Tai prasidėjo bažnyčioje. Anglijos Lydso miesto Meno taryba sugalvojo, kad Jorko katedroje, – didžiausioje Šiaurės Europoje, – gerai skambėtų gyvas dubstepo koncertas. Ėjo 2009-ieji, šis stilius buvo madoje.
Užsakymo sukurti muziką ėmėsi Lydse garsėjęs didžėjus, prodiuseris, klasikinį išsilavinimą turintis muzikantas Ruckspin ir būgnininkas Tommy Evansas. Jie pakvietė dar keletą profesionalų muzikantų. Greitai sulyditas sprogstamas dubstep, dub, elektronikos ir džiazo mišinys, virš kurio sklando švelnus moteriškas vokalas, nors ir neišvertė katedros sienų, bet pasiteisino tiek, kad kolektyvas po projekto neišsibarstė.
Po to buvo daug improvizacijos vakarų bare, už maistą ir gėrimus. Jiems tai buvo patikimiausias būdas patikrinti, kas patinka publikai. Ir jiems patiems. Po metų išėjų pirmasis EP „Finest Hour“. Jokios reklamos nereikėjo – įrašą interneto forumuose ėmė girti didžėjai ir klausytojai. Greitai jis pasiekė Gilles Peterson ausis, o tuomet karuselė įsisuko visu smarkumu. Be Gilles, pritarimą grupės eksperimentams išreiškė Laurent Garnier, Tayo, Ashely Beedle, ir dabar grupės (vis dar labai kukliai reklamuojamoje) dosjė – albumai „Finest Hour“ (2011) ir „Fragments“ (2012), du turai po Jungtinę Karalystę, pasirodymai „Big Chill“, „Outlook“, „Bestival“ ir solidžiai prismaigstytas aplankytų Europos miestų žemėlapis.
„Mus visada domino akustinio ir elektroninio garso samplaika, natūralus ir dirbtinis, improvizacija ir kompozicija, ir taip toliau. Per vidurį tarp jų visų prasideda įdomūs dalykai. Mes naudojame semplus, bet iš esmės viskas yra mūsų pačių – juk daug įdomiau kurti muziką, kuri sudėliota taip, tarsi ji būtų nusempluota nuo tikrų instrumentų“, – kalba jie.
Vidurius vartantį bosą ir džiazo improvizacijas viename netrukus išgirsime festivalyje „Satta“.
Į Ore.lt klausimus atsako Dom Howard aka Ruckspin, kuklų trigrašį kiša ir vokalistė Ruby Wood.
Jeigu reikėtų pristatyti Submotion Orchestra niekada jūsų negirdėjusiam žmogui, kuriuos tris kūrinius parinktum?
Dom: „Sunshine“, nes tai – vienas pirmųjų mūsų kūrinių, kai dar tik ieškojom savęs. Vis dar jį grojame koncertuose, o tai jau šis tas.
„Time Will Wait“, nes jis – iš mūsų būsimo albumo, ir jame labai gerai dera erdvė ir energija, kurią stengiamės atspindėti savo muzikoje.
Trečias būtų instrumentinis „Thousand Yard Stare”, nes jis parodo būtent mūsų muzikinę, o ne vokalinę pusę.
Kai pirmą kartą pamatėme pavadinimą Submotion Orchestra, pagalvojome: „O, dar vieni norintys būti panašūs į Cinematic Orchestra. Paklausom“. Ar žodis orchestra pavadinime atsirado specialiai, tam, kad žmonės iš pirmo žvilgsnio jus priskirtų kažkas-bendro-su-džiazu kategorijai?
Dom: Tai – gana stačiokiškas būdas vertinti grupes. Jeigu atvirai – mes, be abejo, suvokėme, kad žmonės mūsų pavadinimą lygins su Cinematic Orchestra, tačiau manėme, kad jis atspindės tai, ką grojame, o lyginimas su Cinematic Orchestra tikrai neišėjo mums į blogą! Pasirinkome tokį pavadinimą, nes siekėme pabrėžti visų mūsų grupės muzikantų išskirtinumą – mes unikalūs, bet gebantys kartu sukurti darnias kompozicijas. Norėjome, kad į mus žiūrėtų kaip į lygiaverčius muzikantus, ir, be abejo, norėjome išvengti įprastos pop grupių pavadinimo formuluotės kaip Ruby ir Kažkas ar panašiai.
