Šiandien vakare prasideda filmo “Redirected / Už Lietuvą” žygis per Lietuvą. Naujasis režisieriaus Emilio Vėlyvio & Ko. kūrinys bus rodomas beveik visose “Forum Cinemas” kino sistemos salėse. Ir ne vieną dieną. Ar užteks tokiam blitzkrieg’ui patrankų mėsos, t.y. žiūrovų? Nuo 2013-ųjų pavasario pradėta gana spalvinga ir išradinga reklaminė kampanija jaukino mus prie minties, kad pažiūrėti šį filmą – tiesiog būtina. “Forum Cinemas” kinomarketas sako, kad vienu metu gali sutalpinti apie 2.300 žiūrovų. Filmo “pagyrimai” feisbuke sufleruoja, kad žiūrovai užpildys beveik 10 seansų visose salėse vienu metu. Nors ši statistika ne visada pasiteisina, pagrindo tikėti galutine pergale yra. “Komedija, veiksmo, drama, trileris, kriminalinis” – einamas žanras.
Nors pavadinime yra politikos rėksnio P.Gražulio išpopuliarinta frazė, visi filmą vadins tiesiog “Redirected” – greičiau, sklandžiau, aiškiau. Be to, jis tiesiogiai susijęs su filmo fabula: dviejų valandų filmas pasakoja keturių draugų britų istoriją – Londone apiplėšę nelegalų kazino, vyrukai nuo juos persekiojančių gangsterių bėga į Malaiziją. Tačiau dėl Islandijos ugnikalnio išsiveržimo jie priversti leistis Lietuvoje, kur patenka į neįtikėtinų nuotykių sūkurį Vilniuje ir provincijoje. Nelabai aišku, kam tas priedėlis “Už Lietuvą”? Čia ta pati ironija, su kuria režisierius žadėjo šiuo filmu užkirsti jaunų aktorių emigracijai į užsienį, nes pagrindinė mintis filme yra meilė tėvynei?
Filme gana ryškus kiaulės motyvas – nuo kapojamos kiaulės Londone iki aklos močiutės laikomo paršiuko Lietuvos kaime (Lietuvos įvaizdis?). Tatuiruota kiaulė dalyvauja iš filmo komunikacijoje, o britiškos ir lietuviškos “kiaulės” supasi nuolat besisukančioje įvykių karuselėje, kurią kartu su režisieriumi suka pastaruoju metu LT kiną istorijomis maitinantis Jonas Banys (“Zero 2”, “Tadas Blinda” ir kt.). Dialogai ne tokie mediniai kaip “Zero 2”, bet gal ir išpildytojai šįkart geriau parinkti, nors nemoka S.Uždavinys keiktis nors tu ką.
“Redirected” kiaulė farširuota užsieniečių kuriamais mitais apie Lietuvą: visa architektūra – daugiabučiai daugiaaukščiai, visi taksistai – tuteišiškai kalbantys apgavikai, policijoje klesti korupcija, prie užsieniečių limpančios merginos, bambaliuose paskendęs kaimas ir panašiai. Tiesą sakant, buvo galima ir dar tirščiau. Tačiau netrūksta ir kino stereotipų (ar klasikos, čia jau kaip pažiūrėsi): gangsteriai žaidžia kortomis striptizo baro užkulisiuose “nelegaliame kazino”, razborkės vyksta apleistuose industriniuose rajonuose, nelegalūs sandėriai – automobilių savartynuose, gangsterių ėjimas slow motion’u, pagrindiniai herojai: vienas kietas, kitas storas ir truputį juokingas, trečias juokingas nevykėlis ir dar vegetaras, o ketvirtas visai ne prie ko. Vos nes trys muškietininkai ir D’Artanjanas.
Filmo ir jo prodiuserių kastingo kozirių tūzas – charizmatiškasis Vinnie Jones, pakylėjęs filmą aukštyn santūriu ir įprastai kriminaliniu, tačiau tikrai ne geriausiu savo vaidmeniu. Solidžiai atrodo ir jo stambūs apsauginiai. Iš jau minėtų muškietininkų išsiskiria žmogus-radiatorius Gil Darnell, pusę filmo lakstantis nuogas, prirakintas prie radiatoriaus. Lyg ir galėtų būti gražus ir kietas, bet vis pakliūna į naują nesėkmių verpetą. Kaip ir Jos Didenybės karalienės garbės sargybinis Scot Williams. Oliver Jackson kiek primena Spud’ą iš “Trainspotting” ir yra privertsas gulėti kaimo lauko tualete su moteriškais aukštakulniais (ar ne geriau tokio lygio bajerius palikti “Domino” teatrui?). Ruso Arturo Smoljaninovo mentas galėtų būti ciniškesnis ir žiauresnis, bet, kaip ir visi likusieji, nusilenkia komedijos žanrui. Gal ir gerai, nes su šypseną šį filmą žiūrėti tikrai lengviau. Tačiau reikia nepamiršti, kad komedija – itin sudėtingas ir slidus žanras.
