Marek Tuszynski apie interneto “turizmo” agentūras ir naująją pasaulio tvarką

Marek Tuszynski – vienas naujų technologijų pritaikymu taktiniam naudojimui skirtos organizacijos Tactical Technology Collective (“Taktinių technologijų kolektyvas”, toliau – TTC) įkūrėjų. Sutikau Mareką konferencijoje apie totalinio interneto stebėjimo poveikį žurnalistikai bei politikai, po to – viename bare Berlyno hip rajone Neukölln, kuriame buvo rodomi “Exposing the Invisible” (vienas TTC projektų) filmai, ir sutarėme padaryti interviu. Rezultatas – ilgas ir išsamus pokalbis apie technologijų poveikį visuomenei, kuris gerai atspindi Berlyne plėtojamą diskursą apie internetą, vartotojų stebėjimą, globalią interneto politinę ekonomiją ir kitus su tema susijusius aspektus, kurie veikia ir veiks kiekvieną mūsų.

Vakar (ir ne tik vakar) gūglinau informaciją apie tavo veiklą ir pastebėjau, kad esi dirbęs daugelyje institucijų, pavyzdžiui, Atviros visuomenės institute, Stepono Batoro fonde, dirbai kuratoriumi, DJ’umi, įkūrei Tactical Technology Collective bei užsiėmei kitais projektais. Man įdomu, iš kur tiek motyvacijos…

Tu pirmas žmogus, kuris išties mane gūglino. Visų pirma, norėčiau patikslinti, jog niekada tiesiogiai nedirbau Atviros visuomenės institute. Buvau laisvai samdomas darbuotojas, Atviros visuomenės institutas buvo vienas mano klientų. Nenoriu teigti, jog buvau “Atviros visuomenės” dalimi.

Pirmą kartą per 11 metų dirbu viename darbe – ir tai yra darbas TTC. Šioje organizacijoje darau daug dalykų ir visiškai su ja susitapatinu. Prieš tai mano gyvenimas buvo… kadangi atsikeliu labai anksti ir einu miegoti vėlai, galiu užsiimti daug skirtingų veiklų. Niekada nenorėjau tapti vienos specifinės sferos ekspertu ir bandžiau maišyti įvairias sritis: kūrybinę, su daug laisvės, bet nebūtinai aiškiu tikslu – todėl užsiėmiau kuravimu, DJ-avimu, veikla radijuje. Taip pat norėjau daryti kažką praktiško bei pragmatiško – todėl užsiėmiau technologine veikla. Žinai, jei surenki mašiną, tai ji gali veikti, o galbūt ir neveikti, tačiau rezultatą pamatysi iškart. Be to, man visada buvo svarbu užsiimti veikla, kuri turėtų prasmę. Todėl įsitraukiau į įvairias aktyvistų grupes – ir jos nebūtinai buvo politinės. Visuomet bandžiau išlaikyti balansą tarp trijų veiklų: kūrybinės, praktinės ir kritinės.

Kaip atsidūrei Berlyne?

Tai nutiko prieš trejetą metų. Išaugus TTC, atsikėliau į Berlyną. Su Stephanie Hankey vadovavome organizacijai ir nusprendėme, jog atėjo laikas jai susiburti į vieną vietą. Kadangi esame tarptautinė organizacija su stipriomis šaknimis Europoje, nusprendėme įkurti būstinę Europoje. Prieš tai turėjome ofisų kitur, tačiau jie buvo labiau hub’ai, o komandos nariai sėdėjo išsibarstę visame pasaulyje. Kai pasiekėme 15 narių skaičių – dabar mūsų 30 – jautėmės prislėgti fakto, jog didžiąją dalį mūsų laiko užima derybos su kitais komandos nariais momentiniais pranešimais, telefonu ir t.t.

Tada pradėjome žvalgytis įvairiose vietose ir Berlynas buvo viena jų – čia jau turėjome ryšių. Laikui bėgant supratome, jog Berlynas išties yra vienas perspektyviausių, progresyviausių ir atvirų miestų, kuriuos apžiūrėjome. Čia labai lengva, vos tik atvykus, užmegzti kontaktus ir pradėti kurti, gaminti. Taigi, priežastys – pragmatiškos. Be to, buvo svarbu, jog su mumis dirbantys žmonės galėtų leisti sau gyventi įdomų ir politiškai stimuliuojantį gyvenimą.