Ruby: Ką?! Maniau, grupė ir yra Ruby ir Kažkokie. Hehe, juokauju! Išties sutinku su Domu. Submotion susibūrė kaip septynių vienodai svarbių narių grupė. Ir žodis orchestra palieka erdvės įvairiems bendriems projektams, kaip ir žodis collective. Kvietėme kitus muzikantus daryti įrašus kartu, darysime tą ir ateityje.
Ką reiškia kitas žodis pavadinime – submotion?
Dom: Viskas, ką kuriame, turi tvirtą itin žemo dažnio boso pagrindą. Kitas dalykas, kurį pastebėjau vėliau – žemi dažniai priverčia šokančius žmones labiau pamesti protą. Kai žmonės šoka klausydami nedidelės, namų arba baro, garso sistemos, jie yra labiau sąmoningi ir ieško melodijos, kuriai galėtų pritarti balsu. Jei groji King Tubby įrašą per didelę dubinę garso sistemą, žmonės tiesiog ištirpsta boso energetikoje. Muzika, kurią, klausydami per garso sistemą savo namuose, jie manė esant atpalaiduojančia ar chilled out, staiga tampa galinga šokių muzika. Panašiai galvoju apie daugybę EDM (electronic dance music) pavyzdžių – tokia muzika sukurta padaryti įspūdį namuose ar net klausant per nešiojamą kompiuterį, tačiau kai ją išgirsti per didelę garso sistemą, ji netampa geresnė. Jai trūksta šilumos ir erdvės, kuri būtina, kad labai garsiai grojama muzika skambėtų gerai.
Submotion Orchestra prasidėjo kaip improvizuotas projektas, karjeros pradžioje daug eksperimentavote grodami baruose. Ar improvizacija vis dar yra svarbi kūrybos procese?
Dom: Be abejo. Kai kuriame, iš improvizacijų dažnai atsiranda galutinės kompozicijos. Tokį kūrybos būdą naudojame ir norėdami jau užrašytas melodijas paversti įdomesniais kūriniais. Koncertuodami dažnai įvairias kūrinių atkarpas paverčiame improvizacijomis, tuo pačiu nepažeisdami bendros kūrinio struktūros. Nuo savavališko trimito solo iki sudėtingos vokalo linijos arba mano pasirinkimo, kokiu kanalu paleisti riebią boso liniją – didžioji dalis mūsų gyvų pasirodymų yra improvizuota.
Ruby: Improvizacija leidžia mums išlikti šviežiems! Tiek mums, tiek ir žiūrovams. Improvizacija yra tokia svarbi, kad ji tebelieka esminiu Submotion Orchestra elementu.
Jūsų pasirodymų grafikas yra gana intensyvus. Ar vis dar nustebinate save kiekvieną kartą, kai užlipate ant scenos, ar tai tiesiog tapo būdu uždirbti pragyvenimui ir įrašams?
Dom: Taip, grojame daug, bet mums tai labai patinka. Kiekvienas koncertas yra visiškai kitoks ir mes patenkinti tuo, kad galime lygiai taip pat puikiai sugroti 20 žmonių auditorijai išskirtiniame klube Soho rajone ir 15-kai tūkstančių žmonių Gorkio parke Maskvoje. Mūsų muzika skamba gerai visose aplinkose – ne tik didelėse scenose ar intymiuose džiazo klubuose.
Ruby: Taip, koncertuoti yra darbas, ir jame kartais atsiranda rutinos požymių, tačiau man asmeniškai pasirodymai yra ta muzikos kūrybos dalis, kuria džiaugiuosi labiausiai. Nepaisant to, koks tai pasirodymas, arba kiek mažai ar daug mums moka už jį, koncertuoti visada yra palaima. Nieko nėra smagiau už koncertą!
