Kažin, ar “The Fountain” būtų toks geras, jei ne Clint Mansell muzika, ar David Lynch kūryba būtų tokia įtaigi be Angelo Badalamenti indėlio. Jau nekalbant apie Quentino Tarantino sugebėjimus parinkti tinkamą melodiją savo filmams ar kultinį “Trainspotting” garso takelį. Lietuvoje sovietiniais laikais kinematografe muzikai tekdavo šalutinis vaidmuo. Maloni išimtis – džiazuojantis “Velnio nuotakos” grūvas, savo laiku net išleistas dvigubo vinilo pavidalu – vis dėlto muziką kūrė maestro Viačeslavas Ganelinas. Dar Benas plaukė į Nidą su savo akustine gitara. Teko laukti atšilimo, kai daugiau muzikos atsirado filmuose “Vaikai iš Amerikos viešbučio”, “Džiazas” ir kituose. Pastaruoju metu lietuviškoje produkcijoje muzikai skirta daugiau dėmesio: “Anarchija Žirmūnuose” pasigirdo latvio Janio Žildės kūryba, “We Will Riot” nuskambėjo visas būrys vietinių bytmeikerių, “Santa” papuošė kanadietės Chinawoman muzika, “Kenotafą” – Giedrius Puskunigis, “Redirected” ir “Lošėjui” garso takelius sukūrė kūrybinis duetas, pasivadinęs The Bus.
Daugeliui pavadinimas The Bus turbūt nieko nesako, tačiau jame savo mintis suvienijo dvi labai stiprios ir patyrusios lietuviškos muzikos asmenybės. Empti, Dublicate, Overtone, Bango Collective ir kituose projektuose dalyvavęs Paulius Kilbauskas ir MIR Project, No Dog Barking, Dykumos ir kitur kūręs Domas Strupinskas. Šiandien jie, kaip kokie karlsonai, “gyvena” ant stogo ir čia esančioje “Roofsound” studijoje gimsta The Bus skambesys: iškraipytos ir užloopintos gitaros, “kompleksuoti” ritmai, gilus šiltas analoginių sintezatorių skambesys ir organiški garsovaizdžiai.
Susėdome su Domu ir Pauliumi pakalbėti apie kiną ir muzikos vaidmenį jame.
Visų pirma, sveikinu su „Sidabrine gerve“ už „Lošėjo“ garso takelį. Ar tikėjotės gauti šį apdovanojimą?
Domas: Ačiū. Maniau, kad esam padarę neblogą darbą. Bet dėl neįprasto muzikinio formato lietuviškam kinui ir fakto, jog esi nominuotas vienoje kategorijoje su tokio lygio kompozitoriumi kaip Giedrius Puskunigis, šansai atrodė maži.
Paulius: Ačiū. Tikėjausi, bet už kitą filmą [: Man atrodė, kad “Redirected” tikrai gaus “Gervę”, bet jis net nebuvo nuominuotas. Anyway, džiugu tai, kad pirmas pilno metro filmas ir bac – “Gervė” [:
Pernai sukūrėte muziką ne tik „Lošėjui“ ir „Redirected“, dirbote su dokumentiniu filmu „Zimnik“. Kuris garso takelis jums patiems arčiau prie širdies?
Domas: Man artimesnis „Lošėjo“ takelis. Jo muzikinės temos ir garso estetika greit ir natūraliai išplaukė.
Paulius: Negaliu pasakyt, kuris artimesnis, jie labai skirtingi. Vieną dieną atrodo “Lošėjas” labiau prie širdies, kitą – “Redirected”.
Ar anksčiau teko prisiliesti prie garso kino filmams?
Domas: Abu paminėti filmai man pirmi ilgo metro darbai. Prieš tai esu pridaręs begalę reklamų ir sukūręs foninės muzikos keliems studentiškiems filmukams.
Paulius: Analogiška situacija ir su manim – begalės reklamų, radijo stočių jinglų, kruvelė studentiškų filmukų. Pats pirmas mano prisilietimas prie filmo buvo Igno Jonyno (“Lošėjo” režisieriaus – ore.lt past.) – “Šokantis kirminas”.