TTC – organizacija, nagrinėjanti informacijos aktyvizmo temą. Kokio pobūdžio aktyvizmą palaikote?

Mes suprantame aktyvizmą labai plačiai. Aktyvistas – asmuo, kvestionuojantis egzistuojančius dominuojančius naratyvus. Tai gali būti jaunas asmuo, siekiantis pakeisti politinę situaciją, arba asmuo, dokumentuojantis žmogaus teisių pažeidimus įvairiose pasaulio vietos. Tiriantieji žurnalistai, politiniai menininkai taip pat yra aktyvistai. Mūsų spektras labai platus.

Atvirtai kalbant, domimės grupėmis, kurios savo aktyvizme naudoja informaciją arba įrodymus. Manome, jog daug pokyčių gali įvykti, kada individai ar grupės gali naudotis informacija. Kartais naudojame apibrėžimą “informacinis aktyvizmas”, nors šiuo metu itin populiaru kalbėti apie, pavyzdžiui, skaitmeninį aktyvizmą. Nenorėčiau daryti šios skirties, nes daug aktyvistų naudoja ne tik skaitmeninius, bet ir neskaitmeninius įrankius, veikia visiškai offline arba naudoja abu. Be to, manau, nereiktų apibrėžti aktyvizmo pagal įrankius.

Ką galėtum pasakyti apie aktyvizmo temas ar žinutes? Ar ribojate temas, kurias palaikote?

Nesvarbu, kas yra tie žmonės, iš kur jie atvyksta ar kokia jų tema. Svarbu, kokios informacijos jiems reikia, kaip tą informaciją jie norėtų panaudoti komunikacijai, kiek žmonių ji pasiektų ir kaip jie visą tai galėtų analizuoti – kaip savo aktyvizmu galėtų naudoti informaciją politiškai. Antras mums labai svarbus aspektas: saugumas bei privatumas.

Dirbame su grupėmis, kurios nori su mumis dirbti. Nesileidžiame, lyg iš parašiuto, į tuščią lauką ir nerėkiame “mes reklamuojame šiuos skalbimo miltelius, siūlome visiems juos naudoti”. Nesame ekspertai – siūlome paslaugas, kurios, iš vienos pusės, skirtos efektyviai suderinti ir apjungti specialiems poreikiams reikiamą ekspertizę ir, iš kitos pusės, turime kritišką nuomonę apie tai, kaip technologijos galėtų ir turėtų būti naudojamos aktyvizmo tikslams ir kaip jos yra reklamuojamos įvairių, skirtingas politines pažiūras turinčių politinių aktorių.

Įdomu, jei sutiktumėte dešinįjį aktyvistą, kuriam reiktų jūsų pagalbos…ar padėtumėte?

Atsiprašau, bet manau, jog tai išties naivus klausimas. Tu niekada 100% negali būti tikras su kuo kalbi. Aš nežinau, kas esi tu – galbūt esi dešiniosios pakraipos žurnalistė. Negali visados patikrinti visų. Kalbant apie jaunus aktyvistus, jie dažnai dirba tam tikrų politinių projektų, kurie gali būti, pavyzdžiui, kairieji arba neitin kairieji, bet radikalūs, rėmuose…bet po 10 metų jie gali tapti X šalies ministru pirmininku ir atstovauti dešiniąją partiją – tai nenuspėjama, ir tokie pokyčiai nutinka dažnai.

Kartais tai, kas kyla iš tikro socialinio radikalizmo ir yra politizuojama, gali apsiversti aukštyn kojomis – vien dėl to, jog tai susiję su egzistuojančios santvarkos kvestionavimu, daug to matome šiuo metu Europoje. Atsakymas į tavo klausimą: žinoma, nedirbtumėme su jokios krypties radikalais. Iš kitos pusės, dirbame su itin pažangiais aktyvistais ir jie gali pasirinkti tokius sprendimus, kurių mes niekuomet neparemtumėme.

TTC šiuo metu įsikūrę Berlyne. Ar berlyniečiai domisi saugumu interneto erdvėje, sekimo internete klausimais? Galbūt gaunate paramos iš Berlyno savivaldybės ar Vokietijos valdžios?

