Pradžioje norėčiau padėkoti visiems socialiniame tinkle, kurie atsiliepė į mano pirmąjį editorialą ir parašė įvairių prisiminimų iš tų laikų, kai dar sukosi auksiniai kompaktiniai diskai.
Po to sekusios savaitės buvo pilnos aukščiausio rango simbolinių įvykių, kurie įdomiai išplėtojo paliestas temas – kas galėtų pakelti Lietuvos muzikantus į dangų arba kad būtų nors truputėlį geriau.
Dalis pirmoji. Apie roko žvaigždes ir golfą.
Pirmiausia, aišku, į dangų nepakilo Vilniaus muzikos savaitėje dalyvavę Lietuvos naujieji muzikantai, nes ir patys turime sau prisipažinti – simply silly not good enough.
Arčiausiai dangaus atsidūrė witch house / no style atstovas iš Gomelio Baltarusijoje (((O))) – tikiuosi, ten ne nulis, o O didžioji. 22 metų „miegamojo muzikanto“ pasirodyme, sako, iki galo išbuvo net „jau antrą kartą į šventę atvykstantis Pink Floyd vadybininkas“ (more like Sid Barret laikų “A&R” agentas, bet nesvarbu…).
Toliau buvo įdomus epizodas, kaip senas pirdžius iš Kiss senų pirdūnų ironiniam žurnalui „Esquire“ davė interviu, kuriame aiškinama, kad rokas kaip amatas žlugo, nes mėmės labiau apsimoka.
Lietuvoje, pvz., muzikantų bendrijai socialiniame tinkle jį repostino buvęs Seimo narys ir reakciją į jį (į Gene Simmons, ne į repostinimą) buvo – maždaug, senas kvaily, užsičiaupk, ir taip daug nesąmonių pridarei. Sunku paneigt. Straipsnio turbūt niekas neskaitė.
Tada, kad būtų aiškiau, Didžioji įrašo industrija dar paskelbė tokį besisukinėjantį grafiką, iš kurio matosi, kaip anksčiau buvo melžiama sunkiasvorė karvė (iš kurios bent jau buvo pieno) ir kaip ji virto kažkuo lengvu ir skraidančiu.
Kadangi „tortas“ sudarytas remiantis Amerikės Didžiojo įrašo industrijos rezultatais, Lietuvai, matyt, reikėtų žiūrėt 2011-ųjų rezultatus (juolab, kad socialiniame tinkle pasirodė nuotrauka, kur Amberlife‘as kažin kuriame turguje surado visai šviežią… piratinį kompaktinį diską).
Aišku žavinga žiūrėti, kaip užbujoja kasetė ar kompaktas ir kaip jie išnyksta. Ir tyliai paploti.
Reiktų manyti, kad dabartinė padėtis, kai nebereikia „prasimušti“ ar su kuo derinti, kad išleistų tavo įrašą, prie kurios reikia būtinai pridėti ir daug supaprastėjusį bei svarbiausia atpigusį patį įrašų procesą (socialiniame tinkle plintanti nuotrauka su Rolling Stones albumo pačio įrašo kaina iš ’60ųjų nepasako nieko, nes nepritaikyta infliacijai), galėtų lemti muzikos kūrinių pagausėjimą. Lietuvoje.
Nes, mano nuomone, dabar Lietuvai (besivejančiai bent Skandinaviją) reiktų ir truputį kiekybės, kurios tarpe rastume ir kokybę (o tarp kokybės – gal ir tikrąją kokybę). Nes labai jau daug iki pirmos pilnavertės programos neišgyvenusių atlikėjų ir nepabaigtų įrašų…
Tačiau, norėdamas įsitikinti, kad neklystu, nusprendžiau taip pat pasiremti statistika. Didžioji Lietuvos autorių teisių agentūra maloniai suteikė duomenis, kiek gi („nuo Nepriklausomybės atgavimo“, ačiū ) pas mus yra autorių ir kiek jie registruoja kūrinių (ačiū Gaile!, nors gaila kad šalies autorių agentūros statistika primityvoka).
Tai va, muzikos srityje mūsų šalyje turime 1930 autorių (čia be tų, kurie pabėgo į kitą agentūrą ar išvis nesiregistruoja, bet laikykime tai jau kita istorija). T.y. 2250-čiai gyventojų tenka vienas muzikos ar tekstų kūrėjas. Kitais žodžiais, pvz., Neringoje yra vienas kompozitorius Nidoje ir dar pusė poeto Juodkrantėje. Daug tai ar mažai, kita tema. Ir tik nereikia apie Islandiją :)
Per savo veiklos metus nuo 1991 rugsėjo 25 d. (beje, su gimtadieniu!) užregistruota 71,3 tūkst. tikrų lietuviškų mūsų kūrinių. Remiantis paskaičiavimais, vienas statistinis kūrėjas per laikotarpį nuo 1991 iki 2014 užregistravo vidutiniškai po beveik 37 kūrinius. Arba beveik po du kūrinius per metus.
