Šiuolaikinės baltiškos muzikos leidykla “Dangus” šią savaitę švęs savo XX-metį. Vargu, ar yra Lietuvoje kitas indie leiblas, galintis pasigirti tokiu turtingu ir originaliu savo katalogo turiniu bei tokiu ilgaamžiškumu. Juodai baltais pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais alubaryje gimusi idėja atlaikė visus išbandymus ir išsirutuliojo iki bene vienintelės proper įrašų leidybos (ir renginių organizavimo) kompanijos Lietuvoje. Jei norėtum užsieniečiui pristatyti originalią šiuolaikinę lietuvišką muziką, “Dangaus” leidiniai būtų vienas nedaugelio pasirinkimų tarp gausybės copy/paste rago. Nuo švaraus tikro folkloro iki modernių jo interpretacijų, Gal kiek naivoka šiandieniniame footwork-juke-twerk’inimo kontekste, tačiau pažiūrėsim, ką prisiminsim po 5 metų.
“Dangaus” jubiliejaus proga šnekamės su leidyklos įkūrėju ir idėjiniu generatoriumi Ugniumi Lioge.
Kada ir kodėl tavo mintyse atsirado “Dangus”?
Matyt, tai buvo tais pačiais 1993 m. Underground’o gausėjimas, kitoniškumas ir įdomumas tuomet šaukė veiksmui, leidom fenzinus, daugėjo kasečių ir tarp grojančių kolektyvų ėmė rastis vis savitesnės muzikos. Vieną gruodžio vakarą, su bičiuliais beskanaudami alų “Bočiuose”, nusprendėm suvienyt pajėgas ir veikti “profesionaliau”, bent tada taip atrodė. Skambūs priedėliai, kaip “productions” ar “korporacija” buvo daugiau žaidimas, gal noras pasirodyti rimtesniems, aišku, ne be užsienio underground’o įtakos :)
Koks buvo pirmasis leidinys? Kiek žinau, tai buvo tavo, Ugniau, grupės VarnųVėjas pirmasis albumas, ar ne?
Taip, tai buvo VarnųVėjo kasetė “Altorių šešėlyje”. Kadangi įrašas jau buvo, vis tiek jį reikėjo išleisti – tada įrašyti tris demo albumus per metus atrodė normalu – tai labai natūraliai tapo DP 001 leidiniu su atšviestu viršeliu ir namudine kasete. Žinai, dabar apsižiūrėjau, kad pats tos kasetės nė nebeturiu, dvidešimtmečio proga reik bandyt susirast… Pradžioje daugelį “Dangaus” katalogo “relyžų” sudarė fenzinai – metalinis “Edge of Time” ir platesnio lietuviško akiračio “Raganos ir Alus”. Sakyčiau, kad pastarojo leidyba, kontaktai su daugeliu kūrėjų ir muzikantų, daugiausiai ir lėmė “Dangaus” atsiradimą.
O pirmas “rimtas” leidinys, tam tikra idėjinė leidyklos pradžia, buvo 1994 m. pasirodęs MC rinkinys “Dark Fire Dancing”, kuris pirmąkart vienijo penkias Lietuvos pagan metal grupes ir eksperimentinius projektus. Viršelis jau buvo spaustuvinis, o pačias kasetes, galima sakyti, surinkome rankiniu būdu – pirkome, berods, “Eurostar” kasetes, jas išrinkome, nupjaustėme nereikalingus brendus, vėl surinkdavom ir įrašydavom magnetofonais. Smagu prisiminti, total D.I.Y. :)
Pradėjai nuo kasečių leidybos – “Dangus” išleido, pataisyk jei klystu, apie 50 įvairiausių albumų – sako, šis formatas išgyvena savotišką renesansą, ar dar pasitaiko norinčių įsigyti albumą kasetėje?