Kaip vyksta tokia kūryba. Žiūrite filmą ir galvoje pradeda skambėti melodija?
Domas: Su Paulium esam skirtingi kūrėjai. Jis ima groti ir kažkur savaime nukeliauja, o man pradeda skambėti galvoje ir bandau tai atkurti. Tokie skirtingi darbo stiliai mums yra ir bendros kūrybos, ir nuolatinio konflikto pagrindas.
Paulius: [: taip.
Kokie filmai jums patiems įsiminė dėl ypatingo garso ir vaizdo santykio?
Domas: Man labiausiai įsiminė Paul Thomas Anderson filmas „There Will Be Blood“.
Paulius: “Gravity”, “Dead Man” ir vaikystėje – “Crossroads”, nors ir dabar kai kurios temos skamba puikiai. Michael Haneke “Cache” įsiminė, kad išvis nenaudojo muzikos, o įtampa vis augo.
Ar turite savo mėgstamus kino kompozitorius?
Domas: Neturiu. Labiau patinka atskiri muzikantai, kurie kažkokių aplinkybių dėka netyčia sukuria filmui, o ne specializuoti kompozitoriai. Pastarieji, mano nuomone, geriau išmano muzikinę dramaturgiją, bet dirbdami vien filmuose pradeda per daug laikytis kanonizuotų formų.
Paulius: Thomas Newman
Kodėl savo kūrybinį duetą pavadinote The Bus?
Domas: Išvedžiojimų esam prigalvoję daug. Bet po teisybei, tai vienu metu užsiklausėm šitos dainos ir mums įstrigo.
Paulius: Taip [:
Anksčiau abu grojote įvairiuose muzikos projektuose. Ar dar išgirsime kurį nors?
Domas: Aš prie senų negrįšiu. O naujų tikrai padarysiu.
Paulius: Gal [:
Kaip atsitiko, kad perėjote prie studijinės kūrybos?
Domas: Grojant grupėse išsivystė ausies neuritas. Koncertuoti tapo sudėtinga, nes iškart liūdnos pasekmės. Šiuo metu ką galiu sau leisti, tai bent dirbti kontroliuojamoje aplinkoje – studijoje.
Paulius: Man irgi neuritas, bet ne taip blogai, tai kartais pagroju. Bet jau vengiu būgnų ir trankios garsios muzikos, studijoje viskas po kontrole.
Kuriate muziką ir žaidimams, pvz., „The Howler“. Kokia čia specifika?
Domas: Kaip ir filme, tikslas – praplėsti kontekstą. Tik čia pagrindinis iššūkis yra tai, kad žaidimas turi sverti mažai megabaitų. Todėl muzikos turi būti nedaug ir reikia kurti tokius takelius, kurie galėtų vis suktis, kartotis, nenusibostų bei netrukdytų žaisti.
Paulius: Sutinku su Domu, tikslas – praplėsti, paskaninti. Kaip sakoma, garsas – tai 50% filmo ar žaidimo sėkmės [:
Esate atviri įvairiems kūrybiniams pasiūlymams. Kas tai galėtų būti? Žinau, pvz., Paulius yra akomponavęs dailininko Sigito Staniūno tapybai.
Domas: Neseniai dizaino studentai kūrė interaktyvų muzikinį kubą, kuriam prigrojom įvairių garsų. Po to draugai keliavo fotografuoti arklių į Islandiją – padarėm muzikos jų mini filmukui. Kai kažkas įdomaus kreipiasi ir yra galimybių, mielai dalyvaujam.
Paulius: Jo, su Sigitu buvom net iki Taivanio nukeliavę. Šiaip tai aš atviras ir tokiems projektams, ir teatrui, ir kinui, ir žaidimams.
Kokį projektą planuojate, o gal jau įgarsinate, artimiausiu metu?
Domas: Šiuo metu viskas labai neapibrėžta, todėl apie projektus geriau nešnekėti ir tiesiog išlaukti jų pasirodymo.
Paulius: Kažkas Bus tikrai [:
Internete:
Komentarai