Solidūs leidiniai teigia, kad šiuo metu esate vienas įdomiausių reiškinių Jungtinės Karalystės muzikos scenoje. Per kelis metus tapote žinomi ir kitose Europos šalyse. Ar tikėjotės tokio pasisekimo? O galbūt jį planavote?
Dom: Nemanau, kad muzikos industrijoje galima ko nors tikėtis ar planuoti. Viskas, ką gali padaryti, yra mokytis iš savo paties klaidų ir būti pasiruošiusiam atsiveriančioms galimybėms. Manau, kad dalis mūsų sėkmės gali būti priskirta sveikai Jungtinės Karalystės muzikos scenai, tačiau viskas vistiek susiveda į sunkų darbą ir atkaklumą.
Praėjusiais metais išleistas EP „1968“ ir liepos pradžioje pristatyta „Time Will Wait“ lyg ir rodo, kad jūs tolstate nuo dubstepo, tampate švelnesni ir svajingesni. Senstate?
Dom: Apie kokį dubstepą kalbame? Apie tą dubstepą, kuris atsirado iš garage ir turi stiprias sąsajas su garso sistemų kultūra? Ar apie dubstepą, tapusį madingu terminu neono švieselėmis pasidabinusių, pasipūtusių studentų „elektronininės šokių muzikos“ festivalių scenoje Amerikoje?
„1968“ tikrai eksperimentavome su kūrinių tempu ir struktūra, kai kurie jų netgi primena house ir garage eros geidulingą euforiją. Tačiau nemanau, kad tapome švelnesni ar svajingesni – ir pirmąjame albume buvo švelnių kūrinių, pavyzdžiui, „Perfection“. Mums visi kūriniai vienodi – galime groti stogą raunantį festivalių hitą „Thinking“ ar ant menčių patiesiantį „Hymn For Him“. Nekeičiame savo krypties, o grojame muziką, kuri patinka mums patiems, ir, tikimės, kitiems žmonėms. Žinoma, senstame, tačiau, manau, kad mūsų nauji kūriniai yra netgi energingesni nei pirmojo albumo.
Ruby: Dom su šiuo atsakymu pataikė kaip pirštu į akį!
Išties atrodo, kad jūsų muzika patinka tiek pirmą kartą į festivalį patekusiam jaunuoliui, tiek ir patyrusiam muzikos mylėtojui, kuriam patinka įdomesnės grupės. Kokie koncertai vis dėlto labiau patinka jums patiems – ar tie, kuriuose jūsų klausoma reikšmingai linkčiojant galvą, ar tie, po kurių klausytojas kraustosi iš proto ir visiems rėkia „Nieko neatsimenu, bet tai buvo geriausias koncas mano gyvenime”?
Dom: Kaip sakiau, kiekvienas pasirodymas yra skirtingas, ir mums visi jie patinka. Kai kurie ramesni mūsų kūriniai patinka santūresniam, įdėmesniam klausytojui, bet lygiai taip pat kietesni gabalai puikiai sueina miniai, kuri kraustosi iš proto. Mes esam kaip kokie amerikietiški kalneliai.
Ruby: Mums pasisekė, kad kuriame labai įvairią muziką, kurią galime atlikti bet kokiai publikai. Kartais nuo scenos pažiūrime į auditoriją ir darome pakeitimus setliste pagal tai, kas jiems, mūsų manymu, labiau patiks.
Ar turite ištikimų gerbėjų, sekiojančių jus iš vieno pasirodymo į kitą?
Dom: Turime keletą fanų, kurie važinėjo iš paskos dalį mūsų turo. Norėtume su jais susitikti bare arba parodyti savo dėkingumą dedikuodami jiems savo koncertus. Galų gale, tokie žmonės ir yra priežastis, dėl kurios galime kurti savo muziką.
Kiek kartų daugiau dovanų ir gėlių gauna Ruby nei visi kiti grupės nariai kartu sudėjus?
Dom: Manau, šiuo metu yra lygiosios tarp Ruby ir Simono (trimitininko).
Ruby: Kokios dovanos ir gėlės? Fanai turėtų labiau pasistengti, haha!
Internete:
https://soundcloud.com/submotion-orchestra
Komentarai