Visų pirma, vietos scenoje esame retai matomi. Žmonės, dirbantys šiame sektoriuje, mus žino, bet nieko nedarome vokiečių kalba. Stengiamės išvengti įsitvirtinimo konkrečiame geopolitiniame kontekste, nesiekiame tapti Berlyno ar Vokietijos ekspertais. Esame maišyta, iš skirtingų pasaulio vietų atvykusių žmonių, grupė. Todėl vietos bendruomenėse ar organizacijose nebandome tapti svarbiais veikėjais (tečiau mūsų darbuotojai individualiai bando tai daryti!).

Berlyne bendradarbiavome su tokioms organizacijomis kaip “Transparency International”, “Reporters Without Borders”, “iRights” ir daugeliu neformaliai, pvz. “New Thinking” ir kt. Turiu pasakyti, jog Berlyno politinė bendruomenė – itin atvirta, draugiška, buvome atvirai kviečiami į susitikimus, kuriuose ad hoc sutardavome kolaboruoti.

TTC domisi tarptautiniu sekimu internete. Man įdomu, kaip tarptautinio sekimo eroje, kuomet žmonės, galima sakyti, nemokamai dirba feisbuke – kaip tie patys (praprasti, ne aktyvistai) žmonės galėtų saugiai naudotis internetu ir kokiomis taktikomis naudotis?

Visi yra paprasti žmonės. Norėdamas būti aktyvistu, turi būti autonomiškas, turi turėti galimybę elgtis nepriklausomai ir laisvai. Jei negali buti autonomiškas, jei kažkas gali kontroliuoti tai, ką tu darai ir kaip tu tai darai, tuomet iš tavęs yra atimtos pagrindinės tavo laisvės: saviraiškos laisvė, judėjimo laisvė, prieigos prie informacijos laisvė, etc. Todėl privatumas, susidedantis iš teisių į konfidencialumą, anonimiškumą ir saugumą, yra labai svarbus kiekvienam, kuris nori būti autonomišku politiniu veikėju.

Ką reiškia “būti autonomišku”? Šiandien pastebime skirtingų naratyvų, kurie atrodo prieštaringi. Kai kurie žmonės teigia, jog viskas turi būti atvira, skaidru – jiems nesvarbu, jog atiduodami duomenis apie save, atiduodame savo privatumą, nes mes gyvename post-privatumo amžiuje ir tai gerai. Bet negi mūsų gyvenimuose nebūna tų momentų, kurie turi išlikti privatūs, pavyzdžiui, kai įvyksta šeimos arba individo tragedija, arba kai mūsų veiklos pasėkmės nėra aiškios – kuomet turime pamąstyti? Kai su kuo nors intymiai komunikuoji ir bandai suprasti ginčytinus klausimus arba asmenis, su kuriais nenorėtum būti asocijuojamas? Panašu, kad štai kas vyksta: mes nubraukiame visą tai ir sakome – turime eiti totalaus atvirumo keliu. Mes esame susižavėję atvirumo koncepcija, kuomet mūsų elgesiui ir gebėjimui konkrečiai veikti, tokie aspektai kaip galimybė veikti anonimiškai, konfidencialiai, yra esminiai.

Galiausiai, atsakymas į tavo klausimą: manau, jog svarbu suprasti asmeninį ir politinį kontekstą, nes mes nesižavime saugumo internete įrankiais, kriptografija dėl to, jog norime viską paslėpti ar todėl, jog niekuo nepasitikime ir norime tęsti savo veiklą netgi tada, kai įgaliname blogus žmones daryti blogus dalykus – ne. Aš manau, jog buvimas aktyvistu – itin sudėtinga pozicija: tu turi veikti prieš žymiai galingesnius žmones ir jie įgauna tą galią dėl to, kad jie yra vyriausybės, korporacijos ar organizuotų nusikaltėlių grupės. Jie visi turi resursų ir dažniausiai gerą informacijos kanalų kontrolę. Taigi, tavo pradinė pozicija, kaip žmogaus, norinčio pakeisti dalykus, itin nepalanki. Tu – mažuma. Kaip gali būti aktyvistu, kuomet išduodi visą informaciją apie save, apie savo veiklą, su kuo tu dirbi, apie kokias galimybes veikti diskutuoji (kurių gali net nepanaudoti), etc. Tu kuri įtariamojo profilį. Todėl itin svarbu suprasti, kaip skaitmeninė, virtuali erdvė fukcionuoja. Jei nesupranti aplinkos, kurioje pasirenki veikti, tuomet padarysi daugybę klaidų. Jei esi politinis veikėjas, tuomet esi atsakingas ne tik už save – gali įtraukti į pavojų visus, kurie tavimi pasitiki.