Dabar kokia padėtis pastaraisiais metais? Per 2012 m. užregistruota 2715 kūrinių; per 2013 m. – 2508 kūriniai; per 2014 m. iki rugsėjo 1 d. – 1529 kūriniai. Po du kūrinius per metus niekaip neišeina, neišeina net po vieną. Aišku, čia yra daug aplinkybių – kad buvo registruoti ir iki 1991 m. sukurti kūrybos aruodai ir, greičiausiai, ne vakar, kad produktyvūs autoriai pastraukė į kitą agentūrą.
Tad jau galite sakyti „yra melas ir yra statistika, penkiasdešimt pilkų statistikos atspalvių etc. etc.“ bet mano išvada –
Nepaisant technologinės pažangos, Lietuvoje niekas nemotyvuotas sukurti daugiau muzikos.
Panašų požiūrį, mano galva, minėtos parodos metu muzikantų ir kūrėjų (kurie kaip ir turėtų būti partneriai ir pagrindiniai skatintojai atvykti į tuos paid subscription services pasaulius) atžvilgiu pademonstravo vienas operatorius, sukūręs „Rock Star minigolf“, kuris atrodė maždaug taip:
Žodžiu gitara, ta muzikanto ir kūrėjo mylimoji, vienintelė neišduodanti significant other, geriausiai tinka kamuoliukams varinėti.
Gerai pagalvojus, kas ten žino, jei nori išgauti tą unikalų skambesį. Gal kaip tik taip reiktų elgtis?
Dalis antroji. Apie dramblius ir dovanas
Atėjo nauja savaitė, ir – siurprizas siurprizas – pirmas lietuvaitis pateko į Didžiosios Britanijos (vis dar ne Anglijos) įrašų Top 10.
Aišku, tai buvo joks siurprizas tiems, kurie žino, kas yra “BBC Radio One playlist List A” ar “Essentials Mix” arba vis dar domisi ką Ibicoje veikia Sven Vath.
Iš tikrųjų, tenai taip pat buvo ir Ten Walls aka Mario Basanov aka Marius Adomaitis.
Marių socialiniame tinkle pasveikino net Prezidentė. Iš viso, Prezidentė (ar jos įgaliotas asmuo) antros kadencijos pradžioje įprato netgi maniakiškai sveikinti visus tegu ir keisčiausių sporto šakų (t.y. tinklinis ant smėlio, irklavimas, imtynės kur visi su „fanarais“ po to) medalininkus, tai Ten Walls čia kaip tik.
Negali nesakyt, kad Lietuvos valdžiai ši perspektyva nebuvo žinoma – dar prieš dešimt (!) metų Mario buvo įtrauktas į Kultūros ministerijos remtą įrašų kompiliacinį CD, vežamą į pasaulinę parodą MIDEM.
Nepaisant to, dar prieš kelis mėnesius “Silence Family”, kuriam atstovauja Mario Basanov, vadovas buvo priverstas socialiniame tinkle rašyti:
„Ilgą laiką laikiausi nuostatos, kad valstybinis finansavimas nėra geras ženklas, jei tau dar ne šešiasdešimt, nes jau būtum pripažintas “oficialiojo” meno ir kultūros dalimi, kas iškart atima iš tavęs neoficialaus, jauno ir daug žadančio viltį. Kita vertus, kuo darais vyresnis, tuo labiau matai, kaip funkcionuoja valstybė ir visuomenė, todėl užsinori kažkokios dalies dėmesio ir pinigų, nes jie yra bendri, o tai reiškia – ir tavo. Tuo labiau, kei esi ilgą laiką tam tikroje meno ir kultūros srityje dirbantis ir tarptautinę reputaciją turintis profesionalas. Tai pabandėm – užpildėm paraiška Lietuvos kultūros tarybos skelbtam konkursui.
Muzikos eksportu sėkmingai užsiimam jau penkerius metus. Vienas pagrindiniu iššūkių, operuojant iš tokios mažos šalies ir rinkos – nuolatinis resursų trūkumas plačiau pristatant produkciją labai konkurencingoj pasaulinėj rinkoj. O pagrindinės mūsų rinkos – Vokietija, Didžioji Britanija ir Japonija. Finansavimo negavom.”
Ir labai daug įdomių argumentų, koks „eksportas“ išties remiamas. Paskaitykit, kas neskaitėt pas Vidmantą „Vidį“ Čepkauską. Na, gal dabar kas nors pasikeis….
O tuo tarpu visą „Ten Walls“ istoriją labai koncentruotai aprašė Ramūnas Z. Ir pavadinimas gražus, įkvepiantis.
Iš viso pasakojimo man įsiminė visgi, kad pakeliui iki topo neužteko būti vien Mario Basanov, kad reikalingas sudėtingas meno priedas nuo viršelio su dešimtsieniais objektais iki keturių klipo versijų. Na ir, greičiausiai, visą tai kurianti komanda. Nes vienam tiek patempti, nors ir esi Basanovas, tiesiog neįmanoma.
*
O tuo tarpu likusiame pasaulyje įvyko vienas simbolinis įvykis , tiksliau gal kelių įvykių seka, kuri parodė, kaip toli nuėjome – ir palyginti per trumpą laiko tarpą.