Kasečių “Dangus” išleido apie 40. Vienu metu “Dangus” turėjo tris “subleiblus” – “Nova 96”, “Žvėrys Records” ir “Saula Records”, kuriuose pasirodė po kelis leidinius. Renesansu nepavadinčiau, bet susidomėjimas kasetėmis atgijęs. Kadangi daugumoje scenų jos nebeleidžiamos, šis dėmesys man atrodo daugiau nostalgiška emocija su tam tikro laikmečio melomaninio fetišizmo dalele. Kita vertus, yra nemažai labai įdomios muzikos, kurią gali rasti tik kasetėse. O vertingiausias tokio atradimo įprasminimas, žinoma, yra kokybiškas rip’as internete :) Savo leistų kasečių beveik nebeturime, bet va kolega kasetinis manjakas Audrius sugeba jų rasti ir kainos kai kurių retesnių kasečių nemažos… Tokių kolekcininkų negausu, bet paklausa yra, todėl jei kas pasiūlo gerai išlaikytus “Dangaus” MC leidinius, mielai juos nusiperkame.
Kaip supratai, kad metas pereiti prie CD formato? Ar tai ką nors pakeitė “Dangaus” gamybos procese?
Išleisti CD atrodė rimta, pats formatas akivaizdžiai kasetes lenkė, ir visos kitos leidyklos, į kurias žiūrėjau su žavesiu ir pavydu, kompaktus jau kepė. Pirmam CD išleisti taupiau kokius 5 metus, norėjos, kad tai būtų solidus leidinys – visų trijų Baltijos šalių rinkinys “Dark Fire Dancing IV”, paskutinė šios serijos dalis, išleista 2000-2001 m.. Prieš tai dar, aišku, buvo bandymai leisti CDR’us, nes tiražai gamybai buvo neįkandami, bet nuo 2002-ųjų “Dangaus” leidiniai perėjo į kompakto formatą. Ką tai pakeitė gamybos procese… sakyčiau banaliai – padaugėjo išlaidų, padidėjo tiražai, pasikeitė garso ir pateikimo kokybė, didesnis poreikis “sutvarkyti” albumus iki detalių, masteringas ir visa kita. Taip ir muzika – demuškes keitė studijiniai įrašai. Ir dauguma klausytojų matyt būtų nesupratę, jei nauji Donio, Kūlgrindos ar Atalyjos albumai būtų išleisti tik kasetėse.
Ar nekyla minčių įspausti “Dangaus” produkcijos į vinilą?
Be abejo, tą jau turėjome pradėti šiemet, bet vis trūksta laiko. Svarbiausia, kad turime muzikos, kurią galime ramiai spausti vinilu. Beje, pats nesu labai didelis vinilo fanas, smarkiai nekolekcionuoju, bet išskirtinius leidinius karts nuo karto paglostau su keistu pasitenkinimu :)
Šiandien beveik visi fotografai, o kas antras turi savo leiblą. Tiesa, dažniausiai “leidžia” e-albumus ir nepatiria realių fizinio albumo gamybos išlaidų. Ar nevilioja toks kelias?
Tiesą sakant, nelabai suprantu elektroninių leiblų. Koks skirtumas, ar tam tikrą albumą klausymui įdeda leiblas, ar pati grupė bandcamp’e ar kitur? Na, leiblo vardas/konceptas gal kiek daugiau struktūrizuoja, atkreipia potencialaus klausytojo dėmesį etc. Bet “Dangaus” leidinių daiktinis pavidalas man įdomesnis. Gal tai labiau su gyvu atlikimu susijusių scenų atributas, nežinau, bet turėti realiai išleistą albumą, kurį galima paimti į rankas, svarbu ir grupėms, ir jų klausytojams. Akivaizdu, kad CD nebėra pagrindinis kūrinių šaltinis klausytojui, kaip anksčiau, dabar jo stadija daugiau suvenyrinė, fano poreikis, tačiau šis pavidalas dabar ganėtinai stabilus. Labai daug dėmesio kreipiame į “Dangaus” leidinių dizainą, pateikimą, įdomią estetinę formą, – kai albumą pavyksta gerai išleisti, jo pagaminimas tarsi išpildo meninę autoriaus idėją iki galo, iki juntamos medžiagos – ir tai suteikia savo papildomą emociją. Klausytojas tuo pačiu turi progą betarpiškai atlikėjams atsidėkoti ir “atsikirpti” savo gabalėlį “Dangaus” :) Be to, pats CD materialumas dažnai parodo, kad į leidinį įdėta pastangų, kad juo tikima, kad jis aprūvintas ir išsiskiria iš visos vienodai prieinamos muzikos jūros internete.