Ką reikia žinoti, siekiant suprasti šią aplinką?

Supratimas – vienas dalykas, kitas – kokie įrankiai ir taktikos suteiks tau galimybę ne tik išgyventi, bet ir laisvai veikti tam tikroje aplinkoje. Skatiname naudotis skirtingais įrankiais ir taktikomis, kurie skirti aplinkos pažinimui ir naudojimui aktyvizmo tikslams. Apkritai kalbant, tai nereiškia, jog norint veikti tam tikroje aplinkoje, reikia naudotis sofistikuotais įrankiais. Tiesiog reikia žinoti, kokias rizikas atneša naudojimasis feisbuku, el. paštu, ir galiausiai – tai tavo pasirinkimas, kaip jais naudosies.

Dirbant sudėtingose politinėse aplinkybėse svarbu mąstyti strategiškai. Tokiose vietose kaip, pavyzdžiui, Uganda informacijos paviešinimas apie kitokius asmens seksualinius pomėgius iš principo jam reiškia mirties bausmę. Tuomet tu turi komunikuoti absoliučiai saugiai ir nepalikti dalyvių pėdsakų – kartais gali tapti auka vien dėl to, kad būsi susietas su nepopuliariais požiūriais. Kartais teisinga strategija – komunikacijos nutraukimas, nes vien tik tai, jog tu komunikuoji, gali reikšti, jog paviešini informaciją apie kitus.

Ko išmokome iš Snowden’o atvejo – tai, jog beveik viskas gali mus pastatyti į pavojų: įrankiai turi specialius paslėptus išėjimus, klaidas, pavojingus standartus, raktus. Egzistuoja begalės įrankių, kurie suteikia melagingą saugumą bei neapsaugojančius šifrus. Mūsų idėja – suprasti pagrindus, būti kritiškiems ir sąmoningai bei vikriai suvokti rizikas.

Minėdama “praprastus žmones” turėjau omenyje tai, jog daug žmonių nesirūpina, kaip technologijos veikia ar kaip gali veikti, kaip, pavyzdžiui, feisbukas veikia ir kokias pasekmes naudojimasis šia sistema bei savo duomenų atidavimas gali turėti ateityje. Ar kada nors galvojai apie tai? Kodėl tiek daug žmonių nesidomi technologijos vystymosi klausimais?

Egzistuoja prielaida bei tvirtinimas, jog žmonės nesidomi.

OK, prielaida…

Rūpestis – vienas dalykas, žinojimas – kitas, supratimas – dar kitas. Atvykdamas į naują teritoriją, prieigą prie šios teritorijos gauni iš tam tikrų žmonių grupių. Jei nusprendi kažkur vykti ir kreipiesi į turizmo agentūrą, ji tau suteiks specifinę ir iš anksto apsprestą, prieigą prie tam tikros vietos. Ir dažniausiai ta priega pateikiama tokiu būdu, jog turizmo agentūra ir jos partneriai galėtų uždirbti daugiausiai organizuodami tau viešbutį, transportą, apsilankymus parduotuvėse, kitose vietose, etc. Žinoma, visa tai pritaikyta siekiant sukurti geriausią patirtį, kad jaustumeisi wow, tai tikrai kažkas tokio. Taip vyksta todėl, nes jie žino daugiau apie tam tikrą aplinką ir pristato ją tokiu būdu, kuris gundo – tu pamatysi “tikrą gyvenimą”, klajoklius, gentis, bet ką.