Vaidina ir lietuviai. Filmas titruose skiriamas a.a. Vytautui Šapranauskui, tačiau jo paskutinis vaidmuo kine, deja, nėra labai įspūdingas. Pasileidęs jo kunigas nuolat kartoja “kurva” ir tai, berods, yra paskutinis Vytauto, kaip kino aktoriaus, žodis. Monika Vaičiulytė iš prigimties yra laputaitė, tokią ir vaidina, o peruką nusiima taip, tarsi nusirengtų. Gana daug juostos gauna mažiau matyti veidai – Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė ir Kauno lėlių teatro aktorius (ir režisierius) Andrius Žiurauskas, kurių vaidyboje kartais nugali teatrališkumas. Smagus Aurimo Meliešiaus bernas ir jo vertimai, linksmą balkanišką chaosą Zitos bare ir vestuvėse užkuria ir kiti kaimo bernai su Mariumi Repšiu priešakyje. Sąmoningai ar ne, bet nusifilmavo ir du iš keturių filmo prodiuserių. Epizoduose matome kostiumų dailininką, kitus aikštelės darbuotojus. Atrodo, ir pats režisierius šmėsteli viename epizodų. Net LT kino pilkasis kardinolas neakivaizdžiai apsireiškia – atkreipk dėmesį, kas užrašyta ant šuns būdos.
Muzika – vienas ryškiausių “Redirected” ingredientų. Tiesą sakant, daugelyje epizodų būtent ji traukia buksuojantį scenarijų už pakarpos ir išlaiko ritmą. Galima pagalvoti, kad tiesiog panaudota užsienio atlikėjų kūryba, tačiau viskas sukurta “Roofsound” studijoje Vilniaus Naujamiestyje. Paulius Kilbauskas (ex-Empti, Overtone, Dublicate, Bango Collective ir kt.) ir Domas Strupinskas (M.I.R. project, No Dog Barking ir kt.), pasivadinę The Bus, sukūrė apie 100 kūrinių, išbandė žinomus ir nežinomus vokalistus, dėliojo ir perdėliojo garsus, kol, galų gale, į filmo garso takelį pateko virš 50 gabalų. Kartais atrodo, kad klausai ’70-ojo dešimtmečio klasikos, kartais – tikro lenkiško pankroko, kartais – kalifornietiško surf‘o. Sklando gandai, kad visa tai gali būti išleista atskiru albumu.
Pagrindinis rėmėjas “Vytautas” turėtų būti patenkintas – jo logo rodomas ir pradžioje, ir pabaigoje, ir filmo metu autobusas su “Vytauto” reklama pravažiuoja ir aš bent kelis kartus paminėjau :) Pritrūko tik citatos iš buvusio “Žalgirio” trenerio spaudos konferencijos, kai jis pirmą kartą paragavo šio specifinio skonio gėrimo. Kažin, ką sakys LR Kultūros ministerija, nors filmo kūrėjai užtikrino, kad valdininkai skaitė scnarijų ir nesikišo į procesą. Vis dėlto neturintys humoro jausmo (o valdininkams tai juk gana normalu) gali ir nesuprasti, kur čia ta Lietuvos meilė. Kai kurie rėmėjai parodyti prikišamai (“Unibet” lauko stendas ar degalinės “Alauša” pavadinimas), kai kurie – natūraliai ir nepastebimai. Suprantama, atidirbti reikia. O taip norėtųsi, kad titruose būtų tik kino studijos “Kino Kultas” vinjetė, be tų visų logotipų kapinių.
Nekalbėsiu apie techninius dalykus, nufilmuota ir sumontuota profesionaliai, kino teatro ekrane bendras vaizdas ir garsas atrodė ir skambėjo “užsienietiškai”, bet tuo turbūt jau nereikėtų stebėtis. Dabar net blogiausi filmai turinio prasme dažniausiai turi visai neblogą formą.
Ir pabaigai apie “Redirected” šansus užsienyje, apie kuriuos gana drąsiai kalbėjo prodiuseriai pristatyme. Žinoma, kažkiek akių pritrauks Vinnie Jones pavardė, tačiau klausimas, kiek jis dar aktualus šiandienos kino scenoje. Vargu, ar daug kas brausina jo filmografiją. Filmo siužetas ir forma nėra novatoriški ar sukrečiantys, gerai sukaltas, kiek pertemptas trileriokas. Vargu, ar filmas pasieks ir Rytų Europos egzotikos mėgėjus – šią nišą jau ne pirmus metus ir žymiai originaliau eksploatuoja buvusios Jugoslavijos regionai, Rumunija, Bulgarija, Lenkija, Čekija, kurių kino mokyklos gyvuoja jau ne pirmus dešimtmečius.
“Redirected” stipriai pasistūmėjo pirmyn kokybės prasme, tačiau režisierius ir toliau neišlipa iš Guy Ritchie smėlio dėžės. Bet c’mon, Emili, juk praėjo jau jei ne 15, tai bent 5 metai ir pats Guy su “Sherlock Holmes” jau pabėgo iš savo kriminalinės realybės. Argi nesinori išbandyti ko nors naujo? Redirect, t’sakant.
Komentarai