Tos grupės, kurios leido ir CD, ir e-albumus, manau, aiškiausiai gali pajusti skirtumą, kiek toks relyzas klausomas ir vertinamas. “Dangaus” katalogo atveju elektroniniai leidimai daugiau aktualūs senesniems įrašams viešinti. Tuo pačiu, kai išleidžiamas naujas CD, jo kūriniai iškart atsiranda ir internete, jeigu tos galimybės panaudojamos kartu – tai tik į naudą.
Kaip atrodo “Dangaus” ir atlikėjo sutartis – pasirašote tikrą popierinį kontraktą, ar užtenka žodinio susitarimo? Trumpai papasakok, ką gauna atlikėjas, išleidęs savo albumą “Danguje”?
Daugumoje atveju susitarimas iš esmės žodinis, nors šiaip ar taip viską verta užsirašyti, kad vėliau nepavestų atmintis. Kai ką tenka formalizuoti dėl įvairių niuansų su Latga ir Agata (autorinių teisių saugojimo agentūros – ore.lt past.). Bet per visą laiką dar nepasitaikė, kad atlikėjas priekaištautų ar baksnotų į kontraktą. Nors santykiai tarp leiblų ir grupių visame pasaulyje gan vienodi – atlikėjams visada atrodo, kad jie verti daugiau, o leidėjams – kad situacija nepakankamai gera :)
“Danguje” atlikėjas gauna kokybiškai ir patraukliai išleistą leidinį, parengtą promo, sklaidą, platinimą, mūsų patirtį, naujų klausytojų auditoriją. Dažnai jaunesnės grupės nesupranta, kiek darbo reikia sukurti elementariam promo tekstui ar fotosesijai. Tai tarsi nematomas leiblo darbas, kurį dažniausiai gali įvertinti tik pats pabandęs. Buvimas leidyklos kataloge taip pat turi savo privalumų ir prideda išliekamosios vertės. Be to, “Dangus” nepretenduoja į autorines teises, jos lieka kūrėjams (jeigu to netenka keisti dėl Latgos), jie gali toliau gan laisvai savo kūrinius naudoti internete, kompiliacijose ir t.t. Tiems kolektyvams, kurie koncertuoja gyvai, be abejo, aktualiausia yra gauti dalį CD tiražo, nes albumų per koncertus dabar išplatinama daugiau, nei muzikos parduotuvėse ar mailorder’iuose. Pagrindinis “Dangaus” principas labai paprastas ir aiškus – visą naudą, kokią gali atnešti materiali albumo leidyba, su atlikėjais mes dalinamės 50/50 – nors ir musę, bet per pusę.
Amžių sandūroje pradėjo keistis “Dangaus” skambesys – nuo sunkaus agresyvaus metalo priartėjote prie dabartinio šūkio “Whatever is good, deep, original & Baltic”. Kas padiktavo tokį poslinkį?
Ypatingai didelio poslinkio nebuvo, nuo pat pradžių šalia metalo leidome daug kitokios muzikos, ambiento ir eksperimentų, tokius projektus, kaip WEJDAS, EIRIMĖ, GIRNŲ GIESMĖS ir pan. Su laiku platėjo visos muzikos suvokimas ir pačių kolektyvų kūryba, ortodoksiniai metalo scenos kanonai ėmė atrodyti beprasmiški, vis aiškėjo supratimas, kad savitą ir įkvepiantį meną sąlygoja ne muzikos stilių standartai, o atvirkščiai – jų nevaržymas. Ne instrumentai ar aprangos kodas, bet laisva idėjų raiška. Kai kam iki šiol atrodo, kad sintezatoriumi galima groti tik popsą, ir kad vienintelis “trū” instrumentas yra fūzuota gitara, net jeigu ja grojamas šūdas :) Fanatizmas kartais žavi, bet ta paskutinio XXa. dešimtmečio priešprieša – pankai vs. montanos, gitaros vs. elektronika – dabar kelia šypseną. O kad “Dangus” leis gryno folkloro albumus, prieš 20 metų išvis buvo neįsivaizduotina…
Donio albumas “Baltos Juodos Klajos” kataloge pažymėtas jau nebe DP, o DGCD001 – kodėl pradėjai skaičiuoti viską iš naujo?
