“Vakarinė žara”?
Transmediale – medijų ir skaitmeninio meno festivalis, jau 27-ąjį kartą vykstantis Berlyne. Šių metų festivalio tema – “afterglow”. Lietuvių kalba šis žodis reiškia “pošvytį” ar “vakarinę žarą”. Informacinės visuomenės pasaulyje saulėtos dienos reprezentavo laiką, kuomet žmonės tikėjo naujos emancipacinės erdvės atsiradimu vystant technologijas – anot Transmedialės kuratorių, šiandien technologijų saulė jau nusileido, liko tik truputis žaros. Laikui bėgant darosi akivaizdu, jog “laisva bei nepriklausoma” interneto erdvė lieka laisva tik žvalgybos agentūroms ar korporacijoms, kurios turi norą bei resursų stebėti visus juo besinaudojančius. Transmedialės pošvytis – tai metafora apie saulėtų dienų pabaigą pusnuogiems šokant ant karšto smėlio. Kitaip tariant – tai nepatogumų nesukeliantis, patogus pošvytis: mes žinome, jog technologijos neišgelbės pasaulio tuo pat metu negalvodami apie tai, kokį poveikį mūsų naudojimasis technologijomis turės mūsų bei aplinkinių gyvenimams. Transmedialė siūlo pagalvoti.
Jei, sakysite, tai nieko naujo – internetas bei tikėjimas start-up galiomis prieš keletą metų baigė savo trumpą aktyvistų karjerą, dabar atėjo metas skaitmeninių projektų reguliavimui, Transmedialė konstatuoja: tiek interneto plėtra, tiek skaitmeninių technologijų vystymas turi konkretų, materialų poveikį planetai, žmonių kūnams bei protams. Tai ne tik debesyje sklandanti virtuali informacija, kurią galima reguliuoti – ji turi jaučiamus efektus. Naudojimasis technologijomis nėra gėris ar pinigus nešanti mašina per se. Išmanusis telefonas – tai ne tik komunikacijos, bet ir išnaudojimo priemonė, paveikianti tiek šalių, kuriose išgaunamos medžiagos jam gaminti, tiek telefoną gaminančių darbininkų, tiek su juo dirbančių nematerialių (immaterial) kreatyvų gyvenimus. Ką daro technologijos su mūsų kasdienybe, laiko paskirstymu? Kaip mes naudojamės technologijomis? Kiek informacijos prikaupiame ir kur ji saugoma? Kas turi galimybę stebėti mūsų komunikaciją? Kur dedamos informacinės ir materialios technologijų šiukšlės, kur iškeliauja mūsų seni kabeliai bei kompiuteriai? Kokią rolę šiame kontekste užima menas, kūryba bei kritika? Kodėl E. Snowdenas negauna pabėgelio statuso Vokietijoje?
“Afterglow” ir Berlynas
Šiandien Berlyne žadinama užmigusio aktyvisto sąmonė. Hakeris Jakob Appelbaum, “Wikileaks” dirbanti, E. Snowden Maskvą pasiekti padėjusi, žurnalistė Sara Harrison, buvusi MI5 šnipė Annie Machon – keli viešų, savanoriškoje tremtyje (šiuo atveju – Vokietijoje) gyvenančių asmenybių, kurias ryžčiausi pavadinti mūsų dienų disidentais. Šie bei begalės kitų žmonių Vokietijoje kasdien kelia svarbius klausimus apie galimus pavojus naudojantis technologijomis, kurių galimybėms augant, jų funkcijų supratimas mažėja. Nieko keisto, jog “Transmediale” pasirinko “pošvyčio” temą – Berlyne kasdien kalbama apie technologijų vystymąsi, kuomet darosi akivaizdu, jog demokratinis interneto potencialas žlugo neprasidėjęs, NSA ir kitos žvalgybos agentūros vysto visuotinio stebėjimo tinklą, o Ganos gyventojai vaikšto tarp šiukšlių kalnų iš kabelių. Žinoma, nereikia būti naiviems – jei Vokietijoje, ypač Berlyne, technologijų tematika eskaluojama medijose bei įvairiose konferencijose, ją rimtai įvertina ar laiko įvertinti turi nedaug žmonių. Ši tema – vis dar elitinis diskursas, dažnai pasibaigiantis pareiškimu, jog jei neturi ko slėpti – nereikia nieko bijoti. Tokiame kontekste Transmedialės, medijų ir meno festivalio didesnei auditorijai pasirinkta tema – ne tik aktuali, bet ir politinė, edukacinė.