Tokiu būdu dirba feisbukas ir kitos interneto “turizmo” agentūros. Jie viską pateikia all included pakuotėje. Daugeliui į šią erdvę įžengusių žmonių, feisbukas ir gūglas ir yra visas internetas. Jei jie suvoktų, jog išties feisbukas ir panašūs tiesiog užėmę laisvą erdvę, suteikiančią galimybę daryti daug skirtingų dalykų, jie turbūt kiek kitaip reaguotų į tokio pobūdžio verslą. Ką noriu pasakyti – prielaida, jog žmonėms nesvarbu, yra klaidinga. Manau, žmonėms svarbu, bet jie nežino, kaip išžvalgyti šią erdvę. Problema ta, jog virtualus pasaulis – ne toks pat kaip realus. Jei nuvyksti į, tarkime, Balį, labai greitai pamatysi skirtumą tarp to, kas yra turistinis takas ir ką jis tau siūlo, ir kas yra realus Balio gyvenimas, kaip jis funkcionuoja – jis tiesiog tėškiamas tau į veidą. Tau jis visvien bus svetimas, nes galbūt nesuprasi kalbos, kultūros, istorijos, etc. Virtualiame pasaulyje nematai net ir to, ir tai reikalauja žymiai daugiau pastangų bei noro mokytis nei lankantis fizinėse vietose. Kalbos, kultūros, istorija bei politika, reguliuojantys virtualų pasaulį, yra labai skirtingos. Mes, žmonės, nedarome dalykų, jei jų mums daryti nereikia. Jei nori tapti aktyvistu virtualioje erdvėje, negali būti turistu – turi savintis erdvę ar jos dalį, žinoti, kur slepiasi drakonai, tūno pelkės ir kiti bjaurūs dalykai, kur dainuoja sirenos.

Labai įdomus palyginimas, tokio dar negirdėjau…

Nuolatos bandau sau tai paaiškinti ir nuolatos klystu. Nes tai paaiškinti sudėtinga. Žmonėms neįdomu, kada apie tai kalbama techniškai ir kaltinamos visos monopolijos – taip elgiasi visi verslai. Tai normalu, nes tai – rinka, kapitalizmas, kuris mus visus daro labai “laimingais”. Be to, šis verslas stulbina. Fenomenalu ir fantastiška tai, jog jie sugebėjo į šią erdvę pritraukti tiek žmonių bei sukurti tiek inovacijų. Tačiau man itin rūpi pasekmės. Tai masyviai keičia politiką ir šie pokyčiai vykdomi grupės verslininkų, kurie, su visa pagarba, nėra geriausi žmonių teisių, teisingumo bei aplinkosaugos draugai! Jiems turėtų būti uždrausta dalyvauti politikoje, nes jie joje nieko nenusimano. Ha ha ha, bet jie nuostabūs.

Tu – iš Lenkijos?

Taip, aš iš Lenkijos.

Ar galėtum nusakyti tendencijas Rytų Europoje, kalbant apie tokias temas kaip technologijų vystymas, sekimas, saugumas internete, ar galėtum palyginti situaciją skirtingose šalyse?

Ne, nesu ekspertas. Nenoriu apsimesti, jog esu Rytų Europos žinovas. Apskritai, kaip apibrėžti Rytų Europą?

Nesu tikra…

Būtent, ir aš nesu tikras, kaip.

Kiekviena šalis, esanti labiau Rytuose nuo?..

Nuo kur? Kur yra siena? Rytai, iki kur? Šie konceptai – sukti, ir žmonės galvoja, jog jie gali sugrupuoti pasaulį į klasterius, ir identiteto tematika sutaps su tais klasteriais. Aš nemanau, jog taip yra. Man įdomiau, kaip virtualus pasaulis suteikia prieigą prie dalykų, kurie anksčiau buvo sunkiau suprantami, pavyzdžiui, kaip vienoje vietoje vykstantys procesai veikia kitas vietas? Dabar galime pažvelgti į probleminius klausimus žymiai plačiau, pavyzdžiui, į tokias kompleksines sistemas kaip organizuotas nusikalstamumas ar žemės grobimas.