DP kodu iki 2000 m. žymėjom visus “Dangaus” leidinius, įskaitant ne tik kasetes, bet ir fenzinus, net marškinėlius ir kelis bukletus. Pasikeitus amžiui, pradėjus leidybą per “Bombą” ir pereinant prie CD, katalogo žymėjimo pasikeitimas gavosi gan natūraliai. Aiškesnis, tvarkingesnis, su galimybe kodu pažymėti ir leidinio formatą. Be to, nuo pavadinimo nupjoviau impozantiškąją svetimybę “productions”, pasiliko tik “Dangus”.
Šiemet “Dangus” švenčia dvidešimtmetį – įspūdinga sukaktis nepriklausomai (išskyrus trumpą flirtą su tuometiniu major’u “Bomba”) įrašų kompanijai. Kas, tavo nuomone, lėmė tokį ilgaamžiškumą?
Manau tai, kad Lietuvoje yra pakankamai daug įdomios muzikos, kurios leidyba teikia asmeninį pasitenkinimą, prasmę ir lieka kažkur per vidurį tarp hobio ir darbo. Muzika, kurią leidžiame, dažniausiai nepriklauso nuo laiko ar mados (kaip pop scenoje), ji lieka vertinga ir praėjus dešimtmečiams. Dėl leidinių kokybės taip pat pasistengta, todėl ilgainiui jų vertė tik didėja. Be to, “Dangus” niekad neforsavo kažkokių didelių investicijų, grandiozinių projektų, nepriklausė nuo finansinių verslo kreivių, – aš neskaičiuoju, kuris leidinys kiek pelningas, o kuris ne. Jei turi pinigų ir yra geras albumas – leidi, jeigu nėra – palauki kol atsiras. Gyvenime ir be to yra ką veikti. Už nugaros nestovi nei kreditoriai, nei būtinybė išlaikyti kokį biurą ar krūvą darbuotojų. Matyt dėl to ir neužsilenkėm. Didelių aukštumų gal irgi nepasiekėm, visada regis galima nuveikti daugiau, bet visus leidybinius Lietuvos major’us pergyvenom. :)
Koks buvo populiariausio “Dangaus” leidinio tiražas?
Pagoniško folko grupės KŪLGRINDA pirmas CD “Ugnies apeigos” dar “Bombos” laikotarpiu perleistas kelis kartus, sudėjus visus tiražus būtų apie 3000 vnt., jei neklystu. Su valstybės parama išleisto ATALYJA albumo “Saula riduolėla” kiekis buvo 2000 vnt. Bet įprastas gamyklinis “Dangaus” tiražas yra 500 vnt.
Beje, ar “Dangaus” reikalus tvarkai vienas, ar turi bedradarbių?
Kol neužsidarė mūsų “Ragainės” krautuvėlė, viso “Danguje” buvo 3 darbuotojai, dabar daugiau tvarkomės dviese su Audrium Dambrausku. Visokiems buhalteriniams formalumams tvarkyti ar kitiems reikalams prispyrus, padeda “Mėnesio Juodaragio” komanda ir savanoriai.
Kad jau užsiminei, be įrašų leidybos, “Dangus” aktyviai organizuoja ir renginius. Šiemet nugriaudėjo 16-asis “Mėnuo Juodaragis”, anksčiau rengdavai ir gotikinę “Kunigunda Lunaria” bei debiutantų kalvę “Naujas Kraujas”. Kodėl nebeliko pastarųjų festivalių?