(Politinis) menas?
Viena pagrindinių Transmedialės parodų buvo parengta pagal hakerių bei medijų menininkų bendradarbiavimo principą bei pavadinta “Art Hack Day Berlin”. Dvi dienas daugiau nei 80 žmonių bendradarbiavo bei parengė kūrinius, kurie dažniausiai buvo paremti open-source technologijomis.
Klausimai, kuriuos kėlė šios kolaboracijos dalyviai, panašūs į festivalio: mūsų nuolatinis apsikeitimas informacija sukuria daug medžiagos bei informacinių šiukšlių. Kaip galima jas panadoti?
Hakerių bei menininkų bendradarbiavimas – nenaujas reiškinys. Šiuo atveju jų kūrybos vaisiai Transmedialėje – pavyzdys, jog diskursas apie skaitmeninius kūrinius tapo populiariosios kultūros dalimi. Šiandien – nieko keisto kelti klausimus apie buvimą kyborgu (aplinkui vaikščiojo magnetus į kūnus įsisiuvę žmonės), žavėtis seniai išmestu kompiuteriu ir jame vis dar atgaminamais duomenimis, ar rituališkai deginti bitcoinus?
Dykinėjant po HKW, pasisekė pamatyti itin įdomų Louis Henderson filmą “Lettres du Voyant” (nuoroda į Rimbaud?). “To take back the gold that was stolen from us – this is the object of our actions” – apie filmą rašoma Transmedialės žurnale. Apgaulingi el. laiškai (vadinamieji “scam”) iš Ganos siunčiami į visą pasaulį (gal esate gavę ir jūs?) filme pateikiami kaip kovos su neokolonializmu instrumentai. Jiems įgyvendinti, galbūt, naudojami vudu ritualai: vudu panaudojimo aspektas nėra labai aiškus, bet filme pamatome vieną tikrai įvykusį ritualą. Be to – daug vaizdų iš technologijos šiukšlynų Ganoje, kuriuose žmonės ieško vertingų metalų, išvežtų iš jų šalies siekiant gaminti naujas technologijas ir sugrįžusių šiukšlių pavidalu.
Vieną festivalio dienų didžiojoje scenoje kalbėjo Sputniko!. Menininkė tyrinėja žmogaus ir technologijų interakcijas bei savo idėjas dažnai pristato video klipų forma. Sputniko! kūryba – ryškus pop, diskutuojantis keistas idėjas, savotiška Miley Cyrus subversija. Pavyzdžiui, šis video klipas kilo svarstant, kaip įgyvendinti vyro norą net tik atrodyti kaip, bet ir jaustis moterimi.
Sputniko! sukūrė vadinamąją menstruacijų mašiną, dainą ir nufilmavo video klipą. Ne tik menstruacijos, bet ir moterų galimybė pakilti į kosmosą su aukštakulniais (tai aš supratau kaip “svarbių dalykų darymą” nesiremiant vyriškąją identiteto logiką) ar pokalbiai su paukščiais domina šią itin produktyvią menininkę, pradedančią dėstyti MIT.
Skaidrumas, stebėjimas, kova
Nežinau, kur ta skirtis Transmedialėje (ir ne tik) tarp meno ir politikos. Jei tiek menas, tiek politika – po vienu stogu, galbūt ta skirtis ir nesvarbi. Nors, kaip vienos podiumo diskusijos moderatorė pasakė – užteks diskusijų apie estetiką, technologijų klausimas – politiškas, ir su jų poveikiu reikia kovoti.