Iš kitos pusės, virtualumo, interneto potencialas suprantamas kol kas kaip turintis sienas ir valdomas tokios pačios politikos. Turime išversti egzistuojančias struktūras. Internetas vis dar suvokiamas kaip nacionalinė problema, manau, taip neturėtų būti. Tai – kitokia erdvė, turinti kitokias savybes ir reikalaujanti kitokių taisyklių. Manau, išgyvename krizę tarp realiai egzistuojančių politinių struktūrų, kurios išsivystė istoriškai, paveldėjo parlamentinę, rinkimais paremtą demokratiją, teisinę sistemą. Šios institucijos ir struktūros buvo sukurtos tam tikru laiku su itin specifiniu tautos apibrėžimu, sienomis ir tautiniu identitetu. Šie apibrėžimai buvo esminiai, bet ar jie vis dar yra? Panašu, jog internetas juos perlaužia – matome tai, jog daugybė internetą komentuojančių korporacijų, kurios neegzistuoja kaip nacionalinis subjektas, sąmoningai tai suvokia ir utilizuoja. Jos dažnai turi didesnius biudžetus nei daugelis tautinių valstybių. Manau, jog mes, žmonės, savo vartojimu suteikiantys gyvenimą ir kuriantys tą erdvę, turėtumėme ieškoti daugiau galimybių panaudoti erdvę už šių griežtų, senai suformuotų struktūrų, kurios šiandien nebetinkamos.

Ir tai nereiškia, jog esu naivus – nors taip galėtų pasirodyti – šiuo metu politika vis dar atliekama per karus. Kol feisbukas ar gūglas neturės savų armijų arba ginklų, neturėtumėme rūpintis, kas valdo. Visgi, ar visa situacija vis dar tokia tiesmuka?

Sutinku. Visgi, nors tema ir globali, tarkim, Lietuvoje šie klausimai neatrodo tokie aktualūs kaip Berlyne.

Sunku pasakyti, nesakyčiau, kad nėra diskusijų. Mes tiesiog apie jas nežinome. Jos gali atsirasti vietose, prie kurių priėjimo neturime. Manau, jog ši situacija irgi keičiasi. Anksčiau buvo paprasčiau naviguoti ir nurodyti: tam tikros grupės yra čia ir jos daro šitą ir aną. Atrandu vis daugiau grupių, kurios kuriasi virtualioje erdvėje kalbomis ir kanalais, apie kuriuos anksčiau nebuvau girdėjęs. Tokiu būdu galėjo atsirasti Anonymous ir kiti, ir jie yra politiškai svarbūs.

Kokias tendencijas matai technologijų naudojimo taktiniu būdu ateityje?

Nesu futuristas, nežinau. Štai ir triukas: man nesvarbu. Manau, jei norime gyventi laisvoje visuomenėje, turime kovoti už [virtualią] erdvę. Ir man nesvarbu, kaip. Tai jau vyksta. Iki šiol buvo labai komplikuota ir sunku paaiškinti šios erdvės politinę svarbą, iš viso mąstyti apie ją, kaip erdvę. Labai sunku nusakyti, jog tavo mobilusis telefonas ar laptopas – raktas į kitą kambarį. Tik įjungus telefoną, įžengi į šį kambarį. Be to, vos tik prijungus prietaisą prie juodosios dėžės, ironiškai vadinamos cloud, jis komunikuoja be tavo ketinimų. Nori ar nenori, tampi objektu žemėlapyje ir negali nuspręsti, kas su juo bus susieta. Visi savo kišenėse nešiojamės labai kvailą policininką. Norėčiau turėti policininką savo galvoje, kurio savininkas būčiau aš.

Kokia tavo nuomonė apie Wikileaks? Ar manai, jog šis modelis vis dar svarbus?

Wikileaks skelbia informaciją ir man tai – puikus radikalaus informacinio aktyvizmo pavyzdys. Jie sukuria platformą skirtą skelbti informaciją paprastu būdu, prieiti prie informacijos paprastai ir žmonėms naudoti ją savo veikloje. Nori nenori, turi atskirti Wikileaks nuo dviejų dalykų: nuo fakto, jog Wikileaks nėra aktyvių hakerių grupė, kurie vogia ar šnipinėja institucijas. Svarbiausia nutekinta informacija buvo pateikta žmonių, kurie su Wikileaks neturi nieko bendro. Be to, turi atskirti Wikileaks nuo Julian Assange’o. Reikia vertinti Wikileaks pagal jų poveikį skaidrumui bei atskaitomybei, o ne tai, koks asmuo yra Julian’as.