“Naujas Kraujas” buvo surengtas 10 kartų, pamaniau, kad užteks… Pradėjau nebesuprasti daugelio jaunų grupių, tad manau tokius festivalius ir turi organizuoti jaunimas. Gal “Naujas Kraujas” stengėsi aprėpti per daug stilių, kad ilgainiui tapo beprasmiška. “Kunigunda Lunaria” buvo sumanytas kaip platesnio pobūdžio Vilniaus alternatyvus festivalis, bet jis, ko gero, per daug užstrigo savo gotikiniame įvaizdyje, kurio nepavyko praplėsti. Kasmet darbo ir laiko įdėti reikėjo vis daugiau, o iš minuso išsikapanot nepavykdavo, tai kolegų entuziazmas išblėso. Pastebėjau, kad kasmetinių alternatyvios muzikos festivalių ir šiaip Vilniuje neliko, kituose miestuose jie nunyko dar anksčiau… gal publikai poreikio nebėra, užtenka daugelio paskirų koncertų, klubų ir pan.
http://www.youtube.com/watch?v=JMHhLsgwoJg
Paskutinis “Mėnuo Juodaragis” dėl tam tikrų pareiškimų buvo apkaltintas homofobija. Ar tikrai šiame renginyje nepageidautini gėjai, lesbietės ir kiti “iškrypėliai”?
Šia tema jau viskas buvo pasakyta oficialioje spaudoje. Mes prie festivalio įėjimo orientacijos netikriname, su kuo kas miega nesidomim ir to žinoti, tiesą sakant, visai nepageidaujame. Mano manymu, tai yra didžiausia tolerancija, kokia tik gali būti. Dar neteko girdėti, kad “Mėnesyje Juodaragyje” kažkas dėl to būtų patyręs problemų. Ir man sunkiai suprantama, kodėl tą temą kai kurie piktybiškai įkyrūs veikėjai taip aktyviai kaišioja kur tik gali.
Kitas nepatogus klausimas. “Dangaus” kataloge yra atvirai fašistuojantis kolektyvas Diktatūra, savo radikalių dešiniųjų pažiūrų neslepia dar keli kolektyvai. Ar “Dangaus” vėliavą galima išvysti kontraversiškai vertinamuose Kovo 11-osios maršuose? Kur riba tarp patriotiškumo, tautiškumo ir nacizmo ar net fašizmo?
Kas čia nepatogaus? :) Šiuo atveju praverstų patikslinimas ar nuoroda į “atvirą fašistavimą”, aš to nesu pastebėjęs jų albumuose, kuriuos turėjome distro kataloge. O kokie tie kiti ultradešinieji kolektyvai?… Kataloge, jei pastebėjai, vienodai sėkmingai galima rasti ir kairiosios pakraipos grupių, bet vėlgi, jei tai būtų kažkoks tiesioginis komunizmo ar stalinizmo ar dar kokio šūdo propagavimas, nemanau, kad tą platintume. Turime ir Lietuvos tautinių mažumų, ir čigonų muzikos, ir afrikiečių, jei kam reikia. “Dangus” turi savo kryptį, o platinimo katalogas labai įvairus ir jame daug svarbesnis muzikinis, dvasinis turinys, o ne politinės interpretacijos. Pažiūrų, žinoma, esti įvairiausių, kaip ir stereoptipų, kiekvienas turi laisvę turėti savuosius.
Aš pats Kovo 11-osios eisenoje dalyvauju. “Dangaus” vėliavos nesinešu, nes tam reikalo nematau. Nešuosi Trispalvę arba vėliavą su Vyčiu. Kuo skiriasi tautiškumas nuo nacizmo gal nenagrinėsiu, turbūt galima apie tai pasiskaityti wikipedijoj ar pan. Bet, mano nuomone, skirtumas gali būti meilės ir neapykantos santykis. Pas tikrą patriotą meilės savo šaliai ir gebėjimo kurti vardan jos visada bus daugiau, nei neapykantos priešams. Jis taip pat gerbs ir pripažins kitas tautas, neiškeldamas savosios, kaip aukščiausios ir pranašiausios, net suvokdamas, kad meilė savo žemei ir kultūrai yra besąlygiška.
