Dirty Beaches – tai kinematografiškas ’50-ųjų ir ankstyvojo rokenrolo įtakų persmelktas lo-fi garsas, rokabiliu alsuojantis baritonas, melancholijos, ilgesio ir vienatvės istorijos. Tai Alex Zhang Hungtai gyvenimas, įrašytas muzikoje. Gimęs Taivane ir užaugęs Havajuose, kur buvo išmestas iš savo pirmos metalo grupės, nes buvo „nepakankamai vyriškas“, Alex nesiliauja migruoti po skirtingus pasaulio miestus. Rugpjūčio viduryje Dirty Beaches aplankys ir “Satta” festivalio paplūdimį.
Vis dar gyveni Berlyne? Kaip tau ten?
Ne, nuo sausio persikrausčiau į Lisaboną. Oras puikus, maistas puikus, nuoma pigi. Jau spėjau nemažai čia nuveikti. Berlynas taip pat patinka, bet esu linkęs į priklausomybes, o per daug saldainių gali pakenkti dantims…
Esi godus muzikos ir, apskritai, meno „vartotojas“? Kuo domiesi labiausiai – šiuolaikinio meno, klubine scena ar renkiesi nostalgiją praeities garsams?
Išvardinti viską, ką mėgstu ir ko ne, būtų labai nuobodu. Priimu viską, kas padeda man jaustis gyvu. Tai gali būti bet kas. Vienintelis dalykas, kurio neapkenčiu – tai būti priskirtam kokiam nors vienam tipui ar etiketei. Visi veidai turi kampus, kurių nepamatysi iš pirmo žvilgsnio. Apibendrinti yra pavojinga. Kai į viską žvelgiama iš vieno taško, akiratis gali žaibiškai susiaurėti.
Ko klausaisi šiuo metu?
John Coltrane ir Miles Davis. Tai nuostabu. Klausiausi jų, kai studijavau universitete, ir štai vėl sugrįžau prie džiazo. Dabar atrandu dalykus, kuriems nebuvau pasiruošęs, kai buvau jaunesnis. Tai dėl to, kad nuo to laiko mano požiūris labai pasikeitė.
Trumpai papasakok Dirty Beaches atsiradimo istoriją.
Dirty Beaches pradėjau kaip solo projektą, 2005 metais, kai persikėliau į Monrealį. Per kelis metus šis projektas kito ir plėtėsi. Manau, nesiliaus keistis ir toliau.
Keli pastarieji metai tau buvo itin produktyvūs. Albumas “Badlands” tarsi pralaužė ledus muzikinėje karjeroje, sulaukė didelio pasisekimo ir atgarsio. Stilistiškai “Drifters/Love Is The Devil” – visiškai kitoks. Kuris šių albumų tau artimesnis? Kaip šiuos du albumus vertini dabar?
Jei paklausytum ankstesnių įrašų (kuriuos galima rasti čia: dirtybeaches.bandcamp.com), suprastum, kad “Drifters/Love Is The Devil” nėra jau toks skirtingas nuo ankstesnių mano darbų. Tai anksčiau kurtos progresijos tąsa. Kiekvienas albumas turi savo istoriją ir yra mano dvasinių bei fizinių to meto būsenų dokumentacija. Todėl tai savaime tampa asmeninės istorijos dalimi. Žingsnis po žingsnio, plyta po plytos… Roma nebuvo pastatyta per dieną. Ir aš tuo tikiu.
Keletą Dirty Beaches klipų režisavai pats. Domiesi kinematografija? Jei nutiktų taip, kad nebegalėtum savęs realizuoti muzikoje ar imtumeisi kino?
Tikrai taip! Aš myliu kiną.
Jei turėtum galimybę sukurti garso takelį bet kokiam filmui, su kuriais režisieriais labiausiai norėtum dirbti?
Labai norėčiau dirbti su Wong Kar-wai, Tsai Ming-liang ir Hou Hsiao-hsien.
Esi perdaręs Patti Smith „Horses“, Stooges „No Fun“, Johnny Cash „The Singer“. Kaip pasirenki dainą koveriui?
Tai būna dainos su kuriomis galiu susitapatinti. Tikiuos, savo koveriais neiškraipau orginalių versijų, o pasiūlau kažką naujo, kitokio.
Koks tavo požiūris į leidybos kompanijas? Ar tokias mažas leidyklas kaip “Fixture”, “Night People”, “Italian Beach Babes” sąmoningai iškeitei į kiek didesnę “Zoo Music”?
“Zoo Music” man atrodo taip pat maža leidykla, tik su kiek kitokiu, labiau priimtinu požiūriu. Mes viską darome kartu. Aš pats kuriu albumų dizainą, fotografuoju, kartais kuriu muzikinius klipus. Jie leidžia vinilus. Patys renkamės žmones su kuriais dirbame. Esame viena šeima.
Esi pasakęs, kad „šių laikų muzikantai tiesiog seka praeities įtakomis ir nebegali sukurti nieko nauja“. Autentiškumas tau svarbus? Ar iš tikrųjų tiki, kad postmodernybės laikais galima sukurti kažką naujo?
Sakyčiau, ši citata be konteksto neatliepia to, ką iš tikrųjų norėjau pasakyti. Tai labiau ne pareiškimas, o pastebėjimas. Tikrai tikiu, kad vis dar galima sukurti kažką naujo. Tiesiog mums reikia laiko, kad jauni menininkai įsiklausytų į save. Kai John Coltrane pradėjo groti saksofonu, žmonės ir kritikai nemėgo jo, kaltino kopijuojant Sonny Rollins. Miles Davis taip pat buvo nemėgiamas ir nuolat lyginamas su Dizzie Gillespie. Laikas viską keičia.
Žinau, labai mėgsti maistą. Ilgą laiką dirbai restoranų virtuvėse, o turuodamas niekada nepraleidi progos paragauti įvairiausių pasaulio virtuvių patiekalų. Koks patiekalas tavo mėgstamiausias?
Taip! Dirty Beaches myli maistą! Mėgstamiausia turbūt būtų kiaulienos papilvė. Ilgai kepta. Gerai ištroškinta. Ant žemos ugnies. Mmmm…
Ar girdėjai apie šaltibarščius – šaltą rožinę burokėlių sriubą itin paplitusią Baltijos šalių regione. Ar išdrįsi paragauti?
Ši sriuba panaši į rusiškus ar lenkiškus barščius. Taip, būtinai paragausiu!
Ar jau susipažinai su Satta festivalio line-up‘u? Turi favoritų, lūkesčių?
Ne, deja, dar nespėjau susipažinti su line-up. Bet esu visada atviras muzikai, kurios nežinau.
Internete:
http://dirtybeaches.bandcamp.com
http://dirtybeaches.blogspot.com
https://www.facebook.com/pages/Dirty-Beaches/134686849937283
Komentarai