dirba post-produkcijos etape. Iki šių metų galo tikimės parodyti daug naujų dalykų (ypač turint omeny mūsų lėtumą). Dabar klausytojams prieinami tik keli senoki įrašai, to tikrai per maža.
Ko klausotės važiuodami koncertuoti?
Artūras: Muzikos, vieni kitų bei (aš) savo automobilio, ar nėra įtartinų garsų.
Jonas: Automobilio variklio, ratų riedančių per asfaltą ir vėjo. Kartu su pasitaikančiais pokalbiais.
Adomas: Kadangi vienintelis nemoku vairuoti, tai daugiau klausausi muzikos. Vasarą ilsėjausi nuo muzikos digginimo, dėl to nuolat kartoju šių metų Forest Swords, James Holden, Greg Haines ir Blondes albumus.
Ar jūs hipsteriai?
Adomas: Šis fenomenas man atrodo kaip nesibaigianti kilpa tarp vis bandomos apibrėžti tapatybės ir norinčių būti tos tapatybės dalimi, bet kadangi šioje kilpoje yra pamatinė “you’re / it’s so last year” taisyklė, tai laikui bėgant tos tapatybės niekaip neišeina sugauti ir jos dalimi gali būti laikomi beveik bet kas. Geras pavyzdys buvo muzikantų įrašais “Tallinn Music Week” prekiavusio stendo pardavėja, kuri man, pirštu rodydama į Mišą, sakė “your friend such a hipster”, o jam, pasirodo, kiek anksčiau – “your band’s music is so hipster” taip lyg išskirdama mus iš kitų. Būtų nieko, tik kad ji tai sakė festivalyje, kuriame dominavo vyrukai su skinny džinsais ir sumodeliuotais plaukais grojantys post-punk’o arba dream-pop’o įkvėptą indie, o taip pat synth-popmerginos su sintezatoriais.
Kiekvienas menininkas, tik ne kiekvienas tai žino. Ar jūs žinot?
Adomas: Tai dar viena tapatybė į kurią gali būti įtraukti arba save pasivadinti bet kas, todėl vengčiau ja švaistytis. Gerai prisimenu, kai per finansų krizę daugelis muzikinių TV žvaigždžių staiga prisiminė, kad yra kūrybingi menininkai ir jiems negalima atšaukti PVM lengvatų su piketu “Ar mūsų nebereikia?!”. Manau, kad taip.
Komentarai