Prieš kelis metus vykusi apklausa parodė, jog lietuviui labiau priimtinas kaimynas būtų vagis ir girtuoklis nei gėjus ar juodaodis. Kitas dalykas, kad dažnai mes iš viso nepažįstame savo kaimynų. Ar, tavo nuomone, Lietuvoje netrūksta bendruomeniškumo ir visuomeninio aktyvumo?
Aš, žinoma, sutinku, kad bendruomeniškumo ir pilietiškumo trūksta tragiškai. Kai kalbama apie skirtingas idėjas ir nuomones, tai vyksta ne apsikeitimas prasmėmis ir bandymas suprasti kitą, o tik mėtymąsis akmenimis ir drabstymas š…. Ir toks susipriešinimas ilgalaikėje perspektyvoje visgi kenkia labiau, nei bet kokios tolerancijos ar netolerancijos.
Problema, kad diskutuoti mes nemokame ir paradoksalu, kad kuo toliau, tuo nemokame labiau. Jeigu sutariame dėl vieno, tai būtinai apsifuckinam dėl ko kito… Taip pat slegia ir neviltin varo lietuvių savinieka. Turbūt pasiekėm dugną, kai kone kiekvieną dieną žiniasklaida kala į galvą, kad esam patys prasčiausi, patys blogiausi, patys negabiausi etc etc. Ir daug kas tuo tiki, nors apsidairius aplink gi taip nėra. Puikių žmonių savo gyvenime sutinku daug daugiau, nei niekingų. Nemažai važinėjau po įvairias šalis ir po Lietuvą, ir man atrodo, kad viskas pas mus su tolerancija gerai, ar bent jau neblogai. Daug labiau mane liūdina reali statistika, kad esam daugiausiai emigruojanti, labiausiai nykstanti tauta visoje ES, daugiausiai vaikų auga vaikų namuose ir kt. – ir ji visuomenės nebeaudrina, nebedirgina, nebekelia diskusijų.
Manau, didelė bėda yra politikos-verslo-žiniasklaidos tandemas, kuris lengvai suniekina, marginalizuoja, iškreipia visuomenines iniciatyvas, jeigu jos kažkam neparankios, neatitinka kokių nors kapitalo ar partinių grupuočių interesų ir pan.
O Tavo minėta apklausa – nežinau kokiu būdu ji daryta, kieno užsakyta, bet skambios antraštės, ko gero, yra tikslas. Aš nuoširdžiai netikiu, kad lietuviui vagis labiau priimtinas nei juodaodis ar pan. Man atrodo, kad lietuvius (ypač moteris :) labai traukia egzotika, jie kupini užuojautos, todėl pvz. per visokius TV projektus gausiai avansu balsuoja už Radžį, Kirilkiną, Sašenko ir kitus “kitokius”. Kita vertus, “kitoks” žmogus visame pasaulyje priimamas kažkiek įtariai ir plaktis rimbu dėl to nebūtina. Juk kažkodėl nesistebim, kad britams nepatinka, jei kaimynystėj įsikuria lietuviai emigrantai? O lietuvį dėl kitaodžio iškart kaltinam. Nori nenori, mes VISI esam neišvengiamai veikiami stereotipų, – nesvarbu, kiek manaisi esąs tolerantiškas. Bet tai labai plati tema, gal užteks… :)
Užbaikime linksmiau. Kokia tau būtų geriausia dovana XX “Dangaus” gimtadienio proga?
Šiuo metu labiausiai norėtųsi susirasti naujas patalpas “Ragainės” krautuvėlei, kurios mums ir publikai labai trūksta, – galėčiau išboginti visą sunkų “Dangaus” sandėlį iš namų. Taipogi būtų visai neblogai, jei vieną dieną nusprogtų Latga idiotai :)) O gimtadienio vakare geriausia dovana bus sutikti visus artimus kūrėjus, atlikėjus, bendražygius ir klausytojus, su kuriais turėjome laimės bendrauti per tuos 20 metų.
Ačiū už įdomius klausimus ir dėmesį :)
Komentarai