Wikileaks nustatė naują standartą tam, ką suprantame kaip įrodymais paremtą tiriančiąją žurnalistiką. Jei nebūtų Wikileaks, nemanau, jog turėtumėme Snowden’ą. Dramatiška, jog visa esminė informacija apie tai, kaip slaptosios žvalgybos ir vyriausybės dirba išvien ir bendradarbiauja su verslu, kokiu mąstu jos negerbia demokratiškų vertybių, atėjo iš organizacijų viduje dirbančųi asmenų. Tai reiškia, jog profesionalios organizacijos, užsiimančios tokių veiklų stebėjimu, gerai neatliko savo darbo arba negalėjo prieiti prie tokios informacijos. Nepaisant moralinių diskusijų apie Wikileaks, manau, jog tai – fenomenalus naujų informacijos formų naudojimas skaitmeniniame pasaulyje. Be to, itin svarbu tai, jog jie paviešino kodavimo bei bendradarbiavimo su tokiu įrankiu kaip Tor svarbą.

Su kokiais projektais dirbi šiuo metu?

Asmeniškai reklamuoju “Exposing the Invisible” “Our currency is Information: Exposing the Invisible.”

Ar kuri naujus filmus?

Šiuo metu ne. Stengiuosi reklamuoti filmus, kuriuos turime. Tai užima laiko, jei tiki “pasidaryk pats” metodais. Filmai nagrinėja sudėtingas temas: JAV operacijų Pakistane nematomumas, organizuotų nusikaltimų sekimo galimybės, kokia politika slypi už griuvėsių Jeruzalėje, ar galima būti politišku žiūrint 500 Youtube kanalų, pranešančių apie karą Sirijoje? Skirtingos grupės skirtingose vietose organizuoja viešas filmų peržiūras. Rytoj peržiūros bus vykdomos penkiuose skirtinguose miestuose ir juos numatoma rodyti vis daugiau ir daugiau miestų.

Be to, daug dirbu privatumo ir saugumo temomis. Bandome pamatuoti ir suvokti Snowden’o nutekintos informacijos poveikį. Turint omenyje šią informaciją, stengiamės apskaičiuoti naujas, ypač aktyvistams skirtas, strategijas.

DJauji Reboot.fm. Kokią muziką groji?

Puiku! Dažniausiai – neįprastą. Daug mano grojamos muzikos neatpažins muzikai atpažinti skirtos programos. Mano laidos konceptas pagrįstas idėja, jog muzika ir tekstas mums yra labai svarbus. Net jei jų nemėgstame, tekstai ir muzika – reikšmingi mūsų asmenybių, pasaulėžiūros ugdymui ir veikia mūsų elgesį. Žinai, naudojame iš jų ištrauktas frazes, galvojame apie gyvenime nutikusius įvykius kaip apie dalį tekstų arba norėtumėme reaguoti į įvykius taip, kaip kas nors apie juos dainuoja. Tai labai natūralus dalykas. Ir muzika, ritmas yra labai žmogiška – kaip mūsų širdies plakimas, kvėpavimas, tai organiška… taigi, bandau sukurti išprotėjusias istorijas skirtingomis temomis ir parodyti šį ryšį tarp muzikos, teksto ir kaip būtų galima galvoti apie šiuos dalykus.

Populiarioje kultūroje – daug naivumo ir nesąmonių, bet visi esame jos dalis, giliai įklimpę. Kartais laidoje kalbu daug, kartais nieko nesakau. Nekalbu nieko, kas susiję su mano darbu, o kartais, save nustebindamas, perskaitau poemą. Tai – linksma, ir suteikia erdvės nesvarbių dalykų darymui.

Skirtingoms buvimo rūšims…

Jo, nes kartais reikia liautis galvojus apie pasaulį, problemas, šito darymą, kito saugojimą, ir tiesiog padaryti ką nors kvailo.

Ačiū tau!

Keletas Tactical Technology Collective projektų:

Exposing The Invisible
Privacy.net/analyzer
Security In a Box
Visualising for Advocacy
Women’s Rights Campaigning Info-Activism Toolkit

follow us on @info_activism (Twitter)
read our news https://tacticaltech.org/in-the-loop