Pasipriešinimo logika girdėjosi įvairiuose diskusijų pranešimuose. Transmedialės atidarymo metu cyberphunk tėvas, įspūdingas retorikas Bruce Sterling smūgiavo į veidą visuomenės mieguistumu, primindamas mums apie Grateful Dead dainų autoriaus John Perry Barlow “Independence of Cyberspace” deklaraciją, kurioje priešinamasi bet kokiai cenzūrai bei persekiojimui vadinamoje virtualioje erdvėje.
Hakerio, žurnalisto Jakob Appelbaum, dokumentinių filmų kūrėjos Laura Poitras bei menininko Trevor Paglen darbų pristatymą/diskusiją užplūdo minios žmonių – pagrindinė HKW salė lūžo nuo lankytojų kiekio. Ir tai suprantama – ne tik todėl, jog Berlyne, kaip minėta, žadinama aktyvisto sąmonė, bet ir todėl, jog patirtis rodo – šie žmonės turi ką pasakyti.
Laura Poitras filmai paremti estetiškai pritraukiančiois bei svabią žinutę siunčiančiomis istorijomis – vienas žymiausių paskutinių jos darbų – interviu su Edvardu Snowden bei jo paviešintos informacijos skleidimas masinių medijų kanalais (der Spiegel, Guardian ir kt.). Neseniai Poitras pradėjo dirbti šį pirmadienį paleistoje svetainėje The Intercept, siekiančioje skleisti nepriklausomų žurnalistų surinktą informaciją įvairiomis temomis, šiuo metu daug rašant apie NSA aferą.
Trevor Paglen užsiima itin įdomia veikla, kurios tikslas – pamatyti pasaulį kitaip, praplėsti sąmonę ar įgauti naujų faktų apie mūsų aplinką. Menininkas netradiciniais metodais (pavyzdžiui, eksperimentine geografija) siekia surasti pavyzdžių savo tikslams: pavyzdžiui, ieško užslėptų slaptųjų žvalgybų lėktuvų nusileidimo bazių. Šiam tikslui pasiekti, jis ne tik nagrinėja įvairius dokumentus, bet ir daro nuotraukas, kurių objektai nuo fotoaparato nutolę daugybę kilometrų.
Jakob Appelbaum – vienas iš dažniausiai šiandien matomų hakerių scenos žvaigdžių, nuolatos į diskusiją įnešantis ne tik pastebėjimus apie anonimiškumo svarbą šiandienos visuomenėje, bet ir bandantis paneigti savo “žvaigždės” statusą. Kalbėdamas transmedialėje Appelbaum rodė savo bendraminčių nuotraukas, bandydamas įrodyti, jog aplinkui – daug žmonių, kuriems svarbios technologijų saugumo temos bei bandė pagrįsti idėją, jog stebėjimo technologijos gali būti montuojamos į prietaisų techninę įrangą (hardware) – kaip apsisaugoti nuo tokios kontrolės?
Šnipai
Paskutiniai sakiniai – apie festivalyje viešėjusius buvusius slaptųjų žvalgybų darbuotojus, kurie “pašvilpė švilpuką”. Išties įdomu, jog “whistleblowing” lietuvių kalba skamba kaip koks žaidimas – juokas, nerimtas reiškinys, nerandantis vietos viešajame diskurse. Tiek pasvarstymų apie protesto kultūrą Lietuvoje.
Aprašomoje prezentacijoje dalyvavo du buvę slaptųjų žvalgybų darbuotojai: buvęs NSA darbuotojas William Binney, buvusi britų žvalgybos darbuotoja MI5 agentė Annie Machon bei žurnalistė, rašiusi apie Chelsea Manning bylą Alexa O’Brien. Kalbėta apie totalinę NSA žvalgybą, apie tai, kodėl pradedama dirbti slaptosiose žvalgybose, apie beprasmę legalią kovą su negalia NSA veikla (Binney su kolegomis tuo užsiėme apie 7 metus, o dabar pradėjo plačiajai visuomenei kalbėti apie problemas NSA), nesuvokiamą 35 metų nuosprendį Manning.
http://www.youtube.com/watch?v=XHpF1Vpmlws
Komentarai