Be abejo, tai – U2 dovanėlė visam „Apple“ pasauliui – naujas grupės albumas „Songs Of Innocence“. Dovanėlė, kuri buvo sugrūsta pačiai grupei atgal į veidą.
Akivaizdu, abi kompanijos pabandė pakartoti seną, kai dar Steve Jobs buvo gyvas, istoriją – pristatant “iPod”, buvo „išdalintas” U2 singlas „Vertigo“, o tai prisidėjo prie albumo „How To Dismantle An Atom Bomb“ sėkmės. Be abejo, tai dar ir galimybė uždirbti dešimtį kitą milijonų… vieniems ir kitiems. Seniai megalomanija sergantis Bono dar tarstelėjo – esą, “iTunes” turi pusę milijardo vartotojų, tai gal visi ir paklausys… paskui, gal nusipirks vinilą…
Tačiau dabar kiti laikai, ir scenoje su U2 buvo ne Jobs, o Steve Cook. Dar kitą dieną „Apple“ platino linksmas žinias apie „rekordą“ – iš karto albumo paklausė 33 milijonai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad likę 450+ milijonų greičiausiai ne tik nenorėjo jo klausyti, bet ir įpyko, kad jis užima vietą jų “iTunes” bibliotekoje. Bent jau man, Lietuvoje, teko iš kelių draugų (nesvarbu, kiek jų “iTunes” laikė įsigytų įrašų – kelis šimtus albumų, porą podkestų ar dainų) girdėti priekaištus, maždaug, „kas čia užgriozdino man vietą?“
Naujas U2 albumas nuo puikaus siurprizo (Cook pristatyme „The Miracle of Joey Ramone“ apibūdino kaip „the most incredible single you ever heard“) greitai apibūdinimų lenktynėse riedėjo link junk mail, toliau spam ir, be abejo, virus. Kelias dienas „Apple“ ieškojo būdų, kaip kovoti su savo pačių „the greatest album release of all times“.
Negana to, Bono senu būdu išsisakė, koks asmeniškas ir intymus čia reikalas:
“We wanted to make a very personal album. The whole album is first journeys — first journeys geographically, spiritually, sexually. And that’s hard. But we went there. <…>
I found my voice through Joey Ramone because I wasn’t the obvious punk-rock singer, or even rock singer. I sang like a girl — which I’m into now, but when I was 17 or 18, I wasn’t sure. And I heard Joey Ramone, who sang like a girl, and that was my way in. After we saw the Clash, it was a sort of blueprint for U2. We knew we couldn’t possibly hope to be as cool, and that’s proven to be true, but we did think we could get behind a sort of social justice agenda“, – suokė jis senų pirdžių leidiniui „Rolling Stone“.
Pridėkime dar dainų apie Bono mamos mirtį ir turėsime pilną paveikslą. Paveikslą, kurį dauguma interneto ištrenkė lauk. Dauguma netruko prisiminti, kad ar tik ne 2007 metais U2 grasino nemokamai atjungti visus, kurie siunčiasi jų muziką nemokamai. 2014-ais jau grasinama atjungti U2, jei jie siųs savo nekaltą albumą nemokamai.
Iš tikrųjų, po kelių dienų pamąstymai turėtų būti dar gilesni. Pavyzdžiui, kad muzikos yra tiesiog per daug. Ir kad nauja muzika būtų priimta asmeninėje erdvėje, gal kažką reikia išmesti. O išmesti nesinori. Ir tada gal teisus „Kiss’as“ iš šito straipsnio pradžios?
O gal tiesiog laikas tampa per brangus muzikai klausyti. Prieinamos muzikos per daug. Panaši situacija buvo… prieš 400 metų, kai žymus Anglijos publicistas Barnaby Rich skundėsi, kad išleidžiama per daug knygų, per šlamšto krūvas negalima rasti tų tikrai vertingų.
Na, o Bono, reaguodamas į jam greičiausiai nelauktą situaciją, spjovė atgal, kad čia tik didelio plano pradžia, kad po pusantrų metų planšetėms bus išleistas naujas U2 albumas „Songs of Experience“, kuriuo debiutuos nenukopijuojami failai, o, svarbiausia, naujos kokybės turinys, tad vėl visi norės pirkti albumus. Aišku, galima pajuokauti, kad gerai, kad ne šį kartą, nes turbūt turėtume animaciją, kur Bono motina Iric, Ramones ir Joe Strummeris vartaliotųsi tarp didelėmis raidėmis pulsuojančių U2 tekstų.
Kad Bono į kažką gali investuoti, galima patikėti, nes airis neblogai uždirbo iš investicijų į „Facebook“ akcijas. Kad kažin ką mezga ir „Apple“ – taip pat, juolab kad laikrodukas nepasirodė pasauliui pakankama naujiena. Kad nenukopijuojami – na, čia dar neįvertinti Rytų Europos specialistai.
O kad meno patiekalų prie muzikos užkandžių reikės tik daugiau ir už mažiau pinigų, deja, matyt taip, brace yourself, boys and girls.
O tai vakar pažiūrėjau į televizorių, laidą „Mėnulio fazė“ – ir buvo gerokai nuobodu